„Vieno žmogaus nužudymas yra labai svarbi problema, tačiau tuo pat metu vis dėlto labai keista stebėti, kaip vieno žmogaus nužudymas yra svarbesnis už 150 tūkst. žudynes. Kai tai matai, kyla klausimas, ar taip yra dėl to, kad B. al-Assadas nešioja gerą itališką kostiumą? Nes „Islamo valstybės“ nariai keistai rengiasi ir jų visi bijo.
Jei neklystu, šiandieninė statistika rodo, kad „Islamo valstybė“ nužudė 850 žmonių, kai B. al-Assadas nužudė 150 tūkst., tačiau „Islamo valstybę“ pasaulis laiko teroristais, kuriuos būtina sustabdyti, o B. al-Assado – ne. Jam viso labo taikomos sankcijos. Toks vertinimas labai neteisingas ir labai keistas“, – tvirtina O. Nyrabia.
„Islamo valstybę“ pasaulis laiko teroristais, kuriuos būtina sustabdyti, o B. al-Assado – ne. Jam viso labo taikomos sankcijos. Toks vertinimas labai neteisingas ir labai keistas, – tvirtina O. Nyrabia.
– 2008-aisiais surengėte pirmą tarptautinį dokumentinio kino festivalį „Dox box“, kuris greitai užaugo į vieną svarbiausių kino įvykių arabų šalyse. Ar filmai Jums yra būdas protestuoti ir kažką pareikšti apie savo regioną?
– Dokumentinių filmų festivaliai panašiu metu išpopuliarėjo ir buvo pradėti rengti visur pasaulyje – nuo Sirijos iki Lietuvos, ir dabar turime puikų dokumentinių filmų festivalių tinklą. Mes visi kartu tarsi bandome sukurti kažką geresnio. Tai ir mūsų mėginimas protestuoti, ir kritikuoti, ir būdas atsikovoti savo valstybes, demokratiją, žmogaus teises, ir tuo pat metu pasidalyti vieniems su kitais savo vizijomis, svajonėmis ir tuo, kaip gyvename iš tikrųjų.
Gyvenimas gali būti blogas skirtingai. Tai, ką šiuo metu išgyvena Sirija, yra ekstremaliai sunku, tačiau tai ne vienintelė tema, kurią verta kritikuoti ir prieš ką reikia protestuoti. Yra daug mažesnių skausmų, kurie gali virsti blogybėmis, tad dokumentinių filmų kūrimą ir demonstravimą festivaliuose prilyginčiau pastebimiausiam pasaulyje švilpukui, signalizuojančiam, kad kažkas vyksta blogai ir kad turime atkreipti dėmesį į vienas ar kitas problemas.
Manau, toks tarpusavio bendravimas yra puikus, jaudinantis dalykas, nes Sirijos žmonės žino apie gyvenimą Lietuvoje ir atvirkščiai. Iš pažiūros tai atrodo nesvarbus dalykas, nes visi turi savų problemų ir yra paskendę savo kasdienybėje, tačiau iš tokių patirčių mes visi galime pasimokyti. Jei nežiūrėtume plačiau ir neprisimintume fakto, jog visi gyvename viename pasaulyje, niekas neturėtų išeities.
– 2011-aisiais pradėjote filmuoti garsųjį savo filmą „Sugrįžimas į Homsą“, o po metų buvote sulaikytas Sirijos režimo. Gal galite papasakoti, kaip keitėsi gyvenimas Sirijoje nuo filmavimo pradžios iki dabar?
– Sakyčiau, kad per pastaruosius trejetą metų Sirija buvo neįtikėtinai sparčiai besikeitusių įvykių liudininkė. 2011-aisiais, kai pradėjome filmuoti „Sugrįžimą į Homsą“ ir dar kelis filmus šia tema, matėme nuostabių momentų, kai milijonai žmonių ėjo į gatves, dainavo, šoko ir taip siekė laisvės ir demokratijos pačiu civilizuočiausiu ir taikiausiu būdu. Tačiau jiems teko susidurti su ginklais ir kariniais režimo veiksmais, o mes tapome liudininkais, kaip žingsnis po žingsnio Sirijos sukilimas buvo militarizuotas.
Pacifistai turėjo pripažinti, kad jų būdai neveikia ir neišvengiamai teks kovoti. Kai kova prasidėjo, visi tikėjosi, kad pasaulis įsikiš, darys režimui ir jo parankiniams spaudimą, kol įsivyraus taika ir bus pereita prie demokratijos. Tačiau tai taip ir neįvyko, o šiandien vaizdas visiškai kitoks: šalis suskaldyta į gabalus ir, jei anksčiau turėjome vieną aiškią blogybę – diktatūrą, šiandien matome įvairiausią radikalizmą. Be to, pasaulinė žiniasklaida dažnai pamiršta, kad dauguma Sirijos gyventojų jiems nepriklauso – 25 milijonai piliečių nėra radikalai. Didžioji dalis tautos tėra paprasti žmonės, kurie tiesiog nori gyventi geriau. Deja, žiniasklaida dažniausiai mini „Islamo valstybę“ Sirijoje ir Irake, „al-Qaedą“, B. al-Assadą ir karinę intervenciją, nors Sirijos dėlionėje yra daug jautresnių pusių.
– Prieš kelerius metus kalbėjome apie Sirijos revoliuciją, kiek vėliau – jau apie Sirijos karą. Kaip Jūs pavadintumėte šios dienos įvykius ir kaip jie pakeitė Sirijos žmonių nuomones bei gyvenimus?
– Viskas išties prasidėjo kaip visuotinė revoliucija, kuri galiausiai virto karu. Tačiau karas nesustabdė revoliucijos – žmonės, aktyvistai, visuomenė, nusprendusi atsikratyti tironijos ir diktatūros, tebėra ten, tačiau yra visiškai pamiršti. Šiandieninis karas yra nesąžiningas, neteisingas ir sujaukęs bet kokią pusiausvyrą.
Viskas išties prasidėjo kaip visuotinė revoliucija, kuri galiausiai virto karu. Tačiau karas nesustabdė revoliucijos.
– Negalime plačiau nepakalbėti apie „Islamo valstybę“. Kaip manote, kodėl ši grupuotė galėjo iškilti ir įsitvirtinti būtent Sirijoje?
– Manau, jog viena iš priežasčių yra mūsų nelaimė, kad chaosas Sirijoje užsitęsė taip ilgai. Prieš dvejus metus, kai viskas prasidėjo, 2013-ųjų pradžioje, „Islamo valstybė“ ir panašios radikalų grupės buvo labai mažos. Tada būtų buvę labai lengva užkirsti kelią jų keliamai grėsmei, jei būtume pasukę demokratijos link.
Tačiau per 2013 m. ir 2014 m. tarptautiniu mastu jokių veiksmų nebuvo imtasi. Tad šios grupuotės galėjo vystytis ir stiprėti, nes vis daugiau žmonių gyvenimai buvo suniokoti ir jie tapo radikalesni. Manau, kad „Islamo valstybė“ yra rezultatas labai ilgos virtinės klaidų, kurias daro tokios diktatūros, kaip mūsiškė. Juk daugybė žmonių devintajame dešimtmetyje Sirijoje buvo išžudyta ir tai sukėlė didžiulį pyktį.
Tas pats nutiko ir Palestinoje, ir Egipte aštuntajame dešimtmetyje, ir Afganistane devintajame dešimtmetyje. O amerikiečiai ir rusai darė klaidų. Kaip ir Dagestane bei Čečėnijoje dešimtajame dešimtmetyje, kur Rusijos valdžia suvaidino labai svarbų vaidmenį paskatindama radikalizmą. O dabar matome, kaip visos šios klaidos nuvedė mus iki Irako ir „Islamo valstybės“ augimo ten.
Visas pasaulis su jais žaidė, tai juos paremdami, tai atakuodami, nesigilindami, ko iš tiesų reikia, ir bandydami panaudoti šią jėgą savo reikmėms. Visa tai užaugino pabaisą. Manau, kad Sirijoje taip atsitiko, nes pasaulis laiku tinkamai nesureagavo. Jei taip nebūtų įvykę, „Islamo valstybė“ nebūtų radusi vietos stiprėti Sirijoje.
– Europos Sąjunga vėl diskutuoja apie sankcijų Sirijai griežtinimą. Kaip manote, ar tai gali pagerinti, ar bent stabilizuoti situaciją?
– Manau, kad Europos sankcijos yra visiška smulkmena, ką galima padaryti. Žinoma, jos svarbios, ir turi būti taikomos žmonėms, kurie vykdo nusikaltimus bei žudynes, tačiau realiai dabar jos nelabai ką keičia. Nesvarbu, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė ar Europos Sąjunga tobulins sankcijų sistemą, kol tuos pačius žmones aktyviai remia Vladimiras Putinas ir jo administracija. Taip jiems susidaro puikios sąlygos veikti toliau. Nesakau, kad sankcijų reikia atsisakyti, tačiau jų negalima vertinti kaip būdo išspręsti problemą.
– Ukrainos krizė ir Ebolos grėsmė atitraukė pasaulio dėmesį nuo Sirijos. Ar Jūsų šalies žmonės dėl to pyksta?
– Sirijos žmonės iš tiesų daug tikėjosi ir dvejus metus stengėsi įtikinti pasaulį jiems padėti. Sakyčiau, kad dabar yra labai daug pastebimo pykčio ir jausmo, kad mes nepriklausome pasauliui, tarsi iš mūsų ir tikimasi, kad tokioje blogoje padėtyje liksime visada. Manau, kad tam pakeisti prireiks dešimtmečių.
Su Ebolos virusu viskas panašiai – kai jis pražudė tūkstančius afrikiečių, niekam tai nerūpėjo, tačiau kai mirė vienas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis, tai staiga tapo viena svarbiausių naujienų visame pasaulyje. Tas pats nutiko ir su Sirija: B. al-Assado režimas pražudė mažiausiai 150 tūkst. žmonių ir dar dabar turi milijoną politinių kalinių, tačiau niekam tai pernelyg nerūpėjo, kol „Islamo valstybė“ nenužudė vieno amerikiečio žurnalisto.
Vieno žmogaus nužudymas yra labai svarbi problema, tačiau tuo pat metu vis dėlto labai keista stebėti, kaip vieno žmogaus nužudymas yra svarbesnis už 150 tūkst. žudynes.
Vieno žmogaus nužudymas yra labai svarbi problema, tačiau tuo pat metu vis dėlto labai keista stebėti, kaip vieno žmogaus nužudymas yra svarbesnis už 150 tūkst. žudynes. Kai tai matai, kyla klausimas, ar taip yra dėl to, kad B. al-Assadas nešioja gerą itališką kostiumą? Nes „Islamo valstybės“ nariai keistai rengiasi ir jų visi bijo.
Jei neklystu, šiandieninė statistika rodo, kad „Islamo valstybė“ nužudė 850 žmonių, kai B. al-Assadas nužudė 150 tūkst., tačiau „Islamo valstybę“ pasaulis laiko teroristais, kuriuos būtina sustabdyti, o B. al-Assado – ne. Jam viso labo taikomos sankcijos. Toks vertinimas labai neteisingas ir labai keistas.
– Kokių galimybių Sirijai matote artimiausioje ateityje? Ir ar šiuo klausimu dar pavyksta galvoti optimistiškai?
– Labai lengva būti optimistu rytais ir sunku vakarais. Iš tiesų išsaugoti optimizmą sunku. Tačiau vis dėlto tikiu ir žinau, kiek daug nuostabių Sirijos aktyvistų, civilių, politikų, gydytojų, inžinierių ir teisininkų vis dar dirba Sirijoje ir visame pasaulyje. Yra ištisas tinklas Sirijos piliečių, kuriems ši šalis rūpi ir kurie gali pasiekti pokyčių. Tačiau kuo ilgiau pasaulis labiausiai domėsis „Islamo valstybe“, o Rusijai ir Iranui bus leidžiama palaikyti B. al-Assadą, tol niekas nesikeis.
Taigi vilties yra ir tikrai yra išeitis, tačiau tam būtina paremti ir stiprinti politinę ir pilietinę opoziciją, skatinti visuomenės aktyvumą ir gal net palaikyti prodemokratinius karius. Tokia parama gali sukurti šaliai išeitį. Tam reikės laiko ir nemažai lėšų, tačiau tai tikrai įmanoma. Tačiau kuo daugiau laiko praeis, kol kas nors imsis realių veiksmų, tuo daugiau mums tai atsieis.
