Mokslininko disertacijos tyrimo objektu tapo keturi garsūs laidų vedėjai – V.Šapranauskas, Marijonas Mikutavičius, Arnas Klivečka ir Alfredas Bumblauskas. Jų viešas kalbas išnagrinėjęs G. Tamaševičius priėjo prie išvados, kad šiandieninės Lietuvos žiniasklaidos lyderių kalba yra susijusi su pagrindiniais visuomenėje ir žiniasklaidoje įvykusiais pokyčiais ir juos atspindi.
Apie kalbą televizijoje ir jos įtaką kalbos standartui 15min.lt kalbasi su G.Tamaševičiumi.
- Per disertacijos gynimą nuskambėjo mintis, kad jūsų darbas revoliucinis. Ar galėtumėte paaiškinti, kur įžvelgiama revoliucija? Dėl to, kad tyrimo objektu tapo V.Šapranauskas ir kitos televizijos garsenybės?
- Pagrindinis dalykas, kuris ir buvo pabrėžiamas per gynimą – tai naujas požiūris į kalbą. Į ją žiūrėjau ne ieškodamas „didžiųjų klaidų“, o kaip į kalbėtojų kompetencijos – gebėjimo atsižvelgti į komunikacinę situaciją – apraišką.
Imdamasis tokio požiūrio, oponavau iki šiol lietuvių kalbos mokslo darbuose nepajudinamai pozicijai – autoritetingų normatyvinės lietuvių kalbos tradicijos atstovų nuostatoms iš visų laidų vedėjų reikalauti norminės kalbos etalono.
Kalbėjimas, neatitinkantis šių normų, pavyzdžiui, normintojų neįteisintų žodžių pavartojimas, paprastai vertinamas kaip kalbėtojų nesugebėjimas kalbėti viešumoje, ženklas, liudijantis apie jų neišprusimą ir prasčiokiškumą.
Mano tyrimas parodė, kad tokios kritikos sulaukiantys viešieji kalbėtojai anaiptol nėra nekompetentingi – savo kalbėjimo stilių jie keičia atsižvelgdami į pagrindinius komunikacijos radijo ir televizijos laidose veiksnius: laidos žanrą ir auditoriją, savo vaidmenį laidoje ir santykį su pašnekovu, taigi jų daromos „kalbos klaidos“ yra ne atsitiktinės, bet atlieka tam tikrą stilistinę ir pragmatinę funkciją.
Tai tiesiog siūlymas pažiūrėti į kalbą iš kitos pusės, turint tam tikrą mokslinį pagrindą, metodiką ir pasakant kitus dalykus, negu yra įprasta girdėti apie šį objektą.
- Kokie tie neįprasti girdėti dalykai?
- Mano pagrindinė medžiaga buvo leksika, t.y. žodžiai, posakiai, kurie traktuojami kaip netinkami vartoti viešumoje ir vadinami kalbos klaidomis.
Prieš 25 metus mes jų nebūtume galėję įsivaizduoti eteryje, o šiandien jie jau prasprūsta ir į rašytinius tekstus. Tiesa, žmonės kartais gelbstisi juos rašydami kabutėse, pavyzdžiui, „užsirauti“, „grybauti“, „išdurti“. Kartais be kabučių jau parašoma ir antraštė „Ministras nusigrybavo“. Bet tradiciniu normatyvistų požiūriu tokie žodžiai išlieka kone tabu, o nuskambėję eteryje jiems sukelia šoką.
Kalbėjimas televizijoje, žinoma, nėra toks pat, kaip privatus bendravimas virtuvėje. Bet ar blogai, kai žmogus kalba laisviau vėlaus vakaro pokalbių laidoje, kuri neturi misijos informuoti, išsamiai aptarti temos, o siekia kurti pramogą, kad žiūrovui būtų įdomu žiūrėti ir klausytis. Tuomet juk ieškoma naujų kalbos raiškos būdų, ekspresyvumo, paveikumo, dažniau vartojamas žargonas, slengas, ir tai sukuria atitinkamą familiaraus bendravimo atmosferą.
Profesorius Žygintas Pečiulis pastebėjo, kad V.Šapranauskas kalba taip, kaip žmonės bare. Panašiai ir kai kurie normintojai ekspresyvius neformaliojo stiliaus pasakymus priskiria „garažų ir kalėjimų“ žargonui. Tačiau, ar iš tiesų šiandien eteryje kartais nuskambantys žodžiai yra tik žemųjų socialinių sluoksnių vizitinė kortelė, galėtume pasakyti tik ištyrę realią vartoseną.
Neseniai išėjusiame Roberto Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyne“ matome, kokie ten žodžiai, leksikos temos. Tai yra tikrasis žargonas, kurio dviejų trečdalių žodžių žmogus iš šalies nesupras. Būtent tokia yra kiekvienos uždaresnės socialinės grupės vartojamos leksikos funkcija.
Bet kai kalbame apie atskirus eteryje nuskambančius žodžius, reikia suprasti, kad juos vartojantys vedėjai iš patirties žino, jog auditorijai tie žodžiai suprantami, jie sukels asociacijas, ir jei laidos tikslas yra pramoga, humoras, tai per tokias asociacijas šį tikslą jie ir pasieks.
- Bet net jei šitie žodžiai suteikia auditorijai pasitenkinimą, ar tikrai blogai turėti filtrą, kuris stabdo kai kuriuos žodžius, kokį poveikį jie bedarytų auditorijai? Juk reikia įsiklausyti į argumentą, kad laida, netgi vėlyvo meto, gali pasiekti labai įvairią auditoriją, tarp jų – ir vaikus.
- Visų pirma, tas institucinis filtras yra neveiksnus, nes tie žodžiai vis tiek skamba ir žmonės juos vartoja. Realus filtras yra jau pati pokalbio televizijos ar radijo laidos komunikacinė situacija, kuri yra iš esmės kitokia nei bendraujant privačiai, nes pašnekovams čia, kaip jau minėjau, rūpi išlaikyti numanomos tikslinės auditorijos dėmesį.
Antra, labai įdomu stebėti kalbos inspekcijos kas mėnesį skelbiamas ataskaitas. Visą laiką gaunama skundų, kuriuos rašo žmonės dėl pavartotos leksikos kokioje nors televizijos laidoje.
Didžiausią pasipiktinimą sukelia vulgarybių ar keiksmažodžių vartojimas. Tada internetinėje žiniasklaidoje kyla ažiotažas, atsiranda skambios antraštės ir klausiama, ką daryti. Iškart interviu duoda įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, kurie sako, kad taip neturėtų būti, kad tai yra baustina, ir tuomet jau kreipiamasi į Kalbos inspekciją – ką jūs dabar darysite?
O inspekcija skėsčioja rankomis: mes negalime nieko padaryti, nes negalime visų keiksmažodžių įtraukti į Didžiųjų klaidų sąrašą.
- Bet jeigu į vulgarybes ar keiksmažodžius reaguoja ne tik kalbininkai, kalbos normintojai, bet ir pati auditorija, tai gal išvada, jog vedėjai kalba tai, ko laukia auditorija, nėra teisinga?
- Visada labai sunku kalbėti apie auditoriją, ko nori žiūrovai, klausytojai, nes tam reikia atlikti atskirą tyrimą ar eksperimentą.
Apie laidą „Šok su manimi“ daug kas ir privačioje aplinkoje, ir žiniasklaidoje sako, kad šokiai nėra labai įdomu, per juos žmonės eina pasidaryti kavos ar parūkyti, o kai baigiasi šokis, žmonės grįžta klausytis diskusijos, žodžių žaidimo.
M.Mikutavičius kartą yra pasakęs – esi tai, ką žiūri per televiziją. Žiūrovai visą laiką turi tokią teisę: jeigu tau nepatinka kokia laida ar jos vedėjas, imi ir perjungi kanalą. Niekas juk neverčia žiūrėti ar klausytis tos laidos.
Kita vertus, jei auditorija žiūri, vadinasi, žmonės lieka prie televizoriaus. Pavyzdžiui, apie laidą „Šok su manimi“ daug kas ir privačioje aplinkoje, ir žiniasklaidoje sako, kad šokiai nėra labai įdomu, per juos žmonės eina pasidaryti kavos ar parūkyti, o kai baigiasi šokis, žmonės grįžta klausytis diskusijos, žodžių žaidimo ar karo ir kitą dieną dažniausiai aptariama ne tai, kas kaip šoko, bet tai, kas ką pasakė, kaip atsikirto.
Todėl ir teigiama, kad tai labiau ne talentų konkursas, kiek pokalbių šou. Ir ši laida turi didžiulę auditoriją, jau kelerius metus pagal reitingus ji yra žiūrimiausia laida.
- Bet toks atsakymas kelia paprastą klausimą, ar turime viešosios kalbos raidą palikti rinkos dėsniams? Ar vis dėlto čia turėtų veikti ir kitokie autoritetai, kurie sergėtų tą kalbos raidą?
- Tai klausimas, kurį galėtume perkelti į daugelį gyvenimo sričių Lietuvoje – ar gyvename laisvoje šalyje? Daugelį dalykų taip būtų galima kvestionuoti ir tuomet neišvengiamai susidurti su nostalgijos fenomenu, prisimenant laikus, kai viskas buvo patikima ir užtikrinta, privalėjo išsitekti siaurų taisyklių rėmuose.
Iš tų laikų turime paveldėję nuostatą, kad bendrinė kalba negali būti „visuomenės nuosavybė“, o tik autoritetingų kalbos specialistų, bene vienintelių išmanančių, kokia ji turi būti, priežiūros laukas, į kurį nepašvęstiesiems nedera kišti nosies.
Taigi ne kalbos vartotojai, o tam tikra grupė žmonių turi galią nustatyti, kas yra geras žodis, o kas – blogas. Leksika yra labiausiai kintanti kalbos dalis ir dirbtinis jos raidos stabdymas nepadės.
Pavyzdžiui, 1982 m. vienas profesorius piktinosi, kad studentai lituanistai vartoja žodį „varom“. Kituose tekstuose taip pat buvo sakoma, kad šitas „varyti“ yra kaip vienadienis augalėlis, kuris tuoj išnyks, čia yra mados reikalas. Bet juk jau ne viena karta vartoja šitą žodį! Tad kokiu pagrindu galėtume teigti, kad tai yra kalbos klaida?
- Ar neperšokame nuo vieno kraštutinumo prie kito: vienoje pusėje kalbos normintojai, kurie pasisavinę teisę formuoti kalbą, o kitoje pusėje ši teisė iš principo atiduota įvairioms televizijos garsenybėms, kurios net nėra žurnalistikos profesionalai, bet pasižymi charizma ir dėl to jūs juo vadinate „lyderiais“?
- Turiu galvoje ne visuomenės lyderius, o žiniasklaidos lyderius. Vadindamas juos „lyderiais“ nenorėjau pasakyti, kad jie ir yra tie, kurie mums duoda kalbos etaloną. Aš daugiau kalbėjau apie jų didelį svorį šiandieninėje televizijoje ar visoje žiniasklaidoje. Žinoma, tai reiškia, kad jie yra tam tikri autoritetai, tačiau ne vieninteliai, todėl toli gražu ne kiekvienas siekia kalbėti sekdamas jų pavyzdžiu.
1982 m. vienas profesorius piktinosi, kad studentai lituanistai vartoja žodį „varom“. Kituose tekstuose taip pat buvo sakoma, kad šitas „varyti“ yra kaip vienadienis augalėlis, kuris tuoj išnyks, čia yra mados reikalas. Bet juk jau ne viena karta vartoja šitą žodį!
Teigti, kad jie įteisina ir skleidžia tokios leksikos vartojimą, negalime, nes neturime konkretaus tyrimo. Štai Didžiojoje Britanijoje ilgą laiką buvo sakoma, kad televizija sugadino anglų kalbą. Bet tai buvo visuomenės nuomonės sukurtas mitas, nes nebuvo tai patvirtinančių faktų.
Šiandien turime labai įvairią žiniasklaidą, daugybę kanalų, įvairialypę auditoriją (kai kurie visai nežiūri lietuviškų kanalų). Ir to bus tik daugiau. Mes neišvengiamai įvairėjame. Todėl jeigu jau sovietmečiu televizija, kurioje girdėjome labai daug standarto, nesugebėjo, pačių normintojų teigimu, jo įtvirtinti visuomenėje, kodėl turėtume manyti, kad dabartinė televizija turės galios paskleisti priešingą standartą?
- Jūsų disertacijoje viena esminių išvadų, kad per dvidešimt metų visuomenė, o kartu ir televizija bei radijas, patyrė milžiniškus pokyčius, o kalbininkai į šiuos pokyčius reaguoja tik dar labiau griežtindami reikalavimus. Kokie tie pokyčiai, kurie susiję su kalba ir kurių nesupranta kalbininkai?
- Aš manau, kad kalbininkai tuos pokyčius puikiai supranta, tik turi išankstinį neigiamą požiūrį į juos, tarsi jie ir būtų problemų šaltinis.
Yra įvykęs dramatiškas lūžis nuo tų laikų, kai radijas ir televizija veikė kaip propagandos ruporas, tarnavo vienai ideologijai ir visas viešas kalbėjimas buvo be galo kontroliuojamas. Netgi tais atvejais, kai tiesioginės kontrolės nebuvo, vis tiek veikdavo žmonių savikontrolė. Jeigu tai būdavo pokalbių laida, girdėdavome atskirus monologus.
Išsivadavimas nuo surežisuoto monologinio kalbėjimo ir perėjimas prie spontaniškumo, gyvumo reiškė ir santykio pasikeitimą. Juk televizija sovietmečiu turėjo labai svarbios institucijos statusą, buvo pavaldi Komunistų partijos Centro komitetui. Apie šiandieninę televiziją to negalime pasakyti. Ji yra tokia įvairi ir joje visko tiek daug.
Spėju, kad lūžio momentas mūsų televizijoje galėjo įvykti per Sausio 13-ąją, kai teko visiems dirbti vos ne karo lauko sąlygomis, reikėjo greitai reaguoti, greitai išeiti į eterį. Neliko sąlygų režisuoti ar daryti repeticijų, kas anksčiau buvo įprasta.
Juk teigiama, kad anksčiau „Panorama“ būdavo surepetuojama, o paskui patekdavo į eterį. Ta virsmo situacija, kurią patyrėme per kelių mėnesių laikotarpį, galėjo būti postūmis į kitokį kalbėjimą. Žinoma, tai turėjo būti be galo sunku žmonėms, kurie buvo įpratę kalbėti pasirengę tekstus iš anksto.
Norėčiau atkreipti dėmesį į pokyčius rusų kalboje. Mano kartos žmonės, kurie tą rusų kalbą gerai mokėjo, kai išgirsta, kokia ji yra Rusijoje šiandien, patiria šoką, nes tai jau yra visai kita kalba.
Teko skaityti vieną Maskvos humanitarinio universiteto profesoriaus Maksimo Krongauzo knygą, aptariančią pokyčius Rusijoje. Jis sako, kad visuomenės virsmas buvo toks didelis ir dėl tų pokyčių rusų kalba per dvidešimt metų patyrė tokias permainas, kokias kalba paprastai patiria per du šimtus metų. Aš nemanau, kad su lietuvių kalba tai įvyko tokiais pačiais mastais, bet be abejo, ji pakito, nes ir mes išgyvenome tas pačias transformacijas.
Profesorius M.Krongauzas labai neigiamai pasisakė apie Rusijos valstybinį kalbos įstatymą, priimtą 2005 metais. Kalbininkas jį įvertino kaip vieną iš imperijos rekonstrukcijos elementų, esą kalba atkuriama kaip pasididžiavimo simbolis.
Įstatyme įrašyta, kad visi žodžiai, kurie turi rusiškus atitikmenis, privalo būti keičiami rusiškais, o visi keiksmažodžiai viešumoje draudžiami. Kontrolė yra patikėta vienai iš vyriausybės institucijų. Kalbininkas iš karto pasakė, kad tas įstatymas nefunkcionuos, juo pirmiausia siekiama kurti imperijos mitą, o kalbai jis gali padaryti tik neigiamą poveikį. Tam tikrų analogijų su Lietuvos padėtimi galima būtų įžiūrėti.
- Bet ar visas permainas turėtume vertinti kaip teigiamas? Pavyzdžiui, sovietų okupacijos metais televizijoje visa galia buvo sutelkta vienose rankose, dabar ji išsiskirstė, tačiau Lietuvoje vis tiek daug galios išlaikė dvi komercinės televizijos ir ypač jose dirbančios „žvaigždės“, kurių charizma ar populiarumas suteikia joms galimybę kalbėti taip, kaip jie nori ir nieko nepaisyti. Argi tai pažanga?
- Visuomenė pasikeitė, mes bendraujame kitaip. Mūsų pokalbis būtų kitoks, jei būtume kalbėję prieš keletą dešimtmečių. Ar tai gerai ar blogai? Nemanau, kad svarstydami kalbos pokyčius galėtume atsakyti į klausimą dėl jos progreso ar regreso.
Normatyvinėje kalbotyroje sąvokos kalbos „pažanga“ arba kalbos „atžanga“ yra įprastos. Kartą kalbininkas Aldonas Pupkis, vertindamas kai kurių laidų vedėjų kalbą, išreiškė nuomonę, kad bendrinės kalbos čia tarsi nėra ir kiekvienas vedėjas kalba savo atskira kalba, kurią vietomis net darosi sunku suprasti.
Taip, žinoma, jeigu žiūrėsime iš tokio taško, galėtume sakyti: kokie negeri tie pokyčiai, kad mes nebegalime suprasti. Bet kas tie mes? Kas yra tas atskaitos taškas, kuris pasako, kad tai yra atskira kalba ar kad tai jau nebėra bendrinė kalba?
Apskritai klausimas, kas yra bendrinė kalba, Lietuvoje dar yra būsimų didelių diskusijų objektas. Kaip mes ją apibrėšime, ją traktuosime? Ar tai taisyklėmis gramatikose ir žodyne įtvirtintas standartas, kuris užfiksuotas ir labai mažai kintantis, o pokyčius legalizuoja tik nedidelė grupė žmonių? Ar kalba bus natūraliai kintanti ir įgaunanti naują pavidalą, neatsiejama nuo visuomenės, kuri ją vartoja?
