Knygynuose ką tik pasirodęs monumentalus K. Schlögelio veikalas „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“ (iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas, išleido „Tyto alba“) – apie Sovietų Sąjungos sostinę tuo laiku, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi apogėjų.
K. Schlögelis tiksliai rekonstruoja stalininio režimo stiprėjimą ir tapsmą visuotiniu, totaliniu teroru, tais lemtingais 1937–taisiais nusinešusio pusantro milijono žmonių gyvybes. Vokiečių istorikas atskleidžia žiaurią ir absurdišką Maskvos tikrovę.
Tačiau esama ir kitos istorijos pusės: teroristinio režimo šešėlyje Stalinas kūrė naują visuomenę. Naujosios visuomenės centras Maskva: milžiniški pastatai, Tarybų rūmai ir nuostabus sportiškas naujasis jaunimas; tarybinė aukštuomenė ir tarybinis Holivudas; žmonės, alpstantys iš bado, ir nuo prekių gausos lūžtančios parduotuvių vitrinos. Visa tai sukuria prieštaringą ir įspūdingą 1937-ųjų panoramą.
Šiame interviu Karlas Schlögelis pasakoja apie savo vaikystę, apie pirmąją kelionę į Rytus, dalijasi mintimis apie šiuolaikinę Europą ir apie savo susižavėjimą Lietuva.
– Pone Schlögeli, jūs užaugote mažame Švabijos miestelyje Havangene prie Memingeno. Iš ten kiekvienas Jūsų žingsnis buvo Rytų link: studijavote Berlyne, atlikote mokslinius tyrimus Leningrade ir Maskvoje, dirbote Budapešte. Kodėl susidomėjote Rytų Europa?
– Mano šeimos ūkyje po karo buvo apgyvendinti pabėgėliai. Aš augau drauge su trimis pabėgėlių iš Rytų šeimomis, gyvenusiomis už sienos. Tos šeimos buvo iš Moravijos, netoli Karlsbado, o viena – iš Vroclavo, Silezijos.
– Jei dar ir šiandien pamenate, iš kur tos šeimos buvo, reiškia, jos turėjo Jums padaryti didžiulį įspūdį.
– Man, vaikui, tos šeimos buvo labai įdomios – kaip miesto dalelė kaime. Vėliau aš mokiausi Bavarijoje, benediktinų internato mokykloje, kur buvo galima mokytis rusų kalbos. Šiaip rusų kalbos tuo metu buvo mokoma tik Vakarų Berlyne. Tačiau vienuolyne, kuriam priklausė mokykla, po karo buvo likęs vienas pabėgėlis. Jo dėka buvo galima mokytis lotynų, graikų, prancūzų ir rusų kalbų. Tai aš ir padariau.
– Kokia buvo Jūsų pirmoji kelionė į Rytus?
– Septintojo dešimtmečio viduryje su klasės draugu nuvažiavome į Prahą. Ji man padarė didelį įspūdį. Ten pirmą kartą pamačiau didelį nesugriautą miestą, išoriškai žiūrint, visiškai išlikusį europietišką miestą. Tai buvo nuostabu.
– Nuo to laiko matėte ir daug kitų miestų. Koks Europos miestas Jums labiausiai patinka?
– Jei kada nors turėčiau emigruoti, važiuočiau į Lietuvą. Man patinka miškai ir pievos, šalies mažumas ir jaukumas. Tačiau puiku ir tai, kad ši šalis labai arti europietiškos miesto kultūros, labai įdomioje vietoje, kur viskas susimaišę ir kuri, žinoma, taip pat buvo nuniokota Antrojo pasaulinio karo. Žmonės kalba lenkiškai ir rusiškai, kai kurie – dar ir vokiškai, jie savotiškai atviri. Situacija skiriasi nuo Estijos, kur rusų kalbos dabar vengiama. Taigi, man ši šalis labai patinka, aš joje jaučiuosi puikiai. Vis dėlto turiu pripažinti, kad man visuomet įdomiausia yra ta vieta, kur aš esu. Kiekviena nauja vieta yra verta dėmesio, jei pradedi gilintis, visur pilna pėdsakų, kuriuos galima matyti ir analizuoti...
– Iš tokių vietos stebėjimų sukūrėte savą metodiką.
– Kiekviena gyvenama vieta turi daug sluoksnių ir liekanų. Beveik kiekviena detalė atskleidžia ką nors svarbaus. Laiptinės, akmenimis grįstas grindinys, architektūra, parkai ar gamyklos teritorija, kurioje kadaise buvo kapinės... Bėgant laikui, išsivysto tam tikras sugebėjimas matyti kiaurai paviršių. Jei pradedi tai daryti, net ir nuobodžiausia vieta staiga prabyla.
– Vokietijos ir Europos padalijimą Jūs vieną kartą pavadinote „Vidurio panaikinimu“. Ar yra Europos vidurys, jos centras?
– Yra vietų, kuriose gyvenama tankiau nei kitur ir vyksta tam tikros istorijos. Vidurio Europą XX amžiuje užvaldė nacionalsocializmas ir stalinizmas, sovietinė valdymo forma. Dviem žmonių kartoms tai buvo nepaneigiamas faktas, jų gyvenimo patirtis, viską nulėmusi patirtis, kokios nebuvo niekur kitur.
Skirtingais laikotarpiais buvo skirtingi vystymosi centrai, kuriuose kas nors vykdavo ryškiau, nei kitur. Nuo XIII iki XV a. Šiaurės Italijoje vyravo muzika. XVII–XVIII a. svarbiausi Europoje galios centrai buvo Švedija ir dviguba lenkų-lietuvių monarchija. Suaktyvėjimo ir iškilimo priežastys būna įvairios. Kartais iškyla tam tikri regionai. Kiti būna tiesiog išmesti iš istorijos. Taip nutiko ir Vokietijai, visų pirma Berlynui. Miestas, kuris 1914-taisiais, netgi 1920-taisiais buvo centras, nuspręsdavęs, kas yra ar galėtų būti modernu, staiga dingo iš akiračio.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis |
– Tačiau Berlynas gana greitai vėl atsigavo?
– Dabar matome, kaip miestas vėl atgauna jėgas. Tačiau tai vis dar yra ramybės, tvarkymosi fazė. Miestų atsigavimas yra kartų istorija. Miestas vėl gražėja. Berlynas vystosi labai ramiai, tvarkingai, planingai.
– Skamba, lyg mintyse turėtumėte su kuo palyginti.
– Taip, tikrai. Aš galvoju apie naujosios Varšuvos „sprogimą“. Šiandien atvykus į Varšuvą ir pamačius visus jos dangoraižius, užgniaužia kvapą. Per dvidešimt metų ten buvo pastatytas antras Frankfurtas prie Maino. Miestas vibruoja, jis pilnas žmonių, kurie inicijuoja pokyčius.
– Ar naujasis centras gimsta ten?
– Sakyčiau, kad ten per trumpą laiką įvyko didelis postūmis. Kaip ir Maskvoje. Aš ten būnu labai dažnai ir kiekvieną kartą iš naujo stebiuosi tuo, kad miestas vėl žengė žingsnį pirmyn. Nors šiuo metu statybiniai kranai ir neveikia, tačiau tai, kas atsitiko šiame nuo 12 iki 14 milijonų gyventojų turinčiame mieste – išties neįtikėtina. Tai matoma iš dangoraižių, internacionalizavimosi, net transporto kamščių. Miestas tiesiog nebeatlaiko tempo, tačiau vis tiek funkcionuoja. Neįtikėtina ir tai, kad Maskva per tokį trumpą laiką patyrė tokių radikalių permainų ir situaciją vis tiek buvo įmanoma suvaldyti.
– Kaip apibūdintumėte esamą Europos situaciją?
– Aš asmeniškai pasitikiu Europa. Laikau šį kontinentą labai stipriu. Lemiančiu veiksniu laikau tai, ką vadinu nuotėkio srovėmis – visas tas jėgas, kurios nuolat veikia ir šį kontinentą sujungia, suburia, sulaiko nuo išsibarstymo ir apsaugo nuo kasdienės rutinos poveikio.
– Kokios yra tos jėgos?
– Transportas, judėjimas, krovininių sunkvežimių vairuotojai, valytojos, darbo migrantai, ekspeditoriai. Žinoma, ir studentai, važinėjantys tarp Frankfurto, Vroclavo ir Krokuvos. Jie apskritai nebežino, kas yra ar buvo sienos. Šį judėjimą aš visuomet laikiau labai stipria atsvara aliarmo signalams, pasigirstantiems kaskart neįvykus kokiam nors referendumui ar nepriėmus Konstitucijos pataisos. Man regis, Konstitucijos pataisos lemia ne tiek jau daug. Ši Europa nepriklauso nuo Konstitucijos pataisų. Aš kur kas labiau pasitikiu elementariomis nuotėkio srovėmis. Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo milijonai žmonių, kurie savo iniciatyva palaikė prekybinius santykius, pavyzdžiui, dukart per mėnesį važiuodami iš Minsko į Stambulą ar iš Sankt Peterburgo į Helsinkį.
– Kad galėtų parsivežti prekių.
– Taip, prekės buvo perkamos, transportuojamos ir vėl parduodamos. Šeimų tėvai bent jau kurį laiką nebegalėjo gyventi iš savo profesijų, dirbti mokytojais ar inžinieriais, nes nepakankamai uždirbo. Tada jie išvažiuodavo. Tai buvo lūžis jų gyvenime, neišvengiamybė. Tačiau jie tai padarė ir tuo pasiekė kažką neįtikėtina. Visų pirma, jie sugebėjo išlaikyti savo šeimas. Jie nenusivylė, bet suėmė savo gyvenimą į rankas. Jie nelaukė, kol atsiras kokia nors pašalpa ar parama. Jie atvėrė pasaulį. Noriu pasakyti, kad jie ne vien tik išvažiavo, jie pamatė pasaulio ir pramoko kalbų. Jie suprato, kaip gyvena kitos šalys.
– Dar vienas laikysenos krizės akivaizdoje pavyzdys?
– Taip, krizinės situacijos visuomet reikalauja blaivaus proto, budrumo, greitos reakcijos. Jos priverčia atsisakyti rutinos ir vėl išdrįsti ką nors keisti. Aš tam turiu pavadinimą: sugebėjimas įveikti krizę, atsparumas chaosui.
– Neseniai Aachene buvo teikiama Karlo premija už nuopelnus Europos vienybei. Jūs turėjote savo pasiūlymą, kam galima būtų ją įteikti.
– Taip, aš siūliau apdovanoti transporto bendrovę „Euroline“ arba skrydžių bendroves „Easyjet“ ar „Ryanair“. Nes dėka pigių kelionių autobusu ir pigių skrydžių Europa nepaprastai pasikeitė. Prieš 10 ar 20 metų mes tokių kelionių nebūtume galėję įsivaizduoti.
– Nes šiandien miunchenietis žino, kur yra Vilnius?
– Šis žinojimas ir akiračio praplėtimas, kai daugybė žmonių keliauja todėl, kad jie to nori, o ne pagal politinės pedagogikos rekomendacijas – nors ji taip pat svarbi. Neturiu iliuzijų dėl atostogų įspūdžių gilumo, tačiau tai vis tiek plečia akiratį ir keičia gyvenimą. Kartais tai gali būti visą gyvenimą nulemiantys pokyčiai.
– Pavyzdžiui?
– Gali nutikti taip, kad kas nors nuvyks į Rygą, ten su kuo nors susipažins – ir gyvenimas pasikeis. Tai nutinka ne taip jau retai. Arba žmonės staiga supras, kad Kuršių nerija – nuostabi, neįtikėtina vieta. Arba sužinos, kad autobusu galima iki pietų nuvykti į Mozūrus. Arba, pavyzdžiui, Transilvanija – vienas kultūriškai įdomiausių Europos regionų, kur miestai dabar tušti. Aš norėčiau, kad tie miestai, kaimai, namai būtų išgelbėti. Tas kraštas yra tokio pat grožio, kaip Toskana ar Provansas.
– Įkalbinėjate mus ten įsigyti namus atostogoms?
– Aš norėčiau, kad europiečiai pagaliau pamatytų kraštus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Parengė Jurgita Grajauskaitė
