– Jūs išreiškėte savo norą vykti į Ukrainą socialiniame tinkle „Vkontakte“, perskaitęs apie 42 prorusiškų separatistų žūtį Odesoje. Kas vyko po to?
– Atvykau į susitikimą su atsakingu asmeniu. Iš viso atėjo dešimt žmonių. Jis mūsų paklausė, ar mokame elgtis su ginklais ir perspėjo, kad mus siųstų į Slovjansko miestą. Perspėjo, kad už plėšimus bus baudžiama sušaudymu. Tai teko pačiam išvysti keletą sykių.
– Ar jie žadėjo atlygį?
– Ne, tik nemokamą maistą, drabužius, ginklus ir prižadėjo, jog žūties atveju kūnai bus nuvežti į Rostovą prie Dono ir atiduoti giminėms. Buvome paprašyti ištrinti savo paskyras iš visų socialinių tinklų.
– Kokiu būdu nuvykote iki sienos su Ukraina?
– Gegužės 12 d. rytą mūsų grupė įsėdo į du automobilius ir patraukė pietų kryptimi. Po paros atsidūrėme Rostove. Paaiškėjo, kad vairuotojai taip pat buvo savanoriai. Vienas iš jų vėliau buvo nukautas. Mes atvažiavome į stovyklą. Joje prie upės buvo nameliai ir miškas.
Nežinau, kurioje vietoje aš buvau. Vairuotojai atėmė iš mūsų visus žemėlapius. Telefonai ir visi asmeniniai daiktai taip pat buvo atimti. Persirengėme jų duotais drabužiais.
– Kiek laiko praleidote šioje stovykloje?
– Beveik dvi savaites. Kiekvieną dieną atvykdavo naujų žmonių. Vėliau mūsų buvo daugiau negu šimtas. Ten beveik nesiilsėjome – buvo įvestas kariuomenės režimas. Atsikeldavome, bėgiodavome, tuomet pusryčiaudavome ir vėl sportuodavome. Be to, mus mokė bendrauti sutartiniais gestais.
– Ar tarp susirinkusių asmenų buvo rusų nacionalistų?
– Dauguma susirinkusiųjų buvo slavai – baltarusiai, rusai arba ukrainiečiai. Nors dauguma jų buvo itin patriotiškai nusiteikę, tačiau niekas iš manęs nesijuokdavo dėl to, kad esu armėnas. Buvo nemažai žmonių iš Kaukazo, vėliau prisijungė grupė čečėnų.
– Kaip jūs kirtote valstybinę sieną?
– Gegužės 23 d. vidurnaktį mes palikome savo bazę. Su džipais nuvykome prie sienos, kur prisijungė dar pusšimtis vyrų iš kitos stovyklos. Jie mums davė ginklus – kulkosvaidžius, automatinius šautuvus, pistoletus, granatas ir granatsvaidžius.
– Kada jūs kirtote sieną?
– Gegužės 24 d. rytą. Ukrainos pusėje mus sutiko Donecko teroristinės grupuotės atstovai ir nuvežė mus į karinę bazę Donecke. Joje buvome apgyvendinti barakuose, kur ilsėjomės.
– Kada teko pirmą sykį dalyvauti mūšyje?
– Naktį iš gegužės 25 d. į 26 d. nuskambėjo pavojaus signalas. Buvome įsodinti į autobusą ir nuvežti į oro uostą. Mes visi, apie šimtas žmonių, įžengėme į pastatą, ten prisijungėme prie grupės osetinų. Keleiviai buvo evakuoti iš pastato, tačiau darbuotojai pasiliko. Ryte oro uoste nusileido du lėktuvai. Visiškai netrukdėme oro uosto darbui. Mes išsiskirstę po pastatą pradėjome kontroliuoti visą oro uostą.
– Kodėl reikėjo užimti civilinį oro uostą Donecke?
– Tam, kad būtų užkirstas kelias karinių pajėgų leidimuisi iš Kijevo. Mus tikino, kad oro uoste niekas nešaudys. Tereikės papozuoti prieš kameras. Neva ukrainiečių kariai mus išvys, išsigąs, nusiginkluos ir mes kontroliuosime situaciją.
– Kaip iš tiesų vystėsi situacija?
– Vienas čečėnas, buvęs ant stogo, buvo nukautas. Dar du buvo sužeisti. Buvome apšaudomi iš visų pusių. Buvome užspeisti pastate ir bombarduojami iš visų pusių. Naiviai tikėjome, jog dėl to, kad oro uostas yra naujas, į jį nebus nukreipta sunkioji artilerija. Mes nebūtume taip nukentėję, jeigu būtume aprūpinti nešiojamais zenitiniais raketiniais kompleksais (NZRK).
Dauguma išpuolius rengiančių asmenų yra rusai, čečėnai ir ingušai.
– Laikote tai išdavyste?
– Nežinau. Praradome daug vyrų. Mes slėpėmės pastate ir laukėme, kol būsime užmušti. Negalėjome išeiti į lauką. Vakare vadas mums įsakė sėstis į sunkvežimius, kurie stovėjo oro uoste viduje, viename iš terminalų.
Žinojau, kad tai rizikinga, tačiau vadas pagrasino nužudysiantis mane, jeigu abejosiu jo įsakymu. Išvažiavę iš oro uosto pradėjome šaudyti į visas mus besivejančias mašinas. Mus taip pat apšaudė. Vienas granatsvaidis pataikė į sunkvežimį, tačiau beveik nenukentėjome. Tačiau kitam sunkvežimiui ne taip pasisekė. Mažiausiai trisdešimt jame buvusių vyrų žuvo.
– Teigiama, kad apie 80 proc. kovojančiųjų rytų Ukrainoje yra vietiniai, o likę yra atvykėliai iš Rusijos. Tai tiesa?
– Manau, kad yra atvirkščiai. Dauguma išpuolius rengiančių asmenų yra rusai, čečėnai ir ingušai. Taip pat armėnai. Dauguma vietos gyventojų visiškai neturi noro kovoti.
Mus tikino, kad oro uoste niekas nešaudys. Tereikės papozuoti prieš kameras. Neva ukrainiečių kariai mus išvys, išsigąs, nusiginkluos ir mes kontroliuosime situaciją.
– Kodėl jūs nusprendėte pasidalinti savo istorija?
– Iki šiol tie žmonės, kurie mus išdavė (kitaip to, kas atsitiko oro uoste, aš negaliu pavadinti) duoda nurodymus iš Rusijos atvykstantiems naujiems savanoriams. Noriu, kad šie žmonės žinotų, kas jiems vadovaus. Aš pats išgyvenau tik per stebuklą. Man jų gaila.
– Jūs pats esate armėnas, kovojote su Armėnijos vėliava. Kas jus paskatino eiti žūti už svetimą šalį?
– Rusijos nelaikau svetima šalimi. Mano tapatybė – sovietinio žmogaus. Mano seneliai kovėsi už Sovietų Sąjungą ir aš kovoju už ją. Nelaikau Rusijos užsienio valstybe.
