– Kokiu tvarkaraščiu dirbate, kaip atrodo ugniagesių diena?
– Darbą pradedame 7.30 ryto ir pamaina tęsiasi 24 val., tai reiškia, kad keičiamės kitą dieną tokiu pat laiku. Pati diena priklauso nuo įvykių. Jei nėra iškvietimų, papusryčiaujame, susitvarkome aplinką ir mokomės.
Būti tokių pajėgų dalimi yra didžiausia garbė ir malonumas.
Klausome paskaitų, praktinių užsiėmimu metu imituojame vienas ar kitas darbe galinčias pasitaikyti situacijas, sakykime, gaisro gesinimą, esant vandens trūkumui. Stengiamės kiekvienąsyk jas atlikti vis geriau, ką nors patobulinant. Po tokių užsiėmimų atvykęs į incidentą negalvoji, ką tau reikia daryti, o iš karto planuoji, kaip tau tai padaryti greičiau ir geriau pagal esamas aplinkybes.
Nuveikę priskirtus dienos darbus sportuojame. Savo komandoje turime tinklinio ir krepšinio aikštelę, taip pat sporto salę, kur praleidžiame daug laiko, jei nesame išvykę į incidentus.
– Turite šeimą, žmoną. Ar nėra baisu kone kasdien rizikuoti savo gyvybe?
– Iš tiesų, yra keli pagrindiniai šio darbo principai. Visų pirma, mes darome viską, kad išgelbėtume žmogų ar greičiau likviduotume nelaimę, tačiau savisauga taip pat labai svarbi.
Drąsa ir protas kartu čia lemią geriausius sprendimus.
Mes visą laiką planuojame, galvojame, stebime, kas vyksta aplinkui. Prognozuojame, kaip padėtis gali keistis, ar grius siena, ar kaminas, ar stogas. Iš tiesų, atliekant darbus, esant labai didelei rizikai, ieškoma saugiausių sprendimo būdų. Drąsa ir protas kartu lemią geriausius sprendimus. Beje, psichologiškai ugniagesiai tikrinami kas dvejus metus, o narai kiekvienais metais.
– Turbūt ne kartą esate išgelbėjęs kito žmogaus gyvybę. Koks tai jausmas? Ar dažnai sulaukiate padėkų?
– Tų kritinių atvejų, kai žmogus, pavyzdžiui, būna jau be sąmonės ir jį reikia nešti iš gaisro vietos, nėra labai daug. Dažniau spėjame atvykti laiku ir tiesiog saugiai juos evakuojame, kas, aišku, irgi pagalba. Jei būna rimtesni atvejai, nukentėjusius mes skubiai perduodame medikams ir daugiau jų nematome, nes mūsų darbas verda toliau.
Tokių, kurie ateina ir padėkoja, būna, tai yra mums labai malonu, tačiau tikrai nenoriu sakyti, jog kiti nedėkingi. Suprantama, kad žmogui atsitiko nelaimė, sudegė jo namas, visas turtas, ar gal dar rimčiau – neteko artimo. Taigi – žmonės tada turi kur kas didesnių rūpesčių.
– Šiemet stipriausio Lietuvos ugniagesio gelbėtojo varžybose užėmėte 3-iąją vietą, tokį pat pasiekimą su komanda pademonstravote ir Europos ugniagesių čempionate. Be to, šiemet tapote ir geriausiu Lietuvos skyrininku. Kas skatina dalyvauti tokiose renginiuose. Asmeninės ambicijos?
– Varžytis visada yra smagu, taip tobulėji, progresuoji, spaudi save visą laiką tapti geresniu. Tai naudinga ir kaip asmenybei, ir kaip darbuotojui. Sulaukėme ir prezidentės palaikymo, o šiemet dar dalyvausime viename Lenkijoje Lodzės mieste vyksiančiame FCC (Firefighter Combat Challenge) čempionate, o po to spalio mėnesį vyksime į pasaulio čempionatą į JAV. Daug treniruojamės ir ruošiamės, viskas ne už kalnų.
