– Apšilimui klausimas, kurio, veikiausiai, tikėjotės. Ugniagesio profesija toli gražu nėra iš pačių populiariausių. Kas ir kada pastūmėjo jos link? – klausėme šiemet geriausiu Lietuvos skyrininku tapusio M.Valaičio.
– Galvoti apie kokią nors profesiją apskritai pradėjau tik besimokydamas dvyliktoje klasėje. Tada svarsčiau, kur pasukti, ir kriterijai, aišku, nebuvo tokie, kaip dabar. Tuo metu sportavau, todėl norėjau, kad darbas būtų aktyvus. Vienas iš kriterijų buvo ir tai, kad darbas nebūtų monotoniškas. Taigi pradėjau galvoti apie ugniagesio profesiją. Galiausiai, nežinau kaip čia nuskambės, šio darbo link mane pastūmėjo paslaptingumas, nenuspėjamumas.
Šio darbo link mane pastūmėjo paslaptingumas, nenuspėjamumas.
– Ką turite minty, sakydamas „paslaptingumas“?
– Kalbėdamas apie paslaptingumą, turiu minty ir nenuspėjamumą. Ugniagesio darbas išties yra labai įvairiapusiškas. Gali tekti gelbėti, gesinti, ardyti, leistis virvėmis, pjauti, laužti ir daryti dar begalę visokių darbų, o kartais, beje, ir visus juos vieno iškvietimu metu. Įdomu tai, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia šiandien.
Galbūt, dvi valandas dirbsi ant namo stogo, gal klaidžiosi po apleistų pastatų koridorius, ieškodamas degimo židinio ar žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Galiausiai veiksmas gali persikelti ir į vandenį – kartais tenka visą dieną praleisti prie ežero, ieškant nuskendusio objekto, ar su valtimi šukuoti upę. Darbas yra nuolat besikeičiantis, kaip sakoma, tokių pačių įvykių nebūna, kas kartą vis kitaip ir turi spėti prie to prisitaikyti.
Iškvietimų būna ir labai sunkių, ir sudėtingų, tačiau retsykiais gali pasimėgauti naktinio miesto vaizdais nuo daugiaaukščio pastato stogo, taip pat dalyvaujame įvairiose pratybose, saugome specifinius renginius ir lankomės tokiose vietose, apie kurių egzistenciją daugelis turbūt net nežino – tai irgi prideda žavesio ugniagesio darbui. Ši įvairovė, besikeičiančios sąlygos, nežinia ir laukimas paverčia šį darbą paslaptingu ir nepakartojamu. Matyt, nujausdamas, kad tai mano pašaukimas, ir ryžausi bandyti tapti ugniagesiu. Antrąjį kartą pavyko, pirmąjį – ne.
Įvairovė, besikeičiančios sąlygos, nežinia ir laukimas nepakartojamu.
– Kas sukliudė tapti ugniagesiu iš pirmojo karto?
– Mokytis ugniagesio gelbėtojo profesijos ryžausi iš karto po mokyklos baigimo. Nuvykęs ten, kur priklauso, išgirdau, kad norint tapti gaisrininku, reikia būti tarnavus kariuomenėje ir turėti C kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Nė vieno iš minėtų būtinųjų kriterijų neatitikau, taigi nusprendžiau, kad reikia įgyti universitetinį išsilavinimą.
– Taigi, kuri iš aukštųjų mokyklų siūlomų specialybių jus patraukė?
– Specialybė hidrologija ir meteorologija mane patraukė savo unikalumu. Visada mėgau gamtą, o čia buvo puikiausia galimybė su ja susipažinti iš arčiau. Studijuoti ir stebėti dangų, debesis, lietų, kitus gamtos reiškinius, visą tave supančią aplinką – nuostabu! Praktikas atlikdavome prie ežerų, upių, miškų apsuptyje – nepakartojama patirtis, rekomenduoju. Nors šis dalykas man patiko, pastudijavęs trejus metus, vis tiek jaučiau, kad norėčiau dirbti gaisrinėje, taigi bandžiau dar kartą.
