– Ar yra kokių nors klausimų, tabu, kuriais žmonės atsisako bendrauti?
– Tokių politinių klausimų Lietuvoje beveik nebėra. Gal buvo labai trumpas laikotarpis. Šiuo metu to tikrai nėra. Šiaip yra taisyklė neklausti to, ko žmonės nenorėtų atsakyti. Nereikia tikėtis nuoširdaus atsakymo į klausimus, į kuriuos pats galbūt neatsakysi.
– Turite omenyje labai asmeniškus, intymius dalykus?
– Taip. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), protestantų šalyse, Skandinavijoje kai kas yra atvira ir galima klausti, bet katalikiškoje šalyje tai netinka. Žmonės nenori atsakinėti į rinkos tyrimų sferoje pateikiamus klausimus apie materialius dalykus – ar nusipirkai naują „iPad“, kur jis padėtas, kur laikai santaupas? Šių klausimų žmonės nelabai nori ir nereikia klausinėti to, ko jie nenori.
– LRT RADIJO klausytojas pasakoja, kad apklausos metu, kai klausėja pasidomėjo, ar jis žino dar kokių nors kitų, nei paminėta, vaistų nuo galvos skausmo, jis pajuokavęs – giljotina. Anot klausytojo, tyrėja šį atsakymą užsirašė, todėl jis domisi, kokios įtakos toks pajuokavimas gali turėti apklausos rezultatams?
– Sakyčiau, kad tas pajuokavimas – nuostabus, labai taiklus ir teisingas. Mūsų darbas – užkoduoti ir suskirstyti visus atsakymus, kokie jie bebūtų, – ar giljotina ar tabletė.
– Kokį kodą tuomet gautumėte? Juk tokio atsakymo nėra standartiniame klausimyne.
– Jeigu tai – atviras klausimas ir tokių pajuokavimų yra daugiau, būtų kodas „pajuokavimai“. Kitu atveju, toks atsakymas patektų į kitą kategoriją. Vykdant pasitikėjimo apklausą, pateikiamas klausimas – kas geriausiai atstovauja jūsų interesams. Jeigu žmogus pasako – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tai jį ir reikia rašyti, bet tai – labai reti atvejai.
– Ar būna, jog, vykdant apklausas, politinės jėgos kelia įtampą, kad rezultatai būtų kaip nors pakreipti?
Būna įvairios variacijos – ketverius metus kalė ir įkalė, kad mes – ketvirti ir mes šioje pozicijoje tik dėl to, kad tai buvo įkalta.
– Nesakyčiau, kad keliama įtampa, bet būna pakalbėjimų iš karto po rinkimų. Vis vien laimi vienas, o antras būna nelabai patenkintas. Be to, dar yra ir ketvirtas, ir penktas.
Būna įvairios variacijos – ketverius metus kalė ir įkalė, kad mes – ketvirti ir mes šioje pozicijoje tik dėl to, kad tai buvo įkalta. Atsiranda mąstymas, kad nuomonė formuoja nuomonę. Pasaulio kontekste tai nėra patvirtinta.
– Šeštadienį vėl bus skelbiami pasitikėjimo politikais tyrimai, kas vertinamas palankiausiai ar nepalankiausiai. Kada patys įrašote asmenis, už kuriuos galima pasisakyti, o kada žmonės juos gali pasirinkti patys?
– Yra pateikiami du klausimai. Vienas – sąrašas, kuriame – apie 30 politikų. Tai – vadinamasis pozicinis sąrašas. Įrašome jame ne tuos politikus, kurie mums patinka, bet parenkame juos pagal portfelius. Įrašomi visi ministrai. Dalies gali žmonės ir nežinoti. Kai kurie ministrai beveik nežinomi, bet pagal tuos portfelius jie yra sąraše.
Jeigu politikas netenka portfelio, jis iškrenta iš sąrašo, nors tai gali būti ir labai populiarus žmogus. Būna žmonių, kurie labai nori patekti į sąrašą ir todėl būna nepatenkinti.
– Ar jie jums skambina?
– Netgi raštus rašo (juokiasi). Būna atvirkščiai – nori būti išbraukti iš sąrašo, net turėdami aukštą reitingą.
– Gal galėtumėte įvardyti žmogų, kuris to norėjo?
– Policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Jis buvo pirmoje vietoje iš tų 30 asmenų ir labai korektiškai, taktiškai prašė, kad nebūtų sąraše, nes jam tai tiesiog trukdo dirbti.
– Kaip tokiu atveju elgėtės?
– Kreipiausi į redakciją, kad yra toks prašymas, tačiau jis turėjo portfelį, išbraukti nebuvo galima.
– LRT RADIJO klausytojas domisi, kas finansuoja jūsų tyrimus? Jis taip pat teiraujasi, kodėl niekada nepasitaikė, kad jo paties klaustų tokių klausimų? Jis svarsto, ar apklausose dalyvauja tik išrinkti asmenys?
Paprastai tokios bendrovės užsiima rinkos tyrimais, kurie sudaro gal 80 proc., socialiniais tyrimais.
– Vien iš visuomenės nuomonės tyrimų niekas neišgyventų ir neišgyvena.
Taip nėra nei pas mus, nei užsienyje.
Paprastai tokios bendrovės užsiima rinkos tyrimais, kurie sudaro gal 80 proc., socialiniais tyrimais.
– Turite omenyje, kad konkreti bendrovė prašo ištirti, ką jiems gaminti, ką parduoti?
– Kaip tik klausytojas minėjo klausimą apie vaistus. Tai – tokie klausimai. Visuomenės nuomonės tyrimai gal dažniau daromi dėl reklamos. Juos apmoka žiniasklaida. „Lietuvos rytas“ moka už mūsų bendrovės atliekamus visuomenės nuomonės tyrimus.
Antras klausimas buvo apie tai, kodėl jis niekada nedalyvavo apklausoje. Tai – klasikinis klausimas. Jis buvo aiškiai suformuluotas 1947 m. George`o Gallupo knygoje. Ten kaip tik pateikiamas toks klausimas – kodėl nebuvau apklaustas. Iš tikro, jeigu yra milijonas žmonių, atrenkamas tūkstantis. Tikimybė būti apklaustam nėra didelė. Paskaičiavau – kad visi žmonės patektų į apklausą apie reitingus, reikėtų 200 metų. Tada net ir paskutinis patektų į apklausą. Būna ir didesnės tikimybės.
– Daliai žmonių tai, kad atrenkamas tūkstantis, kaip sakėte, kuris atstovauja milijono nuomonei, atrodo nepatikima. Ar tai – moksliškai įrodyta?
– Svarbiausia, kad kiekvienas tos aibės elementas – ar žmogus, ar rutuliukas – turėtų vienodą tikimybę pakliūti į atranką. Tas skaičius, didesnis masyvas sudaro tikslumo iliuziją, bet gali būti atvirkščiai. Metodų pradžia susieta su 1936 m. JAV. Vienas žurnalas tada apklausė 10 mln. skaitytojų ir gavo visiškai klaidingą rezultatą. Buvo išrinktas ne tas prezidentas.
Rezultatų skirtumas nuo apklausos – 20 proc. Kilo didžiulis skandalas. Buvo sudaryta komisija. Tuo pat metu G.Gallupas su keletu tūkstančių apklausos dalyvių puikiausiai atspėjo rinkimų rezultatus.
Skirtumas tas, kad 10 mln. žmonių adresus žurnalas gavo pagal tai, kas turėjo automobilį (tuo metu jį turėjo pusė šeimų) ar telefoną, bet kas turėjo automobilį, tas turėjo ir telefoną. Jie apklausė turtingesnę JAV dalį ir prognozavo vieno kandidato pergalę.
– Iš karto kilo mintis – ir Lietuvoje ne visi turi butus. Ar kada nors apklausose yra dalyvavę benamiai?
Mes neapklausiame žmonių ligoninėse, kariškių, kurie yra tarnybinėse patalpose. Šių žmonių dalis nėra didelė. Ne tik benamiai tokie.
– Ne, benamiai nėra dalyvavę. Taip pat yra su kai kuriomis kitomis kategorijomis. Mes neapklausiame žmonių ligoninėse, kariškių, kurie yra tarnybinėse patalpose. Šių žmonių dalis nėra didelė. Ne tik benamiai tokie.
Yra dalis žmonių, kurie nenori atsakinėti ar šeštadienio vakarą gali būti blogos formos – pernelyg linksmi ar pan. Tie žmonės nėra apklausiami. Sakome apklausos tyrėjui – jeigu iš buto sklinda triukšmas, į jį jokiu būdu neikite. Tikimės, kad tokie žmonės neina ir į rinkimus.
– Apklausose neretai duodami uždari klausimai, kurie verčia pasirinkti vieną variantą, nors apklausos dalyviui galbūt nė vienas atsakymas nėra tinkamas.
– Tai – metodologinė problema. Jeigu blogi klausimai ir blogi atsakymai, bus blogas ir rezultatas. Tai – pats svarbiausias momentas, tačiau tai dažnai neišvengiama. Klausimai vis tiek turi būti uždari. Kartais būna atviri klausimai, bet juos labai sunku apdoroti.
Žmonės skirtingai supranta, apie ką klausiama. Beveik neišvengiama – klausimai turi būti trumpi, suprantami. Bet kuriuo atveju klausimai turi būti apie tai, apie ką žmonės diskutuoja, kalba, apie ką yra susiformavusi nuomonė.
– Kalbant apie privačius tyrimų užsakymus, ar esate susidūrę su kažkokiais neįprastais užsakymais, temomis?
– Turbūt galima daug prisiminti. Pirma asociacija – buvo toks laikraštis „Vilniaus tribūna“. Jis ėjo trumpą laiką. Šio laikraščio žurnalistas už savo pinigus užsakė [...] apklausą – už kiek nueitumėte į duonos parduotuvę nuogas? Padvejojome, ar galima, ar tinka, bet įdėjome šį klausimą, įrėminome, kad tai – žurnalisto X užsakymas. Žmogus norėjo tokio klausimo. Jis gavo rezultatą.
– Kaip manote, ar rezultatas buvo patikimas? Ar žmonės atsakė nuoširdžiai?
– Buvo ir pajuokavimų, kaip su giljotina. Tam ir yra užsakymas. Paskui jis rezultatus publikavo, susiejo su socialiniais demografiniais rezultatais. Turbūt visi pasijuokėme ir viskas tuo pasibaigė.
– Kokius visuomenės pokyčius pastebite, kalbant apie reagavimą į žmogų su klausimynu? Ar anksčiau labiau įsileisdavo?
– Manau, kad žmonės tapo atviresni. Turiu pagrindo tai sakyti – šiuo metu analizuojame 1989–1993 m. tyrimus. Baigiame parašyti studiją apie to laikotarpio apklausas, kaip jos vyko ir ko buvo klausiama. Tuo metu neatsakydavo, nepavykdavo apklausti tik 6 proc. Šiuo metu – 40 proc. ar dar daugiau. Žmonės neįsileidžia, nenori ir pan. Tuo metu žmonės labai norėjo, jautė svarbą.
Žmonės neįsileidžia, nenori ir pan. Tuo metu žmonės labai norėjo, jautė svarbą.
Kitas dalykas, tuo metu anonimiškumui buvo suteikiama nesuvokiama svarba. Aš netgi nustebau archyvuose atradęs metodikas – žmogus pats pildo, kad klausėjas nematytų, įdeda į voką, vokas užantspauduotas, užklijuojamas ir įdedamas tarp kitų vokų, kad klausėjas nepamatytų, kuris vokas yra tikrasis. Buvo taikomos tokios priemonės. Atrodė, kad ta nuomonė apie politiką yra jautri. Šiuo metu to visiškai nėra.
– Kaip suprantu, durų atverdavo daugiau, bet uždariau jautėsi, atsakydami į pačius klausimus?
– Taip galima suformuluoti.
– Ar galima sakyti, kad, norint pasitikėti tyrimo rezultatais, kuriuos skaitai, reikia žinoti, kas atliko, kas užsakė, kur tai buvo atlikta ir tada vertinti, ar tai – patikima, ar ne?
– Be jokios abejonės. Yra septyni kriterijai, pavyzdžiui, kas atliko, kada, kokiu metodu. Turi būti pateikiama tiksli klausimo formuluotė ir atsakymai, kad nebūtų padaroma klaidų interpretuojant. Deja, kartais žurnalistai nukanda tą informaciją, lyg ji – ne tokia svarbi, kaip pats rezultatas.
