Šimtuosius gyvenimo metus pradėjęs kunigas J.Voveris niekuo nesiskundžia, nedejuoja dėl kūno negalių. Jis dėkoja
 |
| Taip Jonas Voveris atrodė būdamas gimnazistu. "Gimtosios žemės" nuotr. |
Aukščiausiajam už pašaukimą eiti Dievo keliu, galimybę pasiaukoti ir melstis. Kunigas spinduliuoja gerumu, ramybe ir džiaugiasi gyvenimo kelyje sutikęs tik gerus žmones: „Nebuvo blogų parapijų, nepasitaikė sutikti piktų, blogų žmonių...“
Į kunigystę atvedė žinių troškimas
Kai šią savaitę Taujėnuose aplankėme seniausią Kauno arkivyskupijoje kunigą J.Voverį, jis su mumis sveikinosi gulėdamas ligos patale. Į jį monsinjorą paguldė netikėtai užklupusi sloga. Tačiau ir sunegalavęs dvasininkas mielai leidosi į prisiminimus, stebindamas gera atmintimi.
Būsimasis kunigas gimė 1913 metų lapkričio 2 dieną Ukmergės apskrities Kurklių valsčiaus Vaičiuliškių kaime. Šeimoje augo trys sūnūs ir trys dukros.
„Mokiausi Ukmergėje gimnazijoje, kai mirė mama...“ – į tolimą praeitį mintimis nuklydo dvasininkas.
Po kelerių metų Amžinybėn, taip pat pakirstas džiovos, iškeliavo ir tėvas. Našlaičiais likusių vaikų gyvenimas nelepino.
„Iš Ukmergės teko persikelti į gimnaziją Kaune. Ją baigdamas svarsčiau, kur galėčiau toliau mokytis. Gerai apgalvojau ir nusprendžiau stoti į kunigų seminariją. Norėjau daugiau sužinoti apie gyvenimą – ne tik dabartinį, bet ir būsimą.
„Visos parapijos skirtingos. Kiekvienoje gyvena skirtingi žmonės. Bet visos parapijos buvo geros – blogų man nepasitaikė."
Tokių žinių galėjo suteikti tik teologijos mokslas“ – pasakoja kunigas. 1939-aisiais jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir buvo įšventintas į kunigus.
Keliavo iš parapijos į parapiją
Garbaus amžiaus kunigas prisipažino, kad jam būtų sunku prisiminti visas parapijas, kuriose teko darbuotis. Tačiau tuoj pat pridūrė, jog ilgame kunigystės kelyje blogų parapijų nebuvo: „Visos parapijos skirtingos. Kiekvienoje gyvena skirtingi žmonės. Bet visos parapijos buvo geros – blogų man nepasitaikė...“
Įšventintas į kunigus J.Voveris buvo paskirtas į Pernaravos parapiją Kėdainių rajone. Netrukus jį perkėlė dar arčiau Ukmergės, į Vidiškius. Po pusės metų jaunajam kunigui vėl teko kraustytis. Dabar – į Kauną. Tuometinei valdžiai vis užkliūdavo J. Voverio pamokslai, kuriuose kunigas ragino tikinčiuosius lankyti bažnyčią, melstis, pabardavo bedievius. Vos tik valdžia pradėdavo labiau domėtis jaunuoju pamokslininku, vyskupijos valdytojas jį perkeldavo į kitą parapiją. Bet tai nepadėjo jo išgelbėti nuo Sibiro.
Į lagerį – vietoje bendravardžio
1947 metais kunigas J.Voveris Kaune buvo suimtas. Šančių kunigą saugumas kaltino už tai, kad per pamokslą kalbąs prieš komunistų valdžią. Dvasininkas teisinosi, jog žodžio „komunistas“ nėra nė minėjęs. Tuomet jam atšovę, kad komunistus vadinąs bedieviais, ir tai yra tas pats... Taip pat saugumiečiai piktinosi, jog J.Voveris bažnyčioje kvietęs tikinčiuosius melstis už visus, kurie yra palaidoti kapinėse ir parapijoje. Vadinasi, liepė melstis ir už banditus...
Pateikę kunigui tokius „kaltinimus“ saugumiečiai pakišę jam pasirašyti prokuroro sankciją areštui. J.Voveris perskaitė ir pamatė – vardas bei pavardė nurodyti jo, bet tėvo vardas ir gimimo data – kiti. Kai pabandė aiškintis, jog pareigūnai jį supainiojo su kitu žmogumi, šie dokumente ištaisė tėvavardį bei gimimo datą ir kunigą išsiuntė dešimčiai metų į lagerį.
Nors žinojo, jog į Sibirą keliauja vietoj kurso draugo, taip pat Jono Voverio, kunigas daugiau teisybės neieškojo. Susitaikė su likimu ir džiaugėsi, kad išgelbėjo kitą žmogų.
„Lageryje sutikau daug įvairių žmonių – katalikų ir kitų tikėjimų. Vieni buvo nuteisti už vagystes, kiti – už dar sunkesnius nusikaltimus. Iš pradžių buvome tik du lietuviai“, – apie tremtį prisimena kunigas ir priduria, jog visi nuteistieji jam buvo geri.
Nors žinojo, jog į lagerį keliauja vietoj kurso draugo, taip pat Jono Voverio, susitaikė su likimu ir džiaugėsi, kad išgelbėjo kitą žmogų.
Kunigas šį sunkų išbandymą sutiko su džiaugsmu. Jis laimingas, kad galėjo slapta atlikti savo pareigas – klausyti nuteistųjų išpažinčių ir suteikti jiems vilties, laikyti šv. Mišias. Sibire praleistų metų jis nevadina išbrauktais iš gyvenimo. Greičiau tai buvę netikėtų susitikimų metai.
Iš lagerio J.Voveris buvo paleistas 1954 metais, vietoj skirtų dešimties praleidęs čia septynerius metus – mirus Stalinui kunigo byla buvo peržiūrėta ir bausmės laikas sutrumpintas.
Kunigui barti vaikų neteko
Nuo 1970 metų kunigas J.Voveris gyvena Taujėnuose. Ilgus metus buvęs parapijos klebonu, dabar šias pareigas užleido ukmergiškiui kunigui Dainiui Lukonaičiui. Tačiau Taujėnai buvo ir yra jo parapija, jis myli visus tikinčiuosius, už juos meldžiasi ir visiems linki tik gero.
Grįžęs iš tremties J.Voveris pradėjo rašyti. Iš pradžių rašė spausdinimo mašinėle, nes kunigo knygų spaustuvės nebūtų spausdinusios. Atkūrus nepriklausomybę į vienuolika išleistų knygų sugulė jo pamokslai, eilėraščiai, kita kūryba. Taip pat kunigas išleido kelias knygeles, skirtas vaikams ir jaunimui.
„Turėjau madą parašyti, tad ir rašiau. Dabar jau akys nebešviesios – negaliu nei rašyti, nei skaityti...“ – prisipažįsta J.Voveris.
Knygų skaitymas buvo vienas iš didžiausių kunigo pomėgių. Jis skaitydavo ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių, rusų, lotynų, lenkų kalbomis. Tai, ką perskaitęs, neretai panaudodavo pamokslams.
„Pamokslą sakyti nebuvo sunku, bet pirma jam turėjau pasiruošti“, – apie kunigo pareigas kalba J. Voveris.
Taujėniškiui teko ne vienerius metus dėstyti mokykloje tikybą. Bendravimas su vaikais jam buvęs didelis džiaugsmas:
„Po pamokų mokiniai mane didžiuliu būriu palydėdavo iki namų... O barti vaikų neteko nė karto – nebuvo už ką...“
Nuklydęs į tolimus prisiminimus kunigas prataria, jog dabar laikai kiek pasikeitė. Tikriausiai ir mokykloje dėstyti būtų sunkiau...
Taujėnų žmonės kunigą J. Voverį meiliai šaukia Tėveliuku. Tokį vardą jam pelnė ne tik jo paprastumas, nuolatinis nesavanaudiškas rūpestis žmonėmis ir bažnyčia, noras pagelbėti kiekvienam.
Dešimtį metų J.Voveris redagavo ir leido parapijos laikraštį „Tėviškėlė“. Paprašytas tai prisiminti kunigas paaiškina, kad tai buvęs krikščioniškos krypties laikraštis – jį pasiekdavę žinelių apie parapijos gyvenimą, be to, leidinėlyje parašydavo tikintiesiems aktualiomis temomis.
Taujėniškiai šaukia Tėveliuku
Taujėnų žmonės kunigą J. Voverį meiliai šaukia Tėveliuku. Tokį vardą jam pelnė ne tik jo paprastumas, nuolatinis nesavanaudiškas rūpestis žmonėmis ir bažnyčia, noras pagelbėti kiekvienam, kuriam reikia kokios nors pagalbos.
„Man nieko nereikia... Džiaugiuosi, jei galiu dalintis su kitais...“ – yra sakęs kunigas.
Taujėniškiai galėtų paminėti daugybę atvejų, kai kunigas J.Voveris be jokio atlygio laidojo mirusius parapijos tikinčiuosius, krikštijo jų vaikus. Kunigo širdies gerumą ir dosnumą yra pajutę visi, kuriems teko su juo bendrauti.
„Neretai pagalvodavau, kad galiu netrumpai gyventi... Beveik visą savo gyvenimą praleidau kaime, kur grynas oras, be to, niekada negėriau alkoholinių gėrimų, buvau blaivininkas ir stengiausi gyventi taip, kaip moko katalikų tikėjimas...“ – atsisveikindamas pratarė kitąmet 100 metų jubiliejų minėsiantis kunigas J.Voveris.
