– Pradėkim nuo istorijos. Kaip atsiradote Vilniaus licėjuje?
– Licėjuje atsiradau visai atsitiktinai. Buvau pakviestas vesti istorijos pamokų. Laikas buvo toks, kad nebuvo kam direktoriauti. Dalis mokytojų pasiūlė, kad aš pabandyčiau. Taip įsitraukiau, nors ypatingo noro būti vadovu tikrai neturėjau.
– Kodėl rinkotės mokytojo profesiją?
Dirbdamas mokytoju ir direktoriumi budėdavau naktimis muzikinėje firmoje „Bomba“.
– Domėjausi istorija, todėl įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Kai studijavau, istorija buvo dalykas, kurį reikėjo pažinti iš naujo. Buvo laikas, kada buvo tikrai sunkios gyvenimo sąlygos ir norėjau atsitraukti. Dirbdamas mokytoju ir direktoriumi budėdavau naktimis muzikinėje firmoje „Bomba“. Tokiu būdu išlikau švietimo sistemoje.
Dalis mano draugų tiesiog pasitraukė iš švietimo dėl sunkių finansinių sąlygų. Mano kartos žmonėms 1994–1995 m. buvo itin sunku dirbti mokytojais dėl itin prastų atlyginimų.
– Jūs likote. Kaip per tą laiką pasikeitė mokytojų ir moksleivių santykiai?
– Per dvidešimt metų mes taip ir nesuformavome mokytojo ir moksleivio bendravimo kultūros. Ji skiriasi kiekvienoje mokykloje ar klasėje. Mes nežinome, kaip reikia bendrauti. Ar tujintis su mokiniais, ar reikalauti didesnės pagarbos.
 |
| Mokslo metų pradžia |
Aišku viena, kad totalitarinis požiūris į pedagoginę sistemą yra tikrai neteisingas, tačiau ypatingai liberalus požiūris taip pat veda į aklavietę. Tiesa yra per vidurį.
– Kaip vertinate dabartinį moksleivių lygį?
– Bendras Lietuvos mokinių žinių lygis yra ypatingai prastas. Reiktų sušaukti aukščiausius pareigūnus ir bandyti spręsti šią gyvybiškai svarbią problemą. Situacija iš tiesų baisi, nes didelė dalis mūsų mokinių nepasiekia elementaraus žinių lygio.
Didžiausia grėsmė yra nekvalifikacija. Mokykla pirminiame etape turi pareikalauti tam tikro lygio, nes dalis abiturientų nesugeba parašyti elementaraus teksto.
– Kiek svarbus kritinio mąstymo ugdymas? Ar šiuo metu jo trūksta?
Viskas pradėjo grįžti atgal – žmonės mažiau reiškiasi, bijo išsakyti savo nuomonę.
– Žmonės yra nusilpę reikšti savo nuomonę, išsakyti naujas mintis. Nuo sovietinių laikų išliko nenoras būti atviram, jaučiama pasąmoninė aukščiau stovinčio baimė. Reikia pripažinti, kad mokyklų vadovai yra žmonės, atėję iš sovietmečio.
Kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, buvo geras penkmetis, kai žmonės buvo tapę laisvesni, drąsesni, kūrybingesni. Tačiau vėliau įvyko lūžis. Viskas pradėjo grįžti atgal – žmonės mažiau reiškiasi, bijo išsakyti savo nuomonę.
Vos keletas nesisteminių žmonių sau leidžia pasakyti daugiau. Turime sovietinę aplinką, ypatingai valstybinėse struktūrose. Jos absorbuoja jaunus žmones ir perduoda jiems visas blogąsias tradicijas – kvailą nuolankumą, nenorą mąstyti, aklą nurodymų vykdymą. Toks mąstymas tampa visos visuomenės problema, nes mokykla nebuvo fokusuota į laisvesnę mintį.
 |
| Trispalvė |
– Į google sistemą įvedus jūsų vardą ir pavardę pirmas straipsnis skelbia, jog iki šiol neturite mobiliojo telefono. Kodėl?
– Naudojuosi internetu ir elektroniniu paštu, taip mane galima pasiekti greičiau nei telefonu. Mobilusis telefonas yra daugiau formos dalykas. Man dar nuo mokyklos laikų nepatiko kvaila mada, kai žmonės stveria produktus, kurie jiems iš esmės nereikalingi. Kaip apgailėtinai atrodo, kai žmonės rengiasi pagal tą madą, kuri yra primetama.
Trys dalykai mus užkabino pradžioje. Tai buvo bananai, kurių negalėjome iki soties prisivalgyti. Vėliau atėjo mobilieji telefonai, kurie turėjo pabrėžti žmogaus statusą. Taip pat puolėme prie automobilių, kuriais bandėme save įprasminti. Tai nepritekliaus sindromas atėjęs iš sovietinių laikų.
– Daugelis jus pažįsta kaip intelektualinių žaidimų dalyvį. Ar tai vis dar jūsų gyvenimo dalis?
– Smagu, kai tu žinai ir tas žinias gali parodyti. Intelektualiniai žaidimai yra mano gyvenimo būdas, kurio aš nekeičiu. Kol būsiu sveiko proto, visą laiką juose dalyvausiu. Ir šiuo metu mes kiekvieną savaitę dalyvaujame protų mūšiuose. Tik dabar yra mažiau noro pasirodyti. Į tai žiūriu kaip į dar vieną būdą pažinti pasaulį ir išsaugoti aštresnį protą.
– Koks jūsų santykis su politika?
Visos mūsų politinės partijos nuo dešinės iki kairės yra prastos.
– Stebiu politinį gyvenimą. Mane domina procesai, kurie vyksta šalyje. Išlieku neutralus ir nesiekiu politinės karjeros. Visos mūsų politinės partijos nuo dešinės iki kairės yra prastos. Politinis lygis yra žemas. Partijų kontingentas yra nekokybiškas.
Visos Lietuvos problemos išplaukia iš prasto valdymo. Apgailėtinai atrodo politikų egoizmas ir nesidomėjimas savo šalies reikalais. Nematyti žmonių, kurie būtų nuoširdžiai susirūpinę Lietuva.
– Tačiau būtent mokyklos tokius žmones ir turi ugdyti. Ar matote savo mokinių, kurie ateitų keisti Lietuvos?
– Mes esame jauna mokykla, veikianti tik 20 metų. Atmeskim dešimt metų, kai buvo ruošiama pirma laida. Žmonės dar ieško savęs. Neprabėgo pakankamai laiko, kad mokykla galėtų matyti savo moksleivių galutinį rezultatą gyvenime.
Gaila, kai matai žmonių, kurie įstoję į partijas tampa kvailesni. O iš kur atsiranda žmonių kvailumas? Kai žmogus pradeda nuolankiai linkčioti galvą prieš save stovinčiam aukštesniajam. Tada matyti, kad buvęs gabus ir sumanus mokinys tampa kvailų idėjų vykdytoju.
