– Papasakokite, kodėl nusprendėte įkurti fondą ir koks jo tikslas?
– Kai galvojome kurti fondą, pirminė idėja buvo švietėjiška: kad visuomenė sužinotų, kad vaikai irgi turi kardiologinių problemų. Toliau gimė idėja, kad per fondą galima surinkti lėšų, kuriomis galėtume paremti reanimaciją, gydytojų, sesučių stažuotes. Gal kaip trečiuoju punktu, kuris dabar kone pagrindinis, buvo mintis, kad gydytojas turi turėti savigarbos ir iš principo neimti jokių atsidėkojimų. Kai tėvai bando, sakykime, atsidėkoti po operacijos ar kai vaikai guli reanimacijoje, mes tiesiog gražiai pasakome „ačiū, mums nereikia, yra fondas, jei jūs norite paremti, galite pervesti į fondo sąskaitą“. Nėra taip, kad iki tol ėmėme kyšius, o staiga vieną dieną sukūrėm fondą ir tų kyšių neimam. Maždaug kas dešimto vaiko tėvai bando kažkaip taip, sakykim...
– Kodėl žmonės siūlo pinigų? Ar tai yra baimė, kad jūs neskirsite tiek dėmesio, kiek skirtumėte, jei jums sumokėtų, ar iš dėkingumo yra pasiryžę mokėti?
– Aš nežinau. Aš manau, kad iš dėkingumo. Dažniausiai, kai vaikas yra išrašomas iš reanimacijos, kas trečio paciento tėvai atneša gėlių, saldainių, kavos. Toks atsidėkojimas yra daug smagesnis nei bandymas įkišti pinigų po saldainių dėžute, į gėlių puokštę. Na, kažkaip žeminančiai atrodo. Kodėl jie taip daro? Kaip jūs ir minėjote, visuomenėje yra paplitę, kad jeigu nesumokėsi, vadinasi, nieko ir negausi, niekas prie tavęs neprieis. Klaidinga visuomenės nuomonė – susimokėjau, tai viskas bus gerai. Ar jie atsidėkos ar neatsidėkos, ar jie perves, sakykim, šiuo metu į fondą, nuo to mūsų gydymo kokybė, garantuoju, tikrai nepasikeis. Manau, kad pediatrijoje tokie niuansai, kaip „nesumokėsiu ir neprieis gydytojas“ iš principo nelabai egzistuoja. Na, man taip atrodo, bet gal aš klaidingai mąstau, nežinau.
– Kokia būna tėvų reakcija, kai jūs pasakote, kad jums nereikia pinigų, bet yra fondas, į kurį galima pervesti?
– Pradžioje būna nuostaba, kai kurios mamos pradeda verkti, kai neimi. Sako, tikriausiai jau beviltiškas tas mūsų ligoniukas, kad neima. Na, visokių tokių idėjų turi tėvai. Kai pasakai, kad dirbi ne vienas, dirba visa komanda, ir jeigu norite mūsų visai komandai atsidėkoti, mes turime fondą. Tėvai, aišku, labai dažnai pasimeta, kai mes pasakom, kad ne, tikrai mums nereikia. Jie dažniausiai galvoja, kad gal per mažai ar dar kas nors panašaus. Bent jau pradžioje, manau, pacientų tėvai labai klaidingai suvokdavo [atsisakymą priimti pinigų ir siūlymą pervesti į fondą – TILS]. Tėčiai dažniausiai vis tiek bando kaip nors, vos ne prievartiniu būdu, įduoti, nes taip reikia, nes visi taip daro. Ir tada sakom „stop stop stop, taip ne visi daro, mums taip nėra priimtina“.
– Kiek žmonės įsivaizduoja, kad reikia sumokėti, jog būtų paslauga geresnė?
– Na, man sunku pasakyti, kadangi net nežiūriu, kai taip duodama. Aš tiesiog galiu pasakyt apie sumas, kurios yra pervedamos. Man taip būtų konkrečiau. Tai, sakykime, nuo dvidešimt iki kelių šimtų litų. Kažkada buvo gal keli tūkstančiai. Populiariausia, manau, šimtas, du šimtai litų.
– Aš ieškojau panašių iniciatyvų ir kituose skyriuose, nes yra daug skyrių ligoninėje, ir ligoninė ne viena, bet neradau nieko panašaus. Ar aš blogai ieškojau, ar iniciatyva nėra kartojama kitur? Ir kaip jūs galvojate, kodėl tai nėra populiaru?
– Na, nežinau, nesidomėjau, kaip kituose skyriuose. Aš manau, kad šitoje ligoninėje mes esam vienintelis vaikų skyrius. Nežinau.
– Bet nebūtinai turi būti vaikų skyrius...
– Taip, bet, kaip ir minėjau, pediatrija ir saugusiųjų gydymas, gydytojų požiūriai kažkiek skiriasi. Gal dėl to, nežinau, aš tuo motyvuočiau.
– Ne kartą esame pastebėję, kad, jeigu sprendžiame tam tikras korupcijos problemas, nebūtinai sveikatos apsaugoje, nereikėtų pasikliauti tik STT ar teisėsaugos institucijomis. Įsitraukti ir prisidėti prie antikorupcinės veiklos galėtų ir patys gyventojai arba tam tikra bendruomenė. Kaip jūs manote, kaip gydytojai galėtų prisidėti prie, pavyzdžiui, kyšininkavimo mažinimo sveikatos apsaugoje?
– Nežinau, kiekvienas nuo savęs. Sakykime, jeigu aš asmeniškai, kaip gydytoja Solveiga, neimu, tai „užsikrės“ ir kitas gydytojas, taip vieni per kitus, manau. O gal, iš kitos pusės, turi ateiti dar nauja gydytojų karta, su kitu požiūriu. Kiekvienas nuo savęs. Jeigu visuomenė klaidingai galvos, kad kol nesumokėsiu, tol nieko negausiu, tai irgi apsunkins gydytojus. Na, tai jei duoda, jeigu gali, tai [lai – TILS]duoda, sakys kitas.
– Ar atlyginimai yra ta priežastis, kodėl gydytojai ima kyšius? Jei taip, kiek, jūsų manymu, turėtų gauti gydytojas, ir kiek turėtų gauti slaugytojas?
– Jeigu tu neimi kyšių, tai nepriklauso nuo tavo atlyginimo. Nes jeigu tu šiandien gauni 10 tūkst. litų, bet galvoji „o kodėl neprisidėjus dar kažkiek“ tai... Jeigu žmogaus tokia pozicija, nemanau, kad atlyginimai galėtų daryti įtakos kyšių ėmimui. Na, žiūrint kokioje srityje gydytojas dirba, bet kad būtų savigarba, tai medikas neturėtų gauti mažiau nei 6–7 tūkst.litų, sesutės – 3–4 tūkst. litų. Labai malonu, kai tu gauni atlyginimą ir tau nereikia skaičiuoti iki kitos algos. Ir mes visi tarpusavyje šnekame, kad labai smagu, kai ateina, atneša torto, atneša kavos, saldainių ir sako „štai čia jums, jūsų visai komandai“.
– Kaip jūs manote, ar padėka gydytojui jau po paslaugos suteikimo irgi yra kyšis?
– Nei saldainių, nei gėlių, nei kavos nelaikyčiau kyšiu. Aišku, jeigu po gydymo neša pinigų, tai vėl grįžtam prie to paties... Bet jeigu yra atsidėkojama gėlėmis, tiesiog žinai, kad tam pacientui smagu buvo, kad mes viską padarėm, kad jis yra dėkingas. Aišku faina, kai jis sako „ačiū“, bet faina, kad ir atneša gėlių.
– O dar grįžtant prie fondo – ar buvo komandoje gydytojų, kurie skeptiškai žiūrėjo į fondo iniciatyvą, kad gydytojas neturėtų priimti pinigų?
– Mūsų skyriuje – ne. Visi vieningai, 100 procentų.
– Yra koks nors būdas, kaip jūs atsiskaitote už fondo veiklą?
– Mes tarpusavyje kasmet padarome ataskaitą. Bet tiesiog darbai byloja: pirkta aparatūra reanimacijai. Taigi be jokių ataskaitų iškart aišku.
– Kokia yra metinė žmonių paaukotų pinigų suma?
– Nėra didelis procentas. Per metus daugiausiai keli tūkstančiai litų susidėtų. Aukotos lėšos gal kokioje trečioje vietoje, nes visi darbuotojai savo 2 procentus perveda. Mūsų giminės, šeimos, mes visi pervedame tuos du procentus. O pirmoje vietoje, aišku, [pinigai iš – TILS] stambių kompanijų, per asmenines pažintis.
– Jūsų manymu, kaip būtų galima išspręsti kyšininkavimo problemą sveikatos apsaugos sektoriuje?
– Normaliame išsivysčiusiame pasaulyje yra draudiminė medicina, ji, manau, tikrai apribotų vokelių sistemą.
– Gal galite plačiau papasakoti?
– Draudimo kompanijos nekompensuoja vokelių. Mintis būtų tokia, kad jeigu žmogus susimoka už daktaro konsultaciją, draudimas jam kompensuoja. Jeigu tau draudimas neapmoka vokelių, tu rinksies tą gydytoją, kurio veikla yra oficiali, kuris tau gali išrašyti kvitą, kurį paduosi draudimo kompanijai. Manau, kad dar yra ši niša ir kad draudiminė medicina yra vienintelė perspektyva.
