Pasak V. Savukyno, poreikį apibrėžti savo tapatybę lietuvių tauta buvo pajutusi Sąjūdžio laikotarpiu, tačiau neilgai trukus pasididžiavimas Lietuva ir tapatinimasis su ja smuko. „Pasibaigus Sąjūdžiui, mums teko ir tenka susidurti su naujais iššūkiais. Tad atsiranda klausimas – ar mes kūrybiškai sugalvosime, kas yra lietuviška tapatybė, kas dabar mus jungia ir tai diegsime, ar tiesiog išnyksime“, – svarsto V. Savukynas.
– Kas yra tautos ir valstybės tapatybės pamatai?
– Atsakymas į klausimą, kas yra tapatybė, priklauso nuo požiūrio. Mano supratimu, tai yra tam tikras kriterijus, kurio pagrindu jungiasi bendruomenės. Žinome, kad Lietuva pirmą kartą paminėta jau 1009 metais, ir nuo tada buvo lietuviai. Bet ar jų tapatybė buvo vienoda? Mano tyrinėjimai sako, kad tikrai ne.
Lietuva pirmą kartą paminėta jau 1009 metais, ir nuo tada buvo lietuviai. Bet ar jų tapatybė buvo vienoda? Mano tyrinėjimai sako, kad tikrai ne
Tapatybė – kintantis reiškinys. Vienokia ji buvo XIII-XIV amžiuje, kitokia – XIX ar XX amžiuje. Taigi atsakymas į klausimą, kas yra lietuviai, įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas. O jei kalbėtume apie dabartinę lietuvių tapatybę, turėtume pažymėti, kad gyvename lietuviškos tapatybės krizės akivaizdoje.
– Kodėl?
– Todėl, kad į tą paprastą klausimą „kas yra lietuvis“ atsakymo mes nežinome.
Smetoninė Lietuva puikiai žinojo, kad lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai. Dabar tokio atsakymo neturime. Dalis visuomenės lyg bando sakyti, kad kalba turėtų apibrėžti tapatybę, tačiau dabartinėmis sąlygomis šis apibrėžimas yra per siauras. Yra daug emigrantų, kurių vaikai jau nebe taip gerai moka arba visai nebemoka kalbėti lietuviškai.
Tuomet kyla klausimas: kas mus visus – ir tuos, kuriems lietuvių kalba nebėra gimtoji, galėtų jungti. Tačiau atsakymų nėra. Nei poetams, nei rašytojams tai per daug nerūpi. Todėl aš manau, kad gyvename tapatybės krizės sąlygomis.
– O ar tai yra būdinga tik lietuvių tautai?
– Europoje atgimsta nacionaliniai judėjimai. Žmonės globalizacijos akivaizdoje nori kažko artimesnio, ir tauta tampa būtent ta atrama. Taip yra ir Lenkijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje.
Lietuvoje iš dalies nacionalizmo ir tapatybės klausimas yra iškilęs: mes matome vis stiprėjančias politines jėgas, kurios į tai bando apeliuoti. Bet problema yra ta, kad jie yra radikalūs ir lietuvišką tapatybę suvokia nekūrybiškai – tik kaip poreikį išsaugoti tai, ką paliko mūsų protėviai. Tačiau kiekviena karta savaip perkuria tą tapatybę, tad reikia kūrybos ir atsivėrimo pasauliui.
Europoje atgimsta nacionaliniai judėjimai. Žmonės globalizacijos akivaizdoje nori kažko artimesnio, ir tauta tampa būtent ta atrama
– Tai šiandien mes kuriame savo tapatybę ar ne?
– Pavienių bandymų suvokti, kas yra lietuvių tauta, buvo ir esama. Bet nėra idėjų, kurios vienytų Lietuvos visuomenę.
– O kas kuria tautos tapatybę?
– Visi turi kurti. Mes arba jaučiamės priklausantys bendruomenei, jaučiame bendrumą, arba ne. Atsakymą, dėl ko mes jaučiame tą bendrumą, turėtume žinoti. O požiūris, kad kažkas, bet ne mes visi turime tai daryti, rodo esant tapatybės krizę.
– Pristatinėdami save užsienyje ar užsienio svečiams demonstruojame tautinį kostiumą, liaudies dainas ir šokius, kartais – cepelinus. Ar tai reiškia, kad mūsų tautos tapatybė dūla Rumšiškių muziejuje?
– Taip lietuvių tapatybę supranta tie, kurie nori parodyti Lietuvą pasauliui. Įvaizdis ir tai, kaip mes norime pasirodyti, be abejo, yra susijęs su mūsų tapatumu. Šis klausimas paremia tai, ką aš sakiau anksčiau – kol kas tapatybė yra suvokiama kaip to, ką sukūrė protėviai, išsaugojimas. Taip, tai yra iš Rumšiškių paimta muziejinė samprata. Ir aš galiu suprasti, kodėl valdininkai tai daro. Taip yra todėl, kad alternatyvaus mūsų kartos tapatybės apibrėžimo nėra, tad belieka eiti į Rumšiškių muziejų.
– Kaip mūsų tautos tapatybę paveikė sovietmetis?
– Visų pirma, tapatybė negali būti suvokiama ir apibrėžiama be istorijos. Sovietmečiu faktai buvo nuslėpti, istorija iškreipta ir slepiama.
Sovietmečiu buvo „gaminami“ sovietiniai žmonės. Jų tėvynė buvo Sovietų Sąjunga
Antra, tuo metu buvo „gaminami“ sovietiniai žmonės. Jų tėvynė buvo Sovietų Sąjunga. Kaip tik dabar rengiu „Istorijos detektyvų“ laidą apie 1988 metų vasario 16 dieną ir skaitau Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Centro Komiteto biuro posėdžio protokolus, kuriuose aiškiai pasmerkiamos „mažosios tėvynės“ (Lietuvos respublikos) paieškos.
Tokiame kontekste lietuviškai tapatybei skleistis buvo pakankamai sunku. Ji buvo nuleista iki etnografinio lygmens – lietuvių liaudies dainas dar buvo galima dainuoti, buvo galima rinkti pasakas, ir tiek.
– O kada save nors iš dalies atkūrėme?
– Su Sąjūdžiu buvo pasiimta ir atkurta tai, ką turėjome prieškariu. Buvo pasiimti lietuviškos tapatybės pagrindai: sugrįžo lietuvių kalba, Adolfo Šapokos istorijos variantas. Į mūsų sąmonę sugrįžo visi simboliai.
Tuo laikotarpiu, žinoma, nebuvo tiek laiko, kad būtų galima sumąstyti ir įdiegti kažką naujo. Bet gyvenimas tuo nesibaigė. Mums teko ir tenka susidurti su naujais iššūkiais. Tad atsiranda klausimas – ar mes kūrybiškai sugalvosime, kas yra lietuviška tapatybė, kas dabar mus jungia ir tai diegsime, ar tiesiog išnyksime.
– Sakote, kad su Sąjūdžiu save atkūrėme, tačiau šiandieną išgyvename tapatybės krizę. Kada ji mus ištiko?
– Mano tyrinėjimai, sociologinės apklausos rodo, kad po Sąjūdžio, apie 1993–1995 metus buvo tas laikas, kai pasididžiavimas Lietuva ir tapatinimasis su ja labai aiškiai smuko.
1989, 1991 metais dauguma žmonių tapatinosi su Lietuva, o ne su Sovietų Sąjunga. O jau 1995 metais daugybė žmonių ėmė tapatintis su miestu, regionu, tačiau su Lietuva tapatinimosi nebeliko. Ir ši tendencija išlieka iki šių dienų. Tai yra akivaizdu, nes mes visai negalvojame, kas mus jungia.
– Ar tauta, gyvenanti savo valstybėje ir nebejaučianti jokios išorinės fizinės agresijos tebemano savo tapatybės apibrėžimą esant svarbų?
– Tai – labai trumparegiškas požiūris, nes tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas.
Tačiau juk aplink gyvena stipresnės tautos, turinčios ryškesnę savo tapatybę. Jos traukia įsilieti, tapti anglu, rusu, lenku arba vokiečiu. Ir požiūris, kad nebereikia tapatybės, nes gyvenama savo valstybėje, manant, jog neegzistuoja jokios grėsmės, yra savižudiškos tautos požymis.
Tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas.
– Kadangi prakalbote apie aplink gyvenančias ir stipria savo tapatybe pasižyminčias tautas, noriu paklausti, kaip mūsų tapatybę veikia rusiškos kultūros produkcija, kurią vartoti yra įpratusi vyresnioji karta, o jaunesnioji galbūt irgi nevengia?
– Jei mes aiškiai žinotume, kas esame, didelio poveikio mums neturėtų nei amerikietiški, nei meksikietiški serialai, nei rusiški serialai ar muzika.
Tačiau išeitimi televizijos kanalų uždraudimo aš nelaikyčiau: norint, tą informaciją galima pasiekti internetu. Nemanau, kad demokratinėmis sąlygomis išeitis yra draudimas kažkam koncertuoti, nes organizatoriai ir atlikėjai turi savo teises daryti, ką nori.
Išeitis yra stiprinti mūsų vertybes ir tapatumą. Bėda tai, kad nežinome, kas dabar yra tas lietuviškasis tapatumas.
– Kaip manote, ar Lietuva globalizacijos akivaizdoje labiau demonstruoja siekį būti savita, ar tokia, kaip visi?
– Žmogus savyje kaupia daug tapatybių. Rodos, galime sakyti, kad mumyse esama orientacijos į Vakarus. Tačiau, kita vertus, galime sakyti, kad Vakaruose niekada nebuvome, buvome Rytuose ir tam galėtume surasti pavyzdžių istorijoje, kurie paremtų šį teiginį. Klausimas tik, ar mes norime būti Rytuose, ar, vis dėlto – Vakaruose. Ir ačiū Dievui, didesnių diskusijų šiuo klausimu nėra. Tačiau net ir orientuodamiesi į Vakarus, turime suprasti, kad mums reikia atsakymo į klausimą „kas mus jungia“.
