„Sakote, kad buvo ataskaita, jog padaugėjo karų. Bet čia yra tarsi trumpojo laikotarpio efektas. Yra mokslininkų, kurie žiūri šimtmečių laikotarpyje ir teigia, kad smurto apraiškų pasaulyje, o taip pat ir karų, mažėja, ir šimtmečiams bėgant karas kaip reiškinys gali išnykti“, – interviu LRT radijo laidai „60 minučių“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Deividas Šlekys.
– Kiek dabar pasaulyje vyksta karų ir koks jų skaičius, lyginant su prieš tai buvusiais metais?
– Reikėtų skirti karus ir konfliktus. Jūsų minėta vokiečių universiteto studija pažymi, kad pernai buvo 414 konfliktų – įvairaus intensyvumo, žiaurumo, ilgumo. O karų, kaip juos suprantame klasikine prasme, jie fiksuoja 20, ir tai yra dviem daugiau nei buvo užpernai.
– Įvykiai Ukrainoje būtų tarp tų 414 konfliktų?
– Taip, ir praėjusių metų pabaigos įvykiai Ukrainoje pakliūva į žemiausią konfliktų kategoriją, tačiau po šių metų įvykių Ukrainos situacija kils aukščiau klasifikacijose ir bus netoli karo ribos.
– Sakote „ant karo ribos“. Kaip reikėtų tą karo apibrėžimą suvokti, kada ta riba peržengiama?
– Žiūrint teisiškai, svarbus žuvusių ir sužeistų žmonių skaičius. Kalbant apie tą darytą tyrimą, buvo keli pjūviai: kiek yra žuvusių, sužeistų, kiek pabėgėlių, kokio tipo ginkluotė naudojama, konflikto trukmė. Mokslininkai ginčijasi ir nesutaria dėl skaičių, jie kinta, bet jeigu žuvusių yra daugiau nei 60, jau galima klasifikuoti kaip tam tikrą karinę būklę.
Sunkieji ginklai – kulkosvaidžiai, snaiperių ginklai, prieštankiniai ginklai – jau yra ženklas, kad konfliktas nėra vien riaušės ar neramumai, o jau artėjama karo link
Sunkieji ginklai – kulkosvaidžiai, snaiperių ginklai, prieštankiniai ginklai – jau yra ženklas, kad konfliktas nėra vien riaušės ar neramumai, o jau artėjama karo link. Ir, aišku, trukmė: jeigu truks vieną dieną, tai sunkiai gali būti klasifikuojama kaip karas, bet jeigu trunka savaitę ir daugiau, jau gali pakliūti į karo kategoriją. Taigi mokslininkai diskutuoja ir ribos nėra iki galo aiškios.
– Kurie iš šiuo metu pasaulyje vykstančių karų yra žiauriausi?
– Žiauriausi turbūt tie konfliktai, kurie vyksta Afrikoje. Jau daug dešimtmečių trunkantis pilietis karas Kongo Demokratijoje Respublikoje, kur žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiai yra skaičiuojami milijonais. Ne ką mažiau žiaurūs atrodo susidūrimai Pietų Sudane, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Nigeryje. Praėjusią savaitę buvo pasirodžiusi informacija Vakarų spaudoje, kad Šiaurės Nigeryje vietiniai islamistai kovotojai įsiveržė į kaimelį ir nužudė visus rastus gyventojus – vaikus, moteris, vyrus. Ir, sakyčiau, Sirija – cheminio ginklo ir visokios kitokios ginkluotės naudojimas visą šį konfliktą tikrai padarė žiaurų. Afganistanas šiuo požiūriu yra tikrai šiuo metu mažiau žiaurus konfliktas negu tai, kas dedasi Afrikoje ir Sirijoje.
– Pone Šleky, šiuo metu esate Oksforde, kur gilinate savo žinias. Ką sako pasaulio mokslininkai apie karus – kaip jie keičiasi, evoliucionuoja?
– Taip, iš tiesų šiuo metu atlieku mokslinę stažuotę Oksfordo universitete. Čia mokslininkai diskutuoja dėl kelių dalykų. Vieni yra labiau praktiniai politiniai: misija Afganistane baigėsi – ką toliau daryti, kokios pamokos išmoktos, ar teisingos pamokos išmoktos. Britų karininkai labai nepatenkinti situacija, kaip vertina ją politikai. Kita didžiulė sritis – automatizuotos, robotizuotos karinės sistemos, kaip jos keičia karybą, kokius moralinius, etinius, teisinius iššūkius tai kelia, kaip reikia adaptuotis, kaip robotai pakeis žmones karyboje.
Trečias diskusijų blokas – kalbama, kad karas kaip reiškinys nyksta. Ar neparadoksalu? Sakote, kad buvo ataskaita, jog padaugėjo karų. Bet čia yra tarsi trumpojo laikotarpio efektas. Yra mokslininkų, kurie žiūri šimtmečių laikotarpyje ir teigia, kad smurto apraiškų pasaulyje, o taip pat ir karų, mažėja, ir šimtmečiams bėgant karas kaip reiškinys gali išnykti. Tai čia yra didžiuliai akademiniai debatai, ar iš tiesų taip yra.
– Paminėjote robotus karyboje. Kiek toli ta realybė, kai kariaus robotai, ir ar tai gali būti kaip nors susiję su JAV sprendimu, kaip pranešta šią savaitę, mažinti kariuomenę?
– Karinės pajėgos pasaulyje, ypač Vakaruose, robotizuojasi – ne tik lėktuvai, bet ir povandeniniai, antžeminiai ginklai. Karinės sistemos robotizuojamos, bet jas visas valdo žmonės. Diskusijos kaip ir nyksta – robotai tikrai neperims visiškos kontrolės, visą laiką bus žmogus, kuris priims galutinį sprendimą, kuris jį valdys per atstumą. Ir tai yra pinigų taupymas, o JAV yra priešakinėse robotizuotos kariuomenės linijose, nes reikia taupyti lėšas, reikia mažinti karines pajėgas, ką jie ir paskelbė. Kitą savaitę bus daug įdomiau, nes JAV paskelbs keturių metų planus, kaip turėtų vystytis karinės pajėgos.
– Ar galima išskirti valstybes, kuriose karinė pramonė sparčiausiai vystosi ir kurios sparčiausiai ginkluojasi?
– JAV vienareikšmiškai dominuoja – karinis biudžetas 600 mlrd. dolerių. Antroje vietoje – Kinija su 112 mlrd. Toks skaičius skelbiamas oficialiai. Kiek dar gali būti neoficialiai – čia jau kitas klausimas. Toliau – Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Saudo Arabija. Šitos valstybės leidžia daugiausiai lėšų ginkluotei.
Žiūrint į regionus, akivaizdžiai yra du: Vidurio Rytai (arabų kraštai labai ginkluojasi) ir Azija (Indonezija, Filipinai, Kinija, Malaizija). Kinija dėl vienų priežasčių ginkluojasi, o mažosios valstybės išgąsdintos Kinijos perkasi laivus, lėktuvus, tarsi ruošiasi atsakyti Kinijai.
