Prieš dešimtmetį į Lietuvą iš JAV, Šiaurės Karolinos valstijos, atvykęs W.Gordonas ir pats mielai būtų prisijungęs prie rinktinės vyrų aikštelėje, tačiau Lietuvos pilietybės suteikimo procedūra užtruko ir jam teko prisidėti tik trenerių štabo.
Puikią klausą turintis ir „Chorų karuose“ su Kauno šampaniniu choru triumfavęs amerikietis prieš dešimt metų nesitikėjo, kad taip ilgai užsibus čia, kur jo mylimas beisbolas laikomas egzotiška ir sunkiai suprantama sporto šaka.
Teko atgabenti beisbolo lazdų
„Universitete žaidžiau beisbolą, tačiau nebuvau tikras, kad savo gyvenimą susiesiu su juo. Kai baigus mokslus paskambino universiteto komandos treneris ir pasiūlė man vykti žaisti beisbolą į Lietuvą, nežinojau beveik nieko apie šalį“, – pasakojo W.Gordonas.
„Turėjau padėti Kauno komandai laimėti Europos klubinėse varžybose. Pasiūlymas pasirodė patrauklus, norėjau žaisti beisbolą, tad sutikau. Tiesa, klubas neturėjo galimybės nupirkti man bilietus, tad turėjau įsigyti juos pats. Vėliau jie prisipažino, kad susiduria su inventoriaus trūkumu ir paprašė manęs nupirkti beisbolo lazdų“, – juokdamasis kelionės pradžią prisimena amerikietis, pripažindamas, kad bijojo, kad ši avantiūra baigsis tiesiog niekuo.
„Atskridus į Lietuvą mane pasitiko dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Virmidas Neverauskas ir tuometinis Kauno klubo treneris. Vieno iš jų automobilis sugedo, tad kitas turėjo traukti jį buksyru. Taip prasidėjo mano pažintis su Lietuva – sėdint velkamame automobilyje ir aptariant beisbolo strategiją“, – šypsodamasis kalbėjo W.Gordonas.
„Į turnyrą Bulgarijoje man nupirko lėktuvo bilietą, kol visa komanda vyko autobusu. Jie bijojo, kad amerikietis nebus pratęs prie ilgų kelionių“, – prisiminė jis. „Turnyrą mes laimėjome ir parvykome į Kauną, kur vyko iškilmingas sutikimas Santakoje. Atšventėme pergalę, o kitą dieną aš jau išskridau atgal į Ameriką, nemanydamas, kad greitai grįšiu“, – pasakojo W.Gordonas.
Sugrįžo dėl lietuvių nuoširdumo
Paklaustas, kodėl visgi grįžo į Lietuvą, beisbolo rinktinės treneris prisiminė, kad didžiausią įtaką padarė komandos draugų nuoširdumas. „Prisimenu tą dieną, kai turėjau išvykti, užsukome į vieno klubo draugo butą … Jis atsisuko į mane ir pasakė: Žinai, gyvenime būna daug svarbių akimirkų – vestuvės, vaiko gimimas, asmeninės pergalės … Ačiū tau, už šią pergalę, tai buvo viena iš tokių akimirkų. Tada supratau, kad galiu bandyti mėgėjiškai žaisti JAV arba grįžti ir žaisti čia“, – kalbėjo jis.
Pasak 32 metų amerikiečio, pirmieji metai Lietuvoje buvo šiek tiek sunkoki, neįprasti dalykai ir kultūriniai skirtumai glūdėjo detalėse. „Ateidavau į piceriją, užsisakydavau picą, o man šalia jos atnešdavo baltą padažą. Gerai, manydavau, teks valgyti picą su majonezu“, – juokėsi W.Gordonas, pridurdamas, kad visgi puikiai pritapo prie Lietuvos, greitai išmoko kalbą ir visada stengėsi prisiderinti prie vietinių tradicijų.
„Amerikoje vyrauja pozityvi kultūra. Mes daug šypsomės ir stengiamės žvelgti į dalykus teigiamai. Kai atvykau į Lietuvą, pastebėjau, kad čia žmonės yra šiek tiek paniurę. Bet tai tik pirmas įspūdis. Kai įsilieji į bendruomenę, tampi šeimos dalimis, visi tampa atviri ir geranoriški. Kai pirmą kartą susitikau su savo žmonos Viktorijos šeima, jie mane labai šiltai priėmė“, – dalinosi patirtimi ketverius metus lietuvaitę vedęs ir dukrą auginantis amerikietis.
Išgarsino dainavimas Kauno šampaniniame chore
Beisbolui didžiąją gyvenimo dalį skiriantį W.Gordoną išgarsino ne sporto karjera, o dalyvavimas „Chorų karuose“. Kauno šampaniniame chore dainavęs ir netgi solo partijų turėjęs amerikietis teigė, kad dar mokykloje ir universitete šalia sporto domėjosi ir muzika bei teatru.
„Kartais prieš beisbolo rungtynes man patikėdavo giedoti JAV himną, vaidinau keliuose spektakliuose … Atvykęs irgi nenorėjau apsistoti tik ties beisbolu“, – teigė Lietuvoje socialinės antropologijos mokslus baigęs vyras.
„Kartais prieš beisbolo rungtynes man patikėdavo giedoti JAV himną, vaidinau keliuose spektakliuose … Atvykęs irgi nenorėjau apsistoti tik ties beisbolu“, – teigė Lietuvoje socialinės antropologijos mokslus baigęs vyras.
„Kartą žiūrėjome televiziją ir per vieną iš laidų reklamavo chorų projektą. Draugai mane paskatino nueiti į atranką Kaune. Aš ilgai spyriojausi, bet pagaliau nuėjau. Raigardas Tautkus liepė man sudainuoti keletą eilučių. Aš padainavau Sealo dainą ir patekau į kitą etapą. Ten mane išrinko dainuoti patį pirmą ir pasakė: priimtas. Grįžau į JAV švęsti Kalėdų jau mokydamasis dainas“, – prisiminė W.Gordonas.
Labiausiai jį pradžiugino tai, kad po pergalės „Chorų karuose“ turėjo galimybę su šampaniniu choru aplankyti apie 30 Lietuvos miestų. „Lankėme didelius ir mažus miestus. Dainavome kultūros centruose. Tiesą sakant, pastebėjau, kad kol žaidžiau beisbolą, niekas manęs neatpažindavo, tačiau po pasirodymo lietuviškoje televizijoje, kelių reportažų, žmonės gatvėje imdavo atsisukti ir sakydavo: ei, čia tas iš šampaninio choro“, – šypsojosi amerikietis, pridurdamas, kad dainavimas jam padėjo greičiau išmokti kalbą.
