Visų pirma, pradėti verslą nedrąsu, nes, jei nepasisektų, sąžiningas jo uždarymas, G.Romeikos žodžiais tariant, „yra devyni pragaro ratai“. Bankroto procedūros yra sudėtingos, trunka labai ilgai, o aplinkiniai nesėkmę patyrusius verslininkus įtaria arba sukčiavimu, arba vadina nevykėliais.
Jeigu bankroto šmėkla neatbaido, pradėti savo veiklą Lietuvoje labai paprasta – veikia daug verslumo ugdymo projektų (start-up'ų), teikiamos nemokamos konsultacijos, įvairi parama, galima pasirinkti tinkamiausią juridinę veiklos formą.
Tačiau išaugti iki didelę pridėtinę verslą sukuriančio verslo sunku, nes atsakingos institucijos per mažą dėmesį skiria jo administravimui ir pabaigai. „Iš inkubatoriaus tik ką išsiperėjęs paukštis išspiriamas, tačiau skristi dar nemoka, dar nėra gulbė. Čia ir yra tas skardis ar duobė, kuri žlugdo jaunus verslus, daužo jaunų žmonių svajones ir likimus“, – analizuoja KRSVVA vadovas.
Jo teigimu, nors skelbiama, kad Lietuva orientuojasi į aukštos pridėtinės vertės paslaugas, tokiam verslui, kurio apie 80 proc. visų sąnaudų sudaro darbo užmokestis, yra įjungtas stabdis – per didelis darbo jėgos apmokestinimas.
Prieš 20 metų įkūręs iki šiol sėkmingai veikiantį verslą, smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos vadovas dalinasi savo įžvalgomis, patarimais ir patirtimi su verslo skatinimo projekto START tinklaraščio Pradejau.lt skaitytojais.
– Jaunimas Lietuvoje drąsiai imasi savo verslo ar mieliau renkasi mažiau apmokamą, ne tokį įdomų, tačiau stabilesnį samdomą darbą? – START paklausė G.Romeikos.
– Mano patirtis leidžia patvirtinti prieš kelis metus atliktus tyrimus, kurie sako, kad Lietuvos jaunimas yra vienas iniciatyviausių Europos Sąjungoje. Tačiau jei iškeliame klausimą, ar jie pasiryžę imtis savo verslo, tuomet šis rodiklis yra vienas žemiausių ES.
Dirbti su studentais visuomet pradedu nuo jų lūkesčių, norų ir ateities planų. Į motyvacinį klausimą „Koks yra jūsų svajonių darbas?“, sau mintyse jau buvau pasiruošęs atsakymą: „Valdiška tarnyba“. Buvau nustebęs, sulaukęs atsakymų, kad svajonių darbas yra nuosavas verslas.
Tačiau pradėjus šią temą vystyti toliau – koks tai verslas, kada jį pradėsi, atsakymai sekė tipiškai lietuviški: „Greičiausiai aš niekada neturėsiu savo verslo, bent jau Lietuvoje. Nes yra per daug atsakomybės, per didelė administracinė našta ir rizika. Baudžiama skaudžiai, o kilti nėra per daug kur“.
Gal jaunimas pasiduoda bendroms nuotaikoms ar vadovaujasi savo draugų ar tėvų, turinčių verslą, patirtimi? Potencialas yra didžiulis, bet jauni žmonės blaiviai vertina situaciją. Todėl institucijoms, kurios atsakingos už verslumo skatinimą, užtektų suokti lakštingalų balsais, o labai rimtai pažiūrėti į verslo pradžios sąlygas.
– Kokios turėtų būti verslo pradžios sąlygos, kad jauni žmonės ryžtųsi pradėti savo veiklą?
– Pradėkime šiek tiek iš toliau. Pirmiausia yra mentaliteto dalykai. Daug jaunų lietuvių, išvykusių į užsienį, ten gerai nesijaučia. Bet jie negrįžta dėl vienos paprastos priežasties: jie nenori aplinkinių būti vadinami lūzeriais. Tas pats ir su verslu – yra baimė būti apšauktam nevykėliu, jei kažkas nepasisekė.
Kai jauni žmonės pradeda gilintis į verslo subtilybes, tai pamato, kad šiuo metu pradėti verslą yra tikrai labai paprasta ir lengva. Tiek mažosios bendrijos forma, tiek kitos veiklos formos ir parama verslo pradžiai yra tikrai pakankama.
Bet niekas nekalba apie planą B: jei tau nepasiseka. Gražus ir sąžiningas verslo uždarymas yra devyni pragaro ratai, kuriuos reikia praeiti – varžytinės, bankroto procedūra. Nepaisant to, kad sąžiningai bankrutuoji, esi apšaukiamas lūzeriu. O jei nesi lūzeris, vadinasi esi sukčius, apgavęs kitus. Štai čia ir yra didžiausias verslo pradėjimo stabdis. Tai iš dalies psichologinis, iš dalies biurokratinis faktorius, viską stabdantis, atbaidantys jauną žmogų nuo verslo.
– Jaunieji verslininkai skundžiasi, kad valstybės parama, kol verslas „įsisuks“, yra per maža. Ar iš tiesų jos trūksta?
– Kaip minėjau, verslo pradžia yra pakankamai lengva. Buvusios vyriausybės nereikėtų kaltinti žlugdžius verslo pradžią. Tiek naujų verslo formų atsiradimas, tiek verslą kontroliuojančių įstaigų instruktažas, kad jos susilaikytų pirmaisiais metais nuo bausmių, – yra gera pradžia. Tačiau gera pradžia – tik pusė darbo.
Toliau seka kasdieninė veikla, atsakomybė, žmonių įdarbinimas, jų socialinių sąlygų ir gerovės užtikrinimas. Kai jauni žmonės optimistiškai pradeda savo veiklą, jie dar neskaičiuoja savo laiko, dirba iš entuziazmo ir daug. Kai pasiekia tam tikras veiklos apimtis, ateina laikas samdyti žmones.
Štai čia ir prasideda problemos. Tai ir mano paties, ir aplinkinių patirtis: verslas toliau klesti, plečiasi, žmonės uždirba, o tu pats – ne, kadangi tavo dalį už administravimą suryja mokesčiai. Vien tik apie 50 proc. mokestinė našta nuo darbo jėgos yra labai skaudus dalykas.
– Kaip reikėtų šią problemą spręsti?
– Vyriausybė kalba lyg ir gražiai: „Subalansuoti kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimą“. Apmokestinti galima dvejopai. Dabar labai mažai apmokestintas kapitalas ir labai daug – darbo jėga. Taigi, tik pakelkime mokesčius už kapitalą ir viskas bus subalansuota. Tačiau tai būtų blogiausias variantas.
Būtina labai atsakingai pažiūrėti į darbo jėgos apmokestinimą. Tai ypač svarbu kūrybiniam, paslaugų verslui, kuriame darbo jėga sudaro didžiąją savikainos dalį. Aš labai abejoju, kad jaunas žmogus statys trąšų gamyklą ar laivų suvirinimo įmonę, kuriose atlygio už darbą sąnaudos sudaro maždaug iki 10 proc. visų sąnaudų.
Greičiausia tai bus kavinė, programavimo įmonė ar dizaino paslaugas teikianti įmonė, t.y. tai bus verslas, kuriame atlyginimai sudaro net iki 80 proc. sąnaudų. Nors sakoma, kad Lietuva orientuojasi į aukštos pridėtinės vertės paslaugas, tokiam verslui yra įjungtas stabdis būtent dėl darbo jėgos apmokestinimo.
Galų gale, sprendimas nuo naujųjų metų pakelti minimalią algą iki tūkstančio litų. Daryk ką nori, bet pakelk. Pas jauną žmogų, susiplanavusį savo verslą, finansinius srautus ir finansinę perspektyvą, ateina piktas dėdė ir pasako: „Už mėnesio tu mokėsi daugiau ir nieko apie tai daugiau nenoriu žinoti. Duok, Dieve, kad tu nebankrutuotum“.
Tokia situacija tikrai neįkvepia pradėti savo verslą. Viskas diskutuojama viešoje erdvėje ir žmonės seka tas diskusijas, priimamus sprendimus ir pasidaro savo išvadas.
– Kaip vertinate verslumo skatinimo projektus (start-up'us)?
– Labai gerai, nes tai yra puiki galimybė verslo pradžiai. Tačiau norom nenorom grįžti prie bendrų visos Lietuvos problemų. Nekalbama tokia ekonomikos plėtros tema kaip tvarioji plėtra arba darnusis vystymasis.
Start-up'ai jaunam žmogui suteikia puikias galimybes pradėti. Jie labai reikalingi. Iš kiaušinio išsiperėja žąsiukas ar viščiukas, kuris truputį sutvirtėja, bet toliau yra bedugnė. Iš inkubatoriaus jis išspiriamas, tačiau skristi dar nemoka, dar nėra gulbė. Čia ir yra tas skardis ar duobė, kuri žlugdo jaunus verslus, daužo jaunų žmonių svajones ir likimus.
Nėra tvarumo. Inkubatorius yra puikios sąlygos pradėti verslą, pažiūrėti kaip idėja veikia. Yra pakankamai organizacijų ir įstaigų, kurios padeda tai daryti, pavyzdžiui, verslumo ugdymo projektas START yra tokia puiki galimybė. Tačiau gera pradžia, kaip jau minėjau, yra pusė darbo.
– Kokios priemonės padėtų nudirbti ir tą likusią pusę darbo?
– Verslo sąlygos. Mano preliminariais paskaičiavimais, apie 95 proc. visų verslumo skatinimo pajėgų, veiklų ir iniciatyvų yra metama į verslo pradžią ir, dalinai, į eksporto skatinimą. O toliau? Verslo administravimas ir pabaiga sulaukia niekingų 5 proc. resursų. Tai reikėtų paskirstyti tolygiau.
Prasidėjęs verslas yra labai gerai, bet, būkime pragmatikai, jis negeneruoja pridėtinės vertės. Mažas ėriukas daug vilnos neduoda. Daug vilnos duoda sveika suaugusi avis, kuri yra normaliai šeriama ir gerai prižiūrima. Aveles, kurios neša vilną valstybei, reikėtų šiek tiek pagloboti.
Nuosavas verslas, kaip ir santuoka, – pakankamai atsakingas ir rizikingas žingsnis. Viską reikia gerai pasverti, nes įsipareigojimai prisiimami ne vienam mėnesiui ar metams. Kaip ir santuokoje, taip ir versle medaus mėnuo greitai baigiasi, prasideda kasdienybė. Parama, startas vieną dieną baigsis. Toliau bus kasdienybė, atsakomybė už priimtus žmones, sudarytus kontraktus. Neverta kurti verslą tik tam, kad jį kurtum.
Valstybė gali girtis – štai tiek naujų įmonių įkurta. O kiek uždaryta? Kokią jos naudą neša? Reikia į viską žiūrėti kompleksiškai ir tvariai.
Verslas vystosi kartomis. Senelių, tėvų sėkmės istorijos įkvepia jaunąsias kartas. Mes dar esame pakankamai jauni, kaip valstybė. Tačiau, vis tik, jau 20 metų esame. Mano paties, kartu su kolegomis, įkurta įmonė „Baliomanija“ veikia jau beveik 20 metų (pradėjome verslą kaip mokinių mokomoji bendrovė 1994-aisiais, o 1996-aisiais įkūrėme UAB‘ą).
Taip kuriama geroji patirtis, kuriamos tradicijos. Iš to ir susidaro tikrasis verslumo skatinimas. Pasitikėjimas ne tik savo jėgomis, bet ir aplinka, visuomene, savo valstybe, žinojimas, kad, atsitikus nelaimei, valstybė nepaliks tavęs vieno ant ledo.
Jei šie dalykai yra, tuomet išlaisvinama energija, potencialas, kūrybiškumas, kuriamas aukštos pridėtinės vertės produktas, kurio taip siekia Lietuva.
– Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, norint pradėti kurti atsakingą, ilgalaikį verslą?
– Pirmiausia, nepatingėti ir sudalyvauti viename iš daugelio verslumą skatinančių projektų. Ypač tokiuose, kurių pabaigoje yra įkuriamas konkretus verslas, kaip, pavyzdžiui, START, o ne tik apsiribojama seminaro surengimu ir pasiplojimu vieni kitiems.
Antra, reikia pasinaudoti teikiamais patarimais, finansine parama verslo pradžiai. Siūlyčiau į tai žiūrėti labai rimtai ir gautąją paramą naudoti pagal paskirtį. Niekam ne paslaptis, kad dažnai galvojama – duos pinigų, iš jų kažką nusipirksiu sau, pavyzdžiui, „Mac'ą“, kuris gražiai atrodo, bet nėra būtinas pirkinys verslo pradžiai. Atsakingas resursų, kurie yra suteikiami, naudojimas pagal paskirtį padeda pirmąjį verslo sluoksnį, pakloja pagrindą.
Pradėjus verslą, reikia ir toliau naudotis visa teikiama parama, pavyzdžiui, MITA, INVEGA. Kaip taisyklė, geresnių rezultatų pasiekia ne tas, kuris turi genialią idėją, o tas, kuris meistriškai pasinaudoja esančiomis galimybėmis.
Aukštasis mokslas, ypač kolegijos, daug dėmesio skiria praktikai, todėl studentams nereikėtų skirti: „Čia – mokslas, čia – verslas“. Būdamas jaunas, aš padariau tokią klaidą. Vėliau teko nuleidus galvą atsiprašyti savo dėstytojų, kadangi jie buvo teisūs, kalbėdami apie vieną ar kitą situaciją. Siūlyčiau moksluose praleistą laiką naudoti ne tik geram pažymiui, diplomui gauti, bet ir patikrinti gautas žinias realiame versle, pasinaudoti jomis.
Prizas – verslo įkūrimas
2011 metų pabaigoje startavęs ir du metus truksiantis studentų verslumo ugdymo projektas START jungia penkias šalies aukštąsias mokyklas bei mokslo ir technologijų parkus. Jo dalyviai ne tik gauna daug naudingų finansinių, rinkodaros, ekonominių žinių, bet ir varžosi dėl itin viliojančio prizo – savo verslo idėjos realizavimo.
START dalyvauja KTU regioninis mokslo parkas, Kauno technologijos universitetas, Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos Mokslo ir technologijų parkas, Klaipėdos universitetas, Visorių informacinių technologijų parkas, Vilniaus kolegija, Aleksandro Stulginskio universiteto Mokslo ir technologijų parkas ir Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacija.
