Interviu BNS T.Davulis tvirtino, kad pagrindiniai naujojo kodekso kūrėjų tikslai realizuoti, tačiau pripažino, kad svarstymuose pasigesta konstruktyvumo, be to, jis užsimena apie galimą būsimų Seimo rinkimų įtaką kodekso priėmimui.
T.Davulis sako, kad kuriant pirminį kodekso variantą, nebuvo siekiama iš esmės liberalizuoti darbo rinką, o, pavyzdžiui, terminuotųjų sutarčių sudarymas liks suvaržytas labiau negu dabar.
– Kas Jus neramina, kai klausotės, kaip Seime diskutuojama dėl naujojo Darbo kodekso?
– Džiugina tai, kad pradėtos diskusijos apie labai svarbų Lietuvos ekonominės ir socialinės gerovės pamatinį elementą – darbo santykius. Stebėtina, kad labai ilgą laiką tai buvo tarsi primiršta. Visos diskusijos apie tai, kaip Lietuva sukuria prekes ar paslaugas, kokiomis sąlygomis įmonėse dirba žmogus, susivesdavo tik į tai, kokia turi būti jo alga, arba kaip priversti darbdavį, tame tarpe ir valstybę – didžiausią darbdavį, įtikti vienai ar kitai darbuotojų kategorijai. Atitinkami sprendimai remdavosi esama padėtimi, kuri nekvestionuojamai vertinama kaip gera ar nepakeičiama ar tiesiog nusistovėjusia.
Tarybinės darbo teisės reliktuose pasiklydę darbdaviai ir darbuotojai nerasdavo atsakymų į pagrindinius klausimus, ar įmanoma globalioje konkurencinėje rinkoje veikti, dirbti ir oriai gyventi planinės ekonomikos fabrikų sąlygomis sukurtų normų pagrindu. Teisė sako viena, gyvenimo ir ekonominė logika – kita, darbo ginčą nagrinėjantis teismas – kartais trečia.
– Kokias išvadas iš to galima daryti?
– Tokia situacija pražūtinga aštrios tarpvalstybinės konkurencijos sąlygomis. Išorinius ekonominius – investicinio klimato, tarptautinės darbo, kaštų konkurencijos – veiksnius valstybės viduje galime neigti ir su jais nesutikti, tačiau tai nepakeis objektyvios realybės – pagal darbo santykių reguliavimą įvairiais tarptautiniais vertinimais esame labai įdomioje pozicijoje pasaulyje. Bet ne tiek reitingai yra svarbu, kiek tai, kad ši pozicija neprideda mūsų žmonėms nei daugiau pajamų, nei padidina jų gerovės pojūtį ar laimės indeksą. Ši realybė verčia peržiūrėti reguliavimą, kritiškai įvertinti jo neigiamas pasekmes – kodėl nesustabdome geriausių darbuotojų nutekėjimo, kodėl nepritraukiame dar daugiau geresnių aukštos kokybės darbo vietas kuriančių investicijų.
Svarstant kodekso projektą, konstruktyvumo buvo pasigesta visose grandyse. Daugelis pasiūlymų keisti esamą reguliavimą, siekiant išspręsti problemas, pavyzdžiui, leisti daugiau sutarčių rūšių, įskaitant terminuotas sutartis, ir tokiu būdu skatinti kurti darbo vietas, lanksčiau tvarkyti darbo laiką, atsisakyti nepagrįstų ir diskriminuojančių garantijų, supaprastinti darbo užmokesčio apskaičiavimą, kad būtų sąžiningai atsiskaitoma už viršvalandžius ir panašiai, buvo eliminuoti be motyvų.
Galiausiai svarstymai Seimo komitete tik patvirtino tai, kas buvo plika akimi matoma su socialinės teisėkūros procesais bent kiek susipažinusiam asmeniui – socialinė partnerystė nacionaliniu lygiu Lietuvoje yra degradavusi ir nepajėgi spręsti svarbiausių visuomenės socialinės raidos problemų.
– Kaip Jūs vertinate dabartinę, Seimo komiteto jau iš esmės nušlifuotą kodekso projekto versiją?
– Projektas iš esmės išlaikė savo struktūrą ir pagrindiniai kūrėjų tikslai jame realizuoti. Teisėkūra yra sudėtingas interesų derinimo procesas, tad natūralu, kad jame vienu ar kitu būdu pasireiškia atskirų socialinių grupių interesai. Mums, kaip kodekso kūrėjams, buvo svarbu, kad tokiuose svarstymuose nebūtų sugriauta bendra kodekso struktūra.
Suprantama, kad kai kurie pasiūlymai galėjo sukelti įvairių grupių ir jų atstovų pasipriešinimą. Gaila, kad kai kurios idėjos, kurioms buvo pritarta Trišalėje taryboje, komitete buvo atmestos, tačiau tikiu, kad jos ras savo vietą įstatyme vėlesniame etape. Kai kurioms idėjoms buvo surasti visas puses tenkinantys kompromisai, kurie pagerino bendrą kodekso kokybę, tad galima teigti, kad projektas – išdiskutuotas ir šiandien socialinį kompromisą atspindintis susitarimas. Tikėtina, naujasis Darbo kodeksas bus darbo rinką pagyvinantis, šalies konkurencingumą padidinantis, skaidrumą ir tikrumą darbo santykiuose įtvirtinantis teisės aktas.
Delsimas ir būtinų sprendimų atidėjimas – blogiausia išeitis tokiame taške, kai rinkos laukia mūsų reakcijos į būtinybės padiktuotus poreikius keistis.
Pasiūlytas Seimui kodekso projektas atspindėjo socialinį kompromisą tarp darbuotojų ir darbdavių šiai dienai. Pavojinga iš esmės keisti šiuos socialinių partnerių pasiektus susitarimus, nepaisant to, kad viena iš socialinės partnerystės šalių (Trišalė taryba – BMS) vėliau, svarstant projektą Seimo komitete, apie juos visiškai pamiršo. Tai vėlgi byloja apie žemą mūsų socialinės partnerystės kultūrą, kuri atsispindi per kolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių vakuumą. Darbo kodeksas yra socialinis kompromisas, ir jei primestas kompromisas yra socialiai neteisingas ar nepakeliamas, jis paprasčiausia neveiks, nepriklausomai nuo politikų įsivaizdavimo.
Darbo kodekso projekto svarstymas dar kartą parodė, kad tai – ypatingo jautrumo teisės aktas, kurio nuostatos svarbios didelei samdomą darbą dirbančių asmenų daliai. Suderinti jų ir darbdavių interesus, siekiant didesnio užimtumo ir didesnių algų – sudėtingas visų politinių jėgų susitelkimo reikalaujantis uždavinys.
– Naujojo kodekso tikslas – liberalizuoti darbo rinką. Ar dabartinis jo variantas tai leis padaryti?
– Nenorėčiau sutikti – Darbo kodekso pasiūlymu nesiekiama kardinaliai liberalizuoti darbo rinkos. Norintiems susipažinti su liberalia darbo rinka reikėtų pabandyti padirbėti kai kuriose JAV valstijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Anglijoje ar net Kinijoje ir kitose Azijos ar Pietų Amerikos valstybėse. Net mūsų kaimynai lenkai, latviai, slovakai ar estai atrodo kitaip, tarsi visiškai išsivadavę iš socialistinių stereotipų.
Socialinio modelio etiketė „liberalizavimas“ nėra teisingas dėl kelių priežasčių – besidomintys darbo teisės geneze puikiai supranta, kad esanti darbo teisė Lietuvoje yra sukurta kitos ekonominės sistemos ir kitiems verslo ir žmogaus būvio santykiams. Jie pasižymi griežtumu, perdėtu reguliavimu, kurio nebepaiso nei pačios šalys – darbdaviai ir darbuotojai, nei jų ginčus sprendžiantys teismai. Nesuprantami šalims trukdžiai neveikia – jie apeinami, net ir egzistuojant kontroliuojančiam mechanizmui. Šios sistemos gydymą vadinti liberalizavimu, reiškia pamiršti atskaitos tašką, nuo kurio pradedame mes ir kurį turi šiandien Vakarų demokratijos. Taigi, mes pirmiausia turime susitvarkyti savo darbo rinkos viduje, kad dėl iš praeities paveldėtų sprendimų nenukentėtume šiandien globalioje konkurencinėje kovoje, kad kurtume gerąsias darbo vietas čia, Lietuvoje.
– Dėl kokių dalykų, kurie iškrito iš kodekso, Jums labiausiai gaila, ir kokių gerų papildomų nuostatų atsirado?
– Nesinori kalbėti apie detales, nes jų be galo daug. Yra Seimo komiteto sprendimai, kurie daro didelį ir teigiamą įtaką darbo teisės raidai, ir socialinio modelio sėkmei. Suprantama, kai kuriems sprendimams nesinori pritarti, pavyzdžiui, terminuotųjų sutarčių sudarymo suvaržymai, kurie yra dar didesni nei šiandien, niekaip negali teigiamai įtakoti naujų darbo vietų steigimo, darbo laiko griežtinimas neatspindi Europos Sąjungos Tarybos ir Europos komisijos bei ekspertų rekomendacijų. Vis tik svarbu suvokti, kad yra pasiekta progreso daugelyje sričių – socialinė partnerystė įmonėse per darbo tarybas, darbo sutarčių įvairovė, darbo lankstumas darbuotojui, mokymasis visą gyvenimą ir kita.
– Kokios Jūsų prognozės del kodekso priėmimo Seime – ar rinkimai nepakiš kojos?
– Būsimi Seimo rinkimai – labai rimtai tokio sudėtingo teisės akto priėmimo procesą įtakojantis veiksnys. Labai norisi tikėti, kad Seimas priims dokumentą, remdamasis tomis įžvalgomis, kurios buvo pateiktos, objektyviai atsižvelgiant į nūdienos aktualijas ir ateities iššūkius. Delsimas ir būtinų sprendimų atidėjimas – blogiausia išeitis tokiame taške, kai rinkos laukia mūsų reakcijos į būtinybės padiktuotus poreikius keistis.
