Iš namų 29 metų moteris išėjo su praskelta galva, dviem vaikais, neturėdama jokio išsilavinimo ir cento kišenėje. Šiandien Madi vadovauja savo pačios įkurtai tarptautinei bendrovei „Madi Group“, skraido po pasaulį, konferencijose skaito pranešimus ir veda mokymus verslininkams bei darbdaviams.
Balandžio 1–2 dienomis Didžiojoje Britanijoje gyvenanti verslininkė viešėjo Vilniuje.
Paskaitų dalyviams M.Sharma liepė pažvelgti vienas kitam į akis ir pirmiausia pamatyti ne kokios nors srities specialistą, bet žmogų.
„Juk žmonės – tai neįkainojami ir neretai neišnaudoti ištekliai, kurie galėtų paskatinti mūsų įmonių, verslų ir visos šalies ekonomikos augimą. Bėda ta, kad dauguma nuostabių potencialių darbuotojų nurašomi vien dėl to, kad neturi spindinčio CV, tam tikrų gražiai atrodančių eilučių. Todėl statistika yra kraupi: 84 proc. žmonių dirba darbą, kurio nekenčia“, – kalba jokio universiteto iki šiol nebaigusi M.Sharma.
Dauguma nuostabių potencialių darbuotojų nurašomi vien dėl to, kad neturi spindinčio CV, tam tikrų gražiai atrodančių eilučių.
Portalui 15min.lt ji atvertė savo asmeninio gyvenimo puslapius ir atvirai papasakojo, kaip tapo tuo, kas yra šiandien.
– Ištekėjote 19-os, nes klausėte širdies, o ne tėvų patarimo. Atrodo, pasirinkote ne tą vaikiną...
– Mano situacija nebuvo tipinė. Gimiau Indijoje. Mano tėvas – indas, motina – austrė, o senelis buvo lenkas. Užaugau Didžiojoje Britanijoje, tačiau buvau auklėjama pagal indų tradicijas, todėl man buvo numatytos sutartinės vestuvės.
Kai sulaukiau 18-os, tėvai pranešė, kad nužiūrėjo man vyrą. Jis buvo indas, gydytojas, gyveno Kanadoje. Atrodo, geras pasirinkimas, bet kaip tik tada įsimylėjau kitą vaikiną ir tėvams pasakiau, kad klausysiu širdies – ištekėjau už jo.
– Po vestuvių meilė išgaravo?
– Taip nesakyčiau – viskas klostėsi gerai: susilaukiau dviejų nuostabių dukrų, gyvenome gražiuose namuose, vyras buvo didelės kompanijos pardavimų vadybininkas, jam sekėsi.
Tačiau vaikams ūgtelėjus supratau, kad ir aš turiu smegenis, kurias galiu išnaudoti. Įsitraukiau į bendruomenės veiklą, tapau aktyvi, rinkome lėšas vaikų žaidimo aikštelei mokykloje įrengti. Žmonės manimi pasitikėjo, kvietė į įvairius labdaros renginius – buvau reikalinga.
Tačiau mano visuomeninė veikla vyrui nepatiko. Matyt, jis pajuto grėsmę, todėl vieną dieną pranešė, kad išsikraustome, ir išvežė mus į miestelį, kuriame nieko nepažinojau. Tokiu būdu jis pradėjo izoliuoti mane nuo visuomenės. Neturėjau draugų, nepažinojau kaimynų.
Įtampa namuose augo. Pirmiausia prasidėjo psichologinis smurtas: turėjau prašyti vyro pinigų ir atsiskaitinėti už išlaidas, mane nuolat kontroliavo, kur einu, ką veikiu, su kuo būnu, kodėl ne namie ir t.t.
Neilgai trukus prasidėjo ir fizinis smurtas. Vieną dieną vyras mane pargriovė ir smūgiavo, spardė taip, kad dvi dienas pragulėjau ant grindų. Tai buvo paskutinis lašas: suvokiau, kad privalau ką nors daryti, kitaip visą gyvenimą būsiu auka.
– Smurtą šeimoje patiriančios moterys paprastai ilgai tiki skriaudėjų atsiprašymais ir atgaila. Moterys lieka šeimoje, nes nemato kitos išeities, be to, galvoja, kad reikia aukotis dėl vaikų.
– Gydytojo žodžiai man atvarė akis. Jis pasakė, kad tai niekada nesiliaus, nebent vyras pradėtų lankyti psichologo konsultacijas ir pripažintų, kad jo smurtinis elgesys yra blogas, kad tai yra problema. Jei jis to nedarys, neigs problemą, smurtas taps tik dar baisesnis.
Grįžusi namo paklausiau vyro, ar jis dalyvaus tokiose konsultacijose? Atsakymas buvo aiškus – ne. Tada pranešiau, kad noriu skirtis.
Neturėjo nieko – nei patirties, nei pinigų, nei kvalifikacijos. Tačiau mokėjau gaminti. Todėl pirmasis mano verslas gimė virtuvėje.
Taip, reikia labai stipraus charakterio, kad ryžtumeisi skyrybų procesui. Tai yra sunkiausias dalykas moteriai, nes dėl patiriamos izoliacijos ji dažniausiai yra labai smarkiai priklausoma nuo vyro, be to, nebeturi draugų, pinigų ir pastogės. Vyrai tai žino ir naudojasi.
Vertinant savo galimybes moterims gali pasirodyti, kad geriau gyventi taip nei neturėti nieko. Tačiau tiesa tokia, nes smurtą laikui bėgant patiria ne tik moteris, bet ir vaikai. Mano keturmetė dukra buvo smurto prieš mane liudininkė. Psichologinės problemos dėl to jai išniro tik po 16 metų.
Be to, abejojančias moteris noriu įspėti, kad vis daugėja šeimyninių konfliktų, kurie baigiasi mirtimi.
– Išeidama iš namų verslo plano turbūt neturėjote, tiesiog pasinaudojote tuo, ką mokėjote geriausiai. Tai buvo jūsų pirmasis „Know how“.
– Neturėjo nieko – nei patirties, nei pinigų, nei kvalifikacijos. Tačiau mokėjau gaminti. Todėl pirmasis mano verslas atsirado virtuvėje: pirmiausia pagaminau 4 samosa pyragėlius (indiškas patiekalas – red. past.) ir juos pardaviau. Už gautus pinigus pagaminau 8 pyragėlius. Vėliau pardaviau 16, 32 ir tai tęsėsi tol, kol po kelerių metų jau gaminome 10 tūkst. pyragėlių per savaitę, valdžiau du fabrikus ir turėjau 35 darbuotojus.
Šiandien šio verslo nebeturiu – susimoviau po aštuonerių metų ir praradau. Tačiau labai prašau, pasakykite žmonėms, kad tikrai nereikia bijoti nesėkmės. Šiandien vadovauju aštuonioms tarptautinėms organizacijoms, esu įsitraukusi į socialinę veiklą: remiu bedarbius, smurtą patyrusias moteris ir pan.
– Žinau, kad pasisakote prieš verslo planus, tačiau galbūt tokį turėdama būtumėte išsaugojusi ir kepinių verslą?
– Sėkmingiausi verslai pasaulyje buvo sukurti be jokio verslo plano. Verslo planas sudaromas, siekiant gauti pinigų. Tačiau pinigai yra bloga priežastis kurti verslą, nes svarbiausia turėti idėją ir paversti ją veiksmu.
Mano įsitikinimu, pirmiausia reikia įrodyti, kad tavo idėja yra verta investuotojų dėmesio. Kai manęs klausia: Madi, ar investuotumėte į mano idėją, aš pirmiausia teiraujuosi, o kiek produktų jau pardavėte? Sako, dar nė vieno. Tada galvoju: jei nieko nepardavei, kaip žinai, kad tavo idėja yra gera?
Įsivaizduojama, kad verslo pradžiai būtinai reikia pinigų. Bet juk dažniausiai taip nėra. Pasaulyje labai mažai produktų, kuriems reikia investicijų pirmo vieneto gamybai, tarkime, kokiam nors prototipui, ar pan.
Todėl man labai keista, kai žmonės, neturintys nė vieno užsakymo, tiki sumanę puikią verslo idėją.
Jei bankai ir vyriausybės taip gerai žino, kas bus, kodėl mes turėjome finansų krizę? Ji turėjo būti numatyta dar 2003-aisiais.
Mano filosofija tokia: pagamink vieną – parduok jį, pagamink du – parduok, tada 5, 10, 25, 50, 100. Pardavęs šimtą turėsi visai kitokią verslo strategiją nei tada, kai pagaminai pirmą.
Štai dabar jau metas ir verslo planui: jei žmogus pardavė 100, aš galėsiu įsivaizduoti, kad jis parduos ir 1000. O tas, kuris negali parduoti nė vieno, neišsuks verslo ir iki 100.
Verslo planas yra pervertinamas, nes vargu ar galima žinoti, kas bus po penkerių metų. Jei bankai ir vyriausybės taip gerai žino, kas bus, kodėl mes turėjome finansų krizę? Ji turėjo būti numatyta dar 2003-aisiais. Ko 2009 metais buvo vertas verslo planas, rašytas 2006-aisiais?
– Lietuvoje keliama problema, kad jaunimas iš esmės nenori kurti verslo ir prisiimti rizikos – dažniau svajojama apie ramią valdininko karjerą.
– Tai ne Lietuvos, bet visos Europos problema – čia trūksta verslumo dvasios. Mokykloje tau niekas nesako, kad gali būti verslininkas. Kalba apie mokytojo, teisininko, pardavėjo profesijas ir pan. O apie verslą kalbama kaip apie blogį, nes čia neva klesti korupcija ir t.t.
Be to, nuo verslo atgraso dvi baimės – sėkmės ir nesėkmės.
Kas bus, jei susimausiu? Jei taip nutiks, visi sakys, kad aš nevykėlis ir daugiau niekas manimi nepatikės. Europoje dominuoja neigiamas kultūrinis požiūris į nesėkmę. Tuo metu Amerikoje esi pripažįstamas tik tada, kai susimauni kokius tris kartus – tada į tave žiūri rimtai, kaip į tikrą verslininką.
Sėkmės baimė irgi neramina: kas nutiks, jei pasiseks? Kaip susidorosiu su atsakomybe? Tačiau sėkmės nereikia bijoti, nes dažniausiai iki didelių dalykų užaugame mažais žingsneliais. Sėkmė neištinka per naktį.
– Savo paskaitose teigiate, kad nė vieno darbuotojo nesate priėmusi pagal gyvenimo aprašymą, lyg jums visai nerūpėtų kandidato žinios, kvalifikacija, profesinė patirtis.
– Seminare prisistatė 11-a žmonių. Devynis iš jų jau rytoj įdarbinčiau be jokių klausimų, jokių CV – tiesiog dėl to, kad jie gali atsistoti ir pasakyti, kas jie yra. Darbdavių problema ta, kad jie neturi laiko susitikti su žmonėmis. Žiauriausia, kai žmonės vertinami pagal CV nuotrauką, net nepažvelgus į tai, kas parašyta.
Taip, savo metodika atrinkdama darbuotojus aš esu mažuma. Tačiau daugumos taikomi principai lemia tai, kad 84 proc. žmonių nekenčia savo darbo. Vadinasi, jie niekada neatskleis savo geriausių savybių, o juk mano, kaip darbdavio, tikslas įdarbinti motyvuotus, labiausiai dirbti norinčius žmones, nes būtent jie sukurs didžiausią vertę. Jei įdės 120 proc. energijos, nes tai bus tai, ką jie visada norėjo daryti.
Taip, savo metodika atrinkdama darbuotojus aš esu mažuma. Tačiau daugumos taikomi principai lemia tai, kad 84 proc. žmonių nekenčia savo darbo.
Aš neturėjau nei kvalifikacijos, nei įgūdžių, nebuvau išklausiusi jokių kursų, nestudijavau universitete, iki šiol neturiu jokio diplomo, jokio laipsnio.
Todėl visada darbdavių prašau: nereikalaukite patirties, nes tai – ne tas dalykas, kuris sukuria vertę. Verslui reikia darbuotojų, kurie degtų, būtų lankstūs, perprastų naujoves, turėtų bendravimo įgūdžių. Tačiau to nemoko nei mokykla, nei universitetas. Faktas, kad yra daug laisvų darbo vietų, tačiau pilna ir bedarbių, ypač baigusių aukštuosius mokslus, tai tik patvirtina.
Tai yra didžiausia mūsų švietimo sistemos bėda – ne mokytojų, bet švietimo politikos strategų, sprendimų priėmėjų.
– Iš vidutinio amžiaus žmonių ne kartą teko girdėti, kad šiuolaikiniams darbdaviams labai trūksta pagarbos savo darbuotojams. Požiūris į žmogų jiems netgi svarbiau už algą.
– Nesvarbu, kokio dydžio kompanija, jei darbdavys negerbia savo darbuotojų, nieko gero nebus. Kad jūs žinotumėte, kiek daug Europos politikų neturi nei vizijų, nei etikos...
Šimtai europiečių praranda darbą, nes mes perkame kinišką šlamštą, pagamintą išnaudojamų žmonių, kurie visiškai nevertinami, nepatiria jokios pagarbos ir dėkingumo už savo darbą.
Mes kalbame apie tai, kas vyksta Ukrainoje, kas dedasi Kryme. Mes kalbame apie demokratiją ir žmogaus teises, tačiau taikome dvigubus standartus. Tai, kas darosi Kinijoje, yra taip pat blogai kaip ir įvykiai Ukrainoje. Tačiau Europa tyli.
Nuskambės labai kvailai, bet žinote, kas mane labiausiai įkvepia? Žmonės, kurie valo tualetus. Daugybė žmonių tai daro, bet niekas jiems nepasako „ačiū“. (susigraudina: balsas lūžta, nubraukia ašaras)
Tai, kas darosi Kinijoje, yra taip pat blogai kaip įvykiai Ukrainoje. Tačiau Europa tyli.
Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai dirba tokius darbus, kurių anglai nenori – jie verčiau gyvena iš socialinių pašalpų. Tačiau Anglija purkštauja dėl emigrantų ir taip rodo didelę nepagarbą tam, ką tie žmonės daro. Ir tai mane siutina.
– Esate Europos Komisijos patarėja – vargu, ar politikams patiktų tai, ką kalbate.
– Nesu saistoma jokių politinių ar finansinių įsipareigojimų, todėl turiu prabangą sakyti tiesą. Tai, ką galvoju, neretai mąsto ir kiti, tik negali to garsiai ištarti. Gerai, kad aš neturiu laikyti liežuvio už dantų: aš kalbu iš širdies, aš kalbu tiesą.
