Vytautas Ališauskas: „Jei kalbi lenkiškai, tai nereiškia, kad priklausai visai kitai tautai“

Pradėkime nuo lietuvybės puoselėjimo. Apie tai buvo daug kalbama Sąjūdžio metais. Kaip apie mūsų užgniaužtą tapatumo reiškimąsi. Esą išsivadavę iš SSRS visi imsime draugiškai puoselėti lietuvybę. Ar sutinkate su tuo, kad lietuvybė buvo itin gniuždoma? Ir jei ėmėmės ją puoselėti, tai kokiu būdu?

– Be abejo, sovietų okupacija buvo ir politinė, ir tautinė, ir religinė priespauda. Tai buvo visokeriopas laisvės suvaržymas. O nepriklausomybė atnešė išsivadavimą visais požiūriais. Kita vertus, sovietmečiu negalėjome dorai apmąstyti, kas yra ta mūsų lietuvybė. Dažnai suvokdavome ją perdėm primityviai: tik kaip kalbą ir papročius. Papročius, apie kuriuos mums leisdavo kalbėti: kaimo papročius, kaimo kultūrą. Visa lietuvybė buvo redukuojama į kalbą.

Be abejo, mūsų kalba ir papročiai yra svarbus dedamasis elementas. Bet manau, kad mes dažnai pamiršdavome tai, kas mus sieja su įvairiomis kalbomis kalbančiais Lietuvos žmonėmis. Turiu galvoje bendrą likimą – nuo seniausių laikų iki okupacijos naštos. Iki Sąjūdžio išsivadavimo metų laisvės troškusių žmonių – ne tik „rasinių lietuvių“. Šiuo atžvilgiu net kai kurios tautinės bendrijos nenori suprasti ryšio su šalimi ir suvokti, kad krašto istorinis likimas yra ne mažiau svarbus ryšys nei kalba. Jei kalbi lenkiškai, tai nereiškia, kad priklausai visai kitai tautai.

Prisiminkime Sąjūdžio laikus ir pirmuosius metus po jų. Kur tik koks oficialus renginys – visur mirga kaimiškais, tautiniais drabužiais apsirėdę vaikinai ir merginos. Ir šiandien oficialūs asmenys mėgsta „puoštis“ folkloriniais drabužiais. Ar tai – normalu? Ką tai liudija?

– Sakyčiau, tai – atėję iš Vidurio Europos moderniųjų valstybių kūrimosi, iš „tautų pavasario“. Tada tie nacionaliniai drabužiai pirmiausia buvo nacionalinio mąstymo išraiška. Bet, žinoma, ir šiandien tautinis kostiumas išlieka kaip tam tikras dekoratyvinis atributas. Kita vertus, šiandien jie negali būti laikomi nei patriotizmo, nei juolab demokratizmo įrodymu, liudijimu, kaip XIX a. pabaigoje. Šiandien – XXI a. pradžia.

Tai kodėl ta XIX a. pabaigos tradicija tokia gaji?

– Manau, mes labai sunkiai perimame mūsų istorinio paveldo visumą. Kompleksuodami, esame linkę tą paveldą skirstyti į lenkišką, žydišką, vokišką. Bet juk šiandien esame šitos žemės žmonės ir turime suvokti, jog tai – mūsų paveldas. Mane asmeniškai stebina toks kompleksavimas, kai sakoma, kad mes Vilniuje esame atėjūnai, atsikėlėliai. Išvis sunku rasti tokią teritoriją, kurioje žmonės nebūtų atėjūnai, atsikėlėliai. Klausimas – kitas: koks yra mūsų santykis su tuo, ką mes čia paveldėjome? Jei priimame savo modernią istoriją kaip savo pačių istoriją, tai nesame jokie atėjūnai.

O kaip dėl rašytojo Mindaugo Briedžio „Vilnius City of Strangers“? Tai vis dėlto esame svetimi savo sostinėje?

– Manau, tai – kitas kraštutinumas. Gėrimės Vilniaus bažnyčiomis, kurios statytos ne lietuvių, bet laikome jas savo paveldu. Kita vertus, mūsų gudiškoji ar lotyniškojo raštija kultūriniu ir kalbiniu požiūriu yra mums nebeįveikiama. Jau nekalbu apie žydiškąją raštiją. Manymas, kad esame svetimi, yra savita nevisavertiškumo išraiška.

Gyvenimas yra kas kita nei ideologiniai konstruktai, kai kalbą privalai mokėti arba ne. Nacionalistas atakytų: „Moku lenkiškai ir tuo esu pranašesnis už tą, kurs moka švediškai“.

Ar Lietuvai nevertėtų būti didesnės valstybės dalimi? Kai mūsų tėra tik trys milijonai, ar galime turėti solidų tautinį elitą?

– Mūsų elitas susirado Vakarų Europos erdvę. Manau, tai – mažesnė prarastis, nei elitas, kuris numigruoja į rusišką ar lenkišką erdvę. Priminsiu, kad sovietų laikais jokio tikro elito negalėjo būti. Nes nebuvo svarbiausių intelektui reikalingų dalykų: mąstymo ir raiškos laisvės.

O kaip dėl sąsajų su vadinamąja plačiąja visuomene? Ji juk egzistavo sovietų laikas. Na taip, mokslininkai dabar rašo straipsnius Vakarų spaudoje. O kas juos skaito, išskyrus pačius rašytojus?

Na, tuos, kurie parašo aštuonis straipsnius Lietuvos spaudoje, skaito lygiai tiek pat. Tai, manau, yra intelektinis ir politinis klausimas. Šiandien elitas yra gerokai atitrūkęs nuo tos plačiosios visuomenės. Šiandien elitas, kaip ir ankstesniais laikas, nuo tos plačiosios visuomenės yra labai atkirtas. Bet demokratinio gyvenimo principai reikalauja kitokio požiūrio.

Vytautai, bet juk Apšvietos epocha ir stengėsi priartinti liaudį prie švietėjiškojo elito?

– Na, žinote, buvo manoma, kad elitas turi išleisti smulkias instrukcijas, kaip gyventi. Kaip kūrenti krosnį..