Anot jo, geriau jau gyvenimas apsileidus negu kvaili pasiryžimai. Kaip išvengti tokių įžadų sau ir kitiems? Ko gera, būtina sąlyga – eiti savo gyvenimo, o ne kitų lūkesčių keliu. Tiesa, juo eiti, atrasti savo pašaukimą – ne visada lengva.
Apie pašaukimą ir jo kliūtis bei sunkumus su kapelionu A. Akelaičiu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
– Pašaukimą dažniausiai siejame su religiniais dalykais. Tarkim, manome, kad kunigystė ar vienuolystė be pašaukimo yra neįmanomos. O kokią prasmę pašaukimas įgyja pasaulietiniame gyvenime?
– Pašaukimas kiekvieną ištinka pasaulietiniame gyvenime – ar tai būtų pašaukimas šeimai, ar dvasiniam luomui. Taigi iš tikrųjų tas laikas, kai žmogus išgyvena laimės troškimą, ir yra kelias, kuriuo eidamas jis bus laimingiausias. Visa tai vyksta pasaulietiškoje terpėje. Paskui mes galime kalbėti apie pašaukimo atnaujinimą, apie antrąjį pašaukimą, kuris žmogų ištinka kunigystėje arba vienuolystėje. Bet pirmasis susitikimas tikrai įvyksta ne įšventinus.
Tačiau, jeigu klausiame, kas yra pašaukimas, turėtume jį sieti su kiekvieno žmogaus, nors ir skirtingai įvardijamu, laimės troškimu. Galiausiai pašaukimas yra laimės troškimas ir atpažinimas, kad, šituo keliu eidamas, šituo būdu gyvendamas, būsiu laimingiausias. Bet pats žodis jau savo sandara rodo, kad yra Kitas – yra Kūrėjas, kuris šaukia kiekvieną savo kūrinį. Labai gražiai Šventajame Rašte kalbama, kad Dievas netgi saulę kviečia tekėti ir ji teka kiekvieną rytą, kad Dievas šaukia gamtą (upes tekėti, medžius vesti vaisius) ir ji atsiliepia.
Matyt, viena iš gražiausių žmogaus laisvės išraiškų (bent jau religinėje) plotmėje yra savo laisvę ne prievartiniu būdu, bet iš laimės troškimo suderinti su Kūrėjo svajone apie mane. Ir tada pašaukimas yra, kad Kūrėjas ir mane, kaip tobuliausią kūrinį, šaukia į laimę tam tikru keliu, kurį jis jau mato, nes yra visažinis.
– Kaip atpažinti pašaukimą tarp daugybės balsų, skambančių aplink, suprasti, kad tas kelias, kuriuo žmogus eina, nebūtų šeimos, draugų ar visuomenės lūkesčių išpildymas?
– Matyt, pagrindinis kriterijus yra pamatinis tiesos troškimas. Norėčiau pabrėžti žodį „pamatinis“. Mes daugybėje sričių esame verčiami daryti dalykus, kurie nedaro mūsų laimingų. Kai pasikalbu su bebaigiančiais mokyklą moksleiviais, ta karštligė (ar karštinė), kur stoti, spręsti, koks bus mano gyvenimas, ir laimės paieška atrodo redukuojama iki pažymio, iki įvertinimo, iki savęs pastatymo turguje, kiek mano gabumai verti Lietuvos kontekste, kiek mane aplenks, kiek aš aplenksiu.
Vis dėlto pašaukimo akivaizdoje svarbiausias žmogaus troškimas – tiesa apie save patį, noras su meile priimti netgi savo trūkumus, save matyti Kūrėjo žvilgsniu. Čia be tam tikro susitikimo su Dievu atpažinti pašaukimo neįmanoma. Nereikėtų tapatinti pašaukimo su gyvenimo tikslo atradimu ar dar kažkuo, nes, bandydami būti tikslūs, turėtume laikytis teologinės dimensijos.
Pašaukimo bruožai yra labai paprasti ir vienodi tiek šeimos pašaukimo, tiek kunigystės atveju, nebent niuansai skiriasi. Pirmas – už žmogų, kuris ieško pašaukimo, turi kažkas melstis. Jei žmogus atranda savo pašaukimą, dažniausiai reiškia, kad už jį kažkas meldėsi. Žmogui, kuris gerąja prasme yra neramus dėl pašaukimo, vertėtų nesikuklinti ir paprašyti to vienuolių, kunigų ar net bičiulių, draugų, močiučių. Už mane, pavyzdžiui, meldėsi močiutė.
Antrasis bruožas yra ženklai. Pašaukimo ieškantis žmogus pradeda trupučiuką kitomis akimis matyti tikrovę. Tas, kuris ieško pašaukimo, turėtų nebenusispjauti į lengvus sutapimus, širdies kirbėjimus, judesius, kai staiga dalykai, kurie prieš tai buvo mažmožis, tampa labai svarbūs, ar kažkas įgauna prasmę, nors anksčiau jos neturėjo. Ženklai matomi kiekvieno pašaukimo kelyje.
Paskutinis bruožas – labai aiškus atsainus požiūris į naudą. Pašaukimas visada susijęs su tuo, kad ieškoma naudos ne sau, bet trokštama dovanoti save. Tai tas kriterijus, kuris patikrina, ar aš trokštu visiškos laimės, ar noriu netikro džiaugsmo. Dovanodamas save žmogus išsiskleidžia, patiria pilnatvę. Daug kalbu, bet iš tikrųjų manau, kad šitas bruožas šeimoje pats svarbiausias – ne save trokštu padaryti laimingą, bet trokštu būti mylinčio Dievo atvaizdu, ženklu, priminimu kitam.
O kunigystėje ir vienuolystėje savo gyvenimą atiduoti kitam neprisirišant nei prie šeimos, nei prie turto ar savęs įvertinimo taip pat labai svarbu. Bet čia reikėtų perspėti save, kad niekas nėra pašauktas iškart ir tobulai. Laimė yra kelias, siekiamybė ir pigiai pagaunama ji nesiduoda.
– Bendraujate su jaunimu. Ką pastebite? Su kokiomis kliūtimis žmonės susiduria ieškodami pašaukimo? Užsiminėte, kad iš pirmo karto neįmanoma jo tobulai išgirsti. Kokioms kliūtims reikėtų nusiteikti jo beieškant?
– Dabar labai priimta mūsuose kalbėti apie sekuliarizacijos amžių, dėl kurio jaunimui ypač sunku atsiliepti į Dievo kvietimą. Dievas tokioje pliuralistinėje rinkoje tampa tarsi vienu iš kanalų, kuriuos galima žiūrėti arba perjungti, kai atsibosta. Nesu linkęs sutikti, nes, jeigu taip būtų nutikę, neturėtume gigantiškos visų amžių dvasinės literatūros bibliotekos. Nuolat atsiskleidžia ir bruožas, kad Kristumi sekti sunku. Nėra lengva, nes visuomet tai tampa irklavimu prieš srovę.
Labai gražiai pasakė kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis: „Jeigu bažnyčia gerai gyvena valstybėje, vadinasi kažkas negerai bažnyčiai.“ Pašaukimo sunkumas yra paties pašaukimo bruožas ir netgi džiaugsmas. Tas sunkumas nėra padiktuotas kultūros, įpročių ar ydų. Kaip tik atrodo, kad sunkumas kyla dėl teologinės dimensijos, nes Dievas yra Didysis Kitoks, Didysis Kitas, kuris, būdamas absoliučiai nesuvokiamas žmogui, vis dėlto yra įsikūnijęs šitame pasaulyje ir labai stipriai provokuoja žmogų keistis.
Bet čia atsiranda mūsų puikybė, aplaidumas, saugumo ieškojimas, nepasitikėjimas kitu kaip kitokiu, nesugebėjimas apkabinti kito leidžiant jam išlikti savimi. Galima ilgai vardyti... Bet, manau, tai Kaino ir Abelio užčiuopta gysla leisti broliui ar kam kitam būti kitokiam ir jo akivaizdoje keistis pačiam, o ne keisti kitą, kad jis būtų prie tavęs pritaikytas. Ne naudotis kitu kaip priemone, bet stovėti jo, kaip asmens, akivaizdoje, augti kartu su juo. Toks pašaukimo sudėtingumas. Santuokoje pašaukimas žemiškesnis, nes visąlaik esi vyras žmonos akivaizdoje ir nepasiimsi atostogų nuo šeimos. Kita vertus, kunigystėje nenorėčiau visko labai sudvasinti, nes Dievas tikrai turi savų būdų ir kunigystėje atsistoti visu kūnu.
Pats pagrindinis sunkumas yra būnant su kitu galiausiai atpažinti, kas esi pats. Labai dažnai kartojame frazę „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ ir užsiglaudžiame už šitų jaukių žodžių. Bet gali būti, kad jie reiškia – mylėsi ar sugebėsi mylėti savo artimą tiek, kiek myli save. Mes mokame kitiems būti atlaidūs, kiti mums gražūs, kitus mokame užjausti, paguosti, bet sau iš karto sakom, kad tai egoizmas, kad tai nesveika, kad yda. Pašaukimas dažniausiai išgyvena krizes, patiria lūžius ir augimo momentus, kai reikia augti meilėje sau, priimti save klumpantį, silpną – tikrai labai gražiai yra pasakiusi Faustina: „Iš gailestingumo versmės semsi pasitikėjimo indu.“ Pašaukimas yra neįmanomas nepriimant gailestingumo, to nuolat pasilenkiančio prie manęs Dievo. Kita vertus, be pasitikėjimo gailestingumas – kaip vanduo nuo žąsies. Juk sudėtingiausia leistis būti mylimam.
– Vis dėlto dažnai susidūrus su sunkumais norisi nuleisti rankas, mesti, ką pradėjus. Jeigu „iškonstruotume“ žodį „pašaukimas“, išeitų „šaukimas“, „šaukimas į kariuomenę“, kuriam tarsi negali nepaklusti arba, jei nesi tinkamas, turi pristatyti medicinines pažymas, antraip sulauksi sankcijų. O kaip atsitinka žmogaus gyvenime, kai pašaukimui nepaklūstama? Juk neparašysi pažymų, kad aš negaliu eiti šiuo keliu, nes nežinau, kas čia man su sveikata atsitiko. Ar galima nepaklusti pašaukimui jį girdint ir kokių sankcijų tokiu atveju gali sulaukti žmogus?
– Labai geras klausimas. Vladas Antanas Rubšys yra pasakęs: „Dievas niekad nededa taško – visuomet kablelį.“ Aš nežinau, kaip yra su kitais dievais, bet Dievas, kurį krikščionys atpažino sėdėdami judaizmo milžinui ant pečių ir sugebėjo kažkaip pažvelgti vos vos toliau, tikrai yra kalbantis. Krikščionybėje žodis ir apskritai kalbėjimas yra susijęs su pašaukimu, šaukimu, netgi bažnyčia graikiškai yra „eklezija“ (gr. ek kaleo – iš šaukimo, iš pašaukimo). Šitaip mes liečiamės prie pačios būties, nes, jei Dievas tikras, vadinasi, mes visi esame gimę iš žodžio, iš šaukimo.
Dievas pašaukė mus į būtį. Ar kūdikis gali spirtis ir atsisakyti gimti, kol jame atsiranda gyvybė? Ar jis gali, kol jo dar nėra, atsisakyti atsiliepti į šitą pašaukimą? Man rodos, pasakojimas apie sukūrimą yra labai gili pašaukimo teologijos įžvalga. Atsispirti pašaukimui praktiškai neįmanoma. Labai graži paralelė su šaukimu į kariuomenę, į balsavimus arba į teismą. Čia turbūt ir pradedame brėžti skirtumus tarp Dievo ir žmogaus. Taip, mūsų gyvenime yra šaukimų, bet Dievo šaukimas, jo balsas yra kuriantis. Matyt, mes turėtume kalbėti apie žmogaus kūrimą, jo nuolatinį „atbaigimą“ ir vedimą į pilnatvę.
Mūsų laimės troškimas pats savaime yra raktas. Ir, ko gero, net pats pirmiausias pašaukimas – badas būti laimingiems.
Taip, mes nuolat slapstomės nuo Dievo, nuolat išsisukinėjame, nes jo akivaizda yra labai sunki, per daug mus provokuojanti. Matydamas mūsų laimės stoką, laimės nepriteklių, skurdą, Dievas mus šaukia ir šaukdamas kuria. Apie sankcijas mes nelabai galime kalbėti, nes Dievas per daug kūrybingas ir per daug visagalis, kad jam reikėtų vaikytis žmogų kaip neklusnų vaiką ar jam su rykštele trupučiuką per blauzdas. Taip, Dievas yra pedagogas ir moka disciplinuoti, bet klausimas buvo, ar įmanoma pašaukimo atsisakyti, išvengti. Mūsų laimės troškimas pats savaime yra raktas. Ir, ko gero, net pats pirmiausias pašaukimas – badas būti laimingiems.
– Sutikdami Naujuosius metus paprastai žmonės vieni kitiems pirmiausia ir linki laimės. Taip pat dažnai sau prisižadame įvairiausių dalykų. Ko reikėtų, kad naujamečiai pažadai, tarsi įžadai sau, neliktų tik pažadais apie laimingesnį gyvenimą?
– Apie linkėjimus Gendrutis Morkūnas yra labai gerai parašęs knygoje „Švęsti kosmose ir tvarte“ – apie tai, kaip mes lengva širdimi linkime ir galiausiai net švenčiausi žodžiai, be galo kartojami, virsta „bum bum bum bum bum“. Matyt, kartais patylėti, užsičiaupti verta net įžymiomis progomis.
Man labai patinka eretiška mintis, kad geriau gyvenimas apsileidus negu kvaili pasiryžimai, nes jie varo į depresiją ir po trijų keturių nesėkmių pasiryžimų nebedarome. Vis dėlto pasiryžimas geras dalykas – tai mūsų instinktyvi kova prieš drungnumą. Drungnumas dvasiniame gyvenime apibrėžiamas kaip gyvenimas be sveikos ambicijos, be jokio tikslo, be krypties. Pasiryžimas yra teisingas. Bet aš galvoju, kad geriausia pasiryžimą daryti atgaline data – sakyti: „Na va, Viešpatie, kiek daug manyje padarei, dabar dar daugiau daryk.“
Dabar madingi visokie „koučingai“, treniravimai, aiškinimai, kaip žmonės turi gyventi. Man atrodo, kai mes prieiname prie praktinės gyvenimo pusės, labai svarbu, kad kiekvienas tikslas būtų pakankamai trumpas ir mes nepavargtume jo išlaikyti prieš akis, kad būtų patikrinama, ką aš arba Dievas nuveikėme per tą laiką. Svarbu stovėti abiem kojomis ant žemės, o ne svarstyti, ar skristi į mėnulį. Net ir dvasiniame gyvenime mes kartais prisipaistome dangiškų migdolų, kurie su mumis jokio ryšio neturi, tada be ryšio ir gyvename.
Man rodos, kad gražiausia net ir per Naujuosius metus dėkoti už tai, kas buvo, prisiminti, tarsi gyventi apsigręžus, turėti prieš akis savo istoriją ir tada su ja mažiau klysti ateityje, o ne nuolat bandyti nupjauti tai, ką patyrėme, atmesti tai, kas buvo, šaudyti į priekį savo svajonėmis, ambicijomis, kartais net lengvabūdiškumu. Suprantu, kad nepopuliaru taip kalbėti mūsų laikais. Bet šventraštinis būdas lieka galioti bet kuriuo laikotarpiu, bet kurioje epochoje, o žmogus iš esmės yra istorinis padaras.
Svarbi istorija, atmintis, kas su manimi vyko, kaip aš buvau, koks aš esu dabar – juk aš esu užaugęs iš praeities, o ne iš ateities kažką atsinešiau. Būtent tai mane užveda vilčiai matant, kiek mano sieloje Dievas nuveikė per tuos metus. Aš turiu viltį ir pasitikėjimą žengdamas į ateinančius metus. Tebūna mūsų pasiryžimas viltis.
