Kas taps Benedikto XVI įpėdiniu, šįkart numanyti sunku. Užsienio žiniasklaida linksniuoja galimų kandidatų pavardes – nuo Niujorko iki Milano arkivyskupų, tačiau nė vienas jų nėra aiškus favoritas.
„Dėl vieno dalyko esu tikras – kardinolai popiežių renka ne pagal žemynus. Jie renka asmenybę. Tad niekas specialiai nerinks juodaodžio ar lotynų amerikiečio. Visa kita tėra spekuliacijos. Anuomet Josephas Ratzingeris turėjo didžiulių šansų būti išrinktas popiežiumi, o dabar pasakyti, kas juo galėtų tapti, yra labai sunku“, – prognozuoti nesiryžta V.Ališauskas.
2008 m. V.Ališauskas buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Benediktui XVI įteikė kredencialus.
– Prieš atsistatydinimą Benediktas XVI pakeitė jo įpėdinį rinksiančios konklavos taisykles ir leido kardinolams ją paankstinti. Akivaizdu – naują popiežių skubama išrinkti iki Velykų. O jei nepavyks?
– Pavyks. Tam yra užtektinai laiko. Net sunku įsivaizduoti, kokia turėtų būti gili krizė, kad kardinolai neišrinktų popiežiaus.
Žinoma, per popiežiaus rinkimus sunkumų yra kilę. Dėl to ir atsirado konklava. Anot padavimų, kadaise žmonės nebeapsikentė, kad kardinolai vis nesugeba išrinkti popiežiaus: apsupo rūmus, užrakino duris ir pagrasino, jog kasdien mažins maisto davinį. Tuometei Bažnyčios viršūnei teko susiimti ir kažką daryti, kad popiežius vis dėlto būtų išrinktas.
– Ši konklava bus išskirtinė – naujas popiežius renkamas dar esant gyvam jo pirmtakui. Be to, laiko jai pasiruošti – pakankamai: popiežius apie atsistatydinimą paskelbė dar vasario 11-ąją. Kodėl iki šiol neatsirado tvirto favorito?
– Kardinolai turi šiokią tokią problemą – jie per mažai pažįstami. Labai nedaug kardinolų, tarp jų ir mūsų Audrys Juozas Bačkis, yra senbuviai ir popiežių rinks antrą kartą. Dauguma rinkėjų amžiaus kardinolų (iki 80 metų – red. past.) paskirti Benedikto XVI laikais, kai kurie jų – visai neseniai ir vienas kito artimai nepažįsta.
Kita vertus, nematau, kad būtų susiformavusios kokios nors grupės, kurios stipriai reikštųsi ir blokuotų viena kitą. Šito dabar nėra. Dėl to tie rinkimai neturėtų būti kriziniai. Manau, kad daugelis kardinolų savo kandidatą pasirinks tik susirinkę į konklavą.
– Prisiminkime 2005-ųjų metų konklavą. Ar tuometis Kardinolų kolegijos dekanas J.Ratzingeris buvo laikomas favoritu?
– Daug kas jautė jo asmenybės galią. Net Lietuvoje daug kas kalbėjo, kad šis žmogus gali tapti naujuoju popiežiumi.
J.Ratzingeris visada buvo garsus. Man regis, vienu metu jis buvo jauniausias Europos vyskupas. Jo knyga „Krikščionybės įvadas“, išėjusi 1968 metais, tapo bestseleriu. Jį išgarsino ir pedagoginė veikla. Galų gale, jis buvo vienas artimiausių Jono Pauliaus II bendražygių. Manau, jeigu jis būtų tapęs popiežiumi dešimčia metų jaunesnis, Bažnyčioje būtų įvykę dar daugiau įvairių poslinkių.
– Dažnai, kai žvalgomasi į rimčiausius kandidatus tapti popiežiumi, minima Kardinolų kolegijos dekano pavardė. Šiuo metu tai – kardinolas Angelo Sodano. Ar jis turi šansų tapti popiežiumi?
– Nemanau. Nors tai labai kompetentingas žmogus, vis dėlto jam jau 85-eri. Turbūt bus ieškoma jaunesnio kandidato. Rinkdami popiežių kardinolai vis dėlto atsižvelgia ir į jo amžių. Beje, teoriškai popiežiumi gali būti išrinktas ir ne kardinolas – juo gali tapti bet kuris krikštytas vyras.
– Tai pirmoji konklava, kuri vyksta socialinių medijų klestėjimo laikais. Jau įprasta, kad kardinolai turi savo „Facebook“ profilius, naudojasi „Twitter“. O jeigu naujiena apie naująjį popiežių pasklis greičiau, nei iš Siksto koplyčios kamino pasirodys balti dūmai?
– Ne, nepasklis, nes iš kardinolų viską atima (juokiasi). O baltą dūmą galima laikyti savotišku socialinių medijų pirmtaku. Bet kaip ne kartą liudyta, ne visada pavyksta iš karto labai aiškiai suprasti, ar tas dūmas baltas, ar pajuodęs. Tada visi užgniaužia kvapą, spėlioja ir laukia, kada pradės skambėti varpai, skelbiantys apie naujojo popiežiaus išrinkimą.
Beje, popiežiumi išrinkus J.Ratzingerį, balti dūmai pasirodė, bet varpai vis neskambėjo. Kodėl? Nurodymą skambinti varpais turi duoti Kardinolų kolegijos dekanas. O ką daryti, jei jis išrinktas popiežiumi? Visi tąsyk buvo kiek pasimetę.
– Vatikano ryšių su visuomene padėjėjas Gregas Burke'as neseniai pareiškė, kad žiniasklaida gali mėginti paveikti konklavą. Matote tokių mėginimų?
Rinkimai neturėtų būti kriziniai. Manau, kad daugelis kardinolų savo kandidatą pasirinks tik susirinkę į konklavą.
– Sakyčiau, kad ne tik gali mėginti, o jau mėgina. Įvairiais būdais reiškiama nuomonė, kas konklavoje turėtų dalyvauti, kas neturėtų, kas susitepęs. Tai nereiškia, kad žiniasklaida būtinai siekia konkrečių politinių tikslų. Bet, be jokios abejonės, žiniasklaida pirmą kartą rodo tokį didelį aktyvumą. Po popiežiaus mirties kaip ir nebūdavo ką daug šnekėti. O dabar viskas visiškai kitaip. Ir žiniasklaida, sakyčiau, labai smaginasi.
Bet visi suvokia, kad pirmą kartą Bažnyčios istorijoje turime tokį faktą, jog popiežius pasitraukia visiškai laisva valia. Tuo Benediktas XVI skiriasi nuo garsiojo popiežiaus Celestino V, kuris atsistatydino 1294-aisiais. Atsistatydinti pastarasis buvo priverstas – savo funkcijų jam neleido atlikti politinės įtampos ir intrigos. Net ir atsistatydinęs jis nebuvo iki galo laisvas. Kai kas sako – vos ne į kalėjimą įkištas.
Laikai buvo kiti, politika – daug žiauresnė.
– Ar popiežiaus atsistatydinimas laisva valia rodo, kad Bažnyčia modernėja?
– Tai kad čia nieko modernaus nėra. Visada buvo taip numatyta, kad popiežius turi teisę atsistatydinti. Tai buvo žinoma dar prieš tūkstantį metų. Tiesiog Bažnyčia realizuoja vis kitas savo galimybes.
Kadangi Benediktas XVI yra profesionalus teologas ir labai gerai išmano Bažnyčios struktūrą, įvairius tikėjimo dalykus, tai puikiai suvokė, kaip atrodys popiežiaus atsistatydinimas, kaip jis telpa į tradicinį bažnytinį mąstymą ir rūpestingai viską apgalvojo. Jis turi aiškų planą, kaip dabar atrodys jo paties gyvenimas.
– Kaip apibūdintumėte Bendikto XVI pontifikatą?
– Puikiai atsimenu tas spėliones, ar Benediktas XVI išlaikys tą toną, kurį uždavė Jonas Paulius II. O įvyko visiškai kitaip. Ir nei teigiama, nei neigiama prasme. Benediktas XVI buvo visiškai kitoks, net lyginti jį su Jonu Pauliumi II kažkaip neišeina.
Benediktas XVI popiežiumi buvo palyginti trumpai, bet paliko labai ryškų savo misijos pėdsaką. Jo darbai, žinoma, neišplėtoti, bet labai stiprūs. Ypač tai, ką jis padarė krikščionių vienybės klausimu. Ekumenizmas išjudintas iš aklavietės. O juk jis buvo visiškai įstrigęs paskutiniais Jono Pauliaus II popiežiavimo dešimtmečiais.
Antras dalykas – Benediktas XVI suteikė impulsą religiniam dialogui su islamo lyderiais. Trečias – jo didžioji kelionė į Afriką, kuri sukėlė pasaulinę diskusiją dėl šio žemyno problemų. Sakyčiau, tai buvo savotiška vilties kelionė, nes popiežius pabrėžė, kad požiūris į Afriką, kaip į nevykėlių valstybių sambūrį, nėra produktyvus ir reikia ieškoti naujų jos atgaivinimo kelių.
Manau, jam pačiam tai buvo nauja patirtis. Vadovaudamas Bažnyčiai jis pamatė, kad Europa yra tik pasaulio gabalėlis. Pasaulis daug margesnis, daug sudėtingesnis, nei ta šiek tiek išsikvėpusi Europa.
Benediktas XVI popiežiumi buvo palyginti trumpai, bet paliko labai ryškų savo misijos pėdsaką. Jo darbai, žinoma, neišplėtoti, bet labai stiprūs.
– Dažnai kalbėta apie Benedikto XVI uždarumą, visišką atsiribojimą.
– Tai – neadekvatus supratimas. Jeigu žmogus nemosikuoja rankomis ir garsiai nešūkauja, tai jis jau uždaras ir atsiribojęs? Iš tiesų J.Ratzingeris buvo garsus ir populiarus dėstytojas.
Jo garsiosios paskaitos apie krikščionybę buvo skaitomos geriausių Vokietijos universitetų studentams. Ne teologams, bet chemikams, matematikams, filologams.
Anot liudytojų, paskaitos vykdavo sausakimšose auditorijose ir visa publika būdavo nuščiuvusi. Vatikano pareigūnai truputį juokaudami sako: „Minios susirinkdavo Jono Pauliaus II pasižiūrėti, o Benedikto XVI – paklausyti.“ Paklausyti to ypatingo kalbėjimo: tikslaus, aiškaus, ritmingo, šiek tiek atsargaus, bet kartu labai šilto ir paprasto.
Popiežiumi jis buvo išrinktas būdamas jau garbaus amžiaus. Vis dėlto sugebėjo mokytis ir greit išmokti tų gestų, veiksmų, intonacijų, kurios reikalingos kalbant su didžiule minia, užmegzti su ja ryšį.
Kai Benediktas XVI buvo ką tik išrinktas popiežiumi, man teko komentuoti tiesioginę transliaciją iš Kelno jaunimo dienų. Šis popiežiaus vizitas buvo suplanuotas dar Jono Pauliaus II laikais. Tąsyk aiškiai matėsi, kaip iš pradžių kiek sutrikęs Benediktas XVI tiesiog vietoje mokosi, randa sprendimus ir žodžius, netgi improvizuoja. Susitikimo pabaigoje jis jau aiškiai buvo pajutęs, kaip reikia kalbėti su jaunimu. O jaunimas – ne tie žmonės, kurie bet ką praryja. Sakyčiau, neįtikėtinas lankstumas ir gabumai.
Apskritai apie šį popiežių buvo labai daug išankstinių kvailų nuomonių, kurios vėliau subliūško ir buvo primirštos. Šiomis dienomis tos nuomonės vėl ištrauktos.
Pavyzdžiui, popiežius vadintas „Dievo rotveileriu“. Bet aš negaliu prisiminti nė vieno rimto katalikų teologo, kuris jo popiežiavimo metu būtų nubaustas, suspenduotas ar bent išbartas. Teologinių tyrimų laisvė buvo daug didesnė nei Jono Pauliaus II laikais.
Garsus teologas Hansas Küngas, kurio įgaliojimai mokyti katalikų teologijos suspenduoti dar 1979 metais, buvo vienas pirmųjų žmonių, pakviestų susitikti su Benediktu XVI. Popiežius įgaliojimų jam negrąžino, bet jie ilgai kalbėjosi. Popiežiaus atsistatydinimo proga H.Küngas vėl nelabai draugiškai pasisakė, bet vis dėlto pripažino, kad Benediktas XVI – reikšminga asmenybė.
Dar vienas dalykas – dalis sekuliarios žiniasklaidos ir visuomenės įsivaizduoja, kad popiežius gali kaitalioti Bažnyčios doktriną. Bet, tarkime, sunku įsivaizduoti, kad koks nors popiežius galėtų pritarti, jog tos pačios lyties asmenų santuoka tolygi vyro ir moters sąjungai. Šito nebus. Šiuo atžvilgiu nėra nei liberalių, nei konservatyvių popiežių – visi jie vienodai laikosi tradicinio mokymo.
– Kai 2008 metais buvote paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, įteikiant kredencialus Benediktui XVI, su juo bendravote akis į akį. Kokie liko prisiminimai?
– Kalbėjomės maždaug 25 minutes. Nuo pat pirmos minutės tai buvo visiškai laisvas pokalbis. Be jokios įtampos, be jokio nepasitikėjimo. Jis paprašė manęs truputį papasakoti apie save, bet iš karto įspėjo kai ką jau žinantis.
Nemažai žinojo – daug daugiau, nei parašyta mano oficialioje biografijoje. Kalbėjomės apie Lietuvą, apie jos problemas, apie Bažnyčią Lietuvoje, apie Lietuvos jaunimą, didžiulę visuomenės transformaciją, kuri įvyko per nepriklausomybės metus, apie Europos Sąjungos prasmę.
Dar vienas susitikimas su popiežiumi – Naujųjų metų proga visų šalių ambasadoriai susirenka pasveikinti Šventojo Tėvo, perduoda sveikinimus nuo savo tautos, nuo Vyriausybės, o jis trumpai atsako.
Pasibaigus mano kadencijai – atsisveikinimas su popiežiumi. Jis buvo labai trumpas, bet šiltas, draugiškas, su pajuokavimais.
Beje, Benediktas XVI, būdamas labai praktiškas žmogus, savo kontaktus su politiniu pasauliu apribojo tik susitikimais su valstybių vadovais: karaliais, prezidentais ir premjerais. Asmeninės audiencijos buvo tik tokios.
– Plačiai nuskambėjo popiežiaus Benedikto XVI bičiulio Maxo Secklerio žodžiai: „Net sunku įsivaizduoti, kokios intrigos vyksta Romoje.“ Ar ten reziduodamas pajutote tas intrigas?
– Intrigų laipsnis paprastai nustatomas pagal žmogaus jautrumą. Kas vienam atrodo siaubingos intrigos, kitam – paprastas politinis gyvenimas. Be abejo, šiokios tokios intrigos egzistuoja. Visur, kur yra daugiau nei dešimt žmonių, neįmanoma išvengti tam tikro susiskirstymo, konfrontacijų ir pan. Bet apskritai tai yra romantizuotas požiūris į „paslaptingąjį“ Vatikaną. Iš tikrųjų, ten – nieko ypatingo.
Nuo pasaulio paslėptas gyvenimas
* Benediktas XVI po atsistatydinimo praėjusį ketvirtadienį 19 val. Grinvičo (21 val. Lietuvos) laiku gavo Romos pontifiko emerito titulą, į jį ir toliau galima kreiptis „Jūsų Šventenybe“, be to, jis galės toliau vilkėti baltą popiežiaus sutaną.
* Valandą prieš atsistatydinimą Benediktas XVI sraigtasparniu buvo nuskraidintas į popiežių vasaros rezidenciją Kastel Gandolfą netoli Romos, kur pradėjo, kaip jis pats sakė, nuo pasaulio paslėptą gyvenimą.
* Kitą savaitę kardinolai iš viso pasaulio pradės susitikimus, kurių metu spręs, kokie turėtų būti Katalikų Bažnyčios prioritetai, paskirs konklavos naujam popiežiui išrinkti pradžios datą ir aptars galimus kandidatus į pontifikus.
* Iš viso konklavoje turi dalyvauti 115 „kardinolų rinkikų“. Konklavos pradžioje visada būna keli kandidatai ir balsuojama tol, kol vienas jų surenka du trečdalius balsų. Šis žmogus ir tampa popiežiumi.
