Dabar 92-ejų sulaukęs teisės mokslų daktaras, Lietuvos ir JAV diplomatas ir žurnalistas V.A.Dambrava tą dieną atsimena kaip šiandien. Lietuviškos transliacijos iš JAV tapo reikšminga kovos su Lietuvą okupavusiais sovietais dalimi, kaustė klausytojus prie radijo imtuvų, o pačiam V.A.Dambravai atvėrė duris į visą pasaulį.
– 1944-aisiais baigęs mokslus Vilniaus universiteto Teises fakultete pasitraukėte į Vakarus: pradžioje – į Austriją, 1948-aisiais – į Jungtines Amerikos Valstijas. Kodėl atsidūrėte už Atlanto?
– Dirbau Vilniaus teisme, buvau Apylinkės teismo teisėjas. Tas darbas manęs neapsaugojo karinės prievolės metais. Turėjau ir kitą darbą – buvau Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato reikalų vedėjas. Tas darbas pradžioje teikė apsaugą – naciai negalėjo prie manęs kabintis, bet vėliau ir ta apsauga panaikinta: žmonės buvo gaudomi, šaudomi, siunčiami tarnauti naciams. Kadangi abu darbai manęs neišgelbėjo, tapau taikiniu: turėjau saugotis, kad nebūčiau patikrintas, atiduotas į nacių rankas – nenorėjau jiems tarnauti. O tikrino jie net gatvėse, todėl rizika buvo didelė.
Pamenu, kartą atvažiavau į Vilnių ir žmonės man pasakė, kad esame apsupti SS kovinių dalinių, kurie vis artėja. Tada išsisukau kvailiausiu būdu: atėjus kariams pasakiau, kad turėčiau būti Kaune, o per klaidą atsiradau Vilniuje, todėl man reiktų iš čia išvykti. Nutiko stebuklas: du SS kariai buvo estai. Jie susižvalgė, prasiskyrė, liepė eiti pro juos ir ieškoti savo traukinio. Tada supratau, kad menki juokai ir turiu mauti iš čia.
Pirmom savaitėm paruošiau vieną kitą programą apie 1941-ųjų metų trėmimus Lietuvoje. Ji buvo dramatizuota, bet sulaukė nepaprastai didelio pasisekimo.
Ieškojau kelių ir juos radau – susipažinęs su tinkamais žmonėmis išvykau į Austriją. Ten sulaukiau karo pabaigos, susipažinau su amerikiečiais. Vienas jų buvo Amerikos lietuvis, kuriam pasakiau norįs išvažiuoti. Jis pasiūlė vykti į Ameriką, tačiau abejojau – tam, kad galėčiau ten iškeliauti, reikėjo labai ilgai laukti, nebuvo galimybių. Bet tas žmogus rado išeitį: mane išgelbėjo tai, kad gimiau Baltarusijoje – tik vėliau mama mane parsivežė į Lietuvą, todėl man buvo pritaikyta rusų kvota.
Gavau Baltarusijos vizą, sutvarkiau dokumentus ir atvažiavau į Ameriką kaip visas teises turintis imigrantas.
– Lietuvoje būdamas teisininku Amerikoje tapote žurnalistu. Kaip?
– Amerikoje nemokėjau anglų kalbos. Gyvenime mokiausi daug kalbų – lotynų, vokiečių, prancūzų, bet anglų – ne. Jau pirmą dieną nuėjau į fabrikėlį, kuriame man parodė, kaip šlifuoti durų rankenas. Toks buvo mano pirmasis darbas už 70 centų per valandą. Jei kam būčiau sakęs, kad esu teisėjas, baigęs didelius mokslus, jie būtų mane tik pasveikinę ir pagyrę... Šiek tiek prasigyvenęs ir susipažinęs su vietiniais lietuviais ėmiau rodytis vietinėje lietuviškoje spaudoje. Vėliau tapau akredituotas laikraščio „Draugas“ korespondentas, Jungtinių Tautų korespondentas. Galėjau daug padėti net ir Lietuvai, nes turėjau priėjimą prie svarbių pasaulyje asmenų – raginau juos atkreipti dėmesį į okupuotos Lietuvos padėtį, kelti problemą.
– Vėliau spaudą pakeitė radijas.
– Įstojau į Kolumbijos universitetą, ten mokiausi tarptautinės viešosios teisės. Susidraugavau su vienu indu, kuris mokėjo kurdų kalbą. „Amerikos balsas“ kaip tik buvo bepradedąs transliacijas Indijai kurdų kalba, todėl tas vaikinas paprašė manęs padėti nuvykti į Valstybės departamentą. Jis ketino pasiprašyti darbo radijuje, nes norėjo užsidirbti pinigų.
Nuėjome ten kartu, koridoriuje sutikome aukštą vyrą, kuris mus pasikvietė į savo kabinetą. Ten ėmė mus egzaminuoti – pasakojau jam visą savo istoriją nuo tėvelių išvežimo į Sibirą. Pyktelėjau – man atrodė, kad elgiasi kaip tie naciai, tačiau jis susigriebė – atsiprašė, kad palietė tokią jautrią temą. Mano istorija jį sudomino, todėl ir pasiūlė dirbti „Amerikos balse“. Pasakiau, kad Amerikoje gyvena milijonas lietuvių kilmės žmonių, todėl nėra sunkumų rasti kokius aštuonis, kurie galėtų radijuje pradėti lietuviškas transliacijas. Pats nenorėjau – sakiau jam, kad net nesu Lietuvos pilietis… Tik ranka numojo, liepė man užpildyti prašymą. Kartojau jam, kad turiu trūkumų, o jis man tik sakė: „matysim“...
Tempiau laiką, o jis nerimavo – man skambino jo asistentė, klausė, kodėl vis neatsiunčiu savo paraiškos. Galų gale gavau akreditaciją darbui radijuje šešiems mėnesiams – tas žmogus sutarė, kad galėčiau dirbti, net suderino, kad nekliūtų mano pilietybės klausimas. Pradėjau dirbti.
– Pirmoji transliacija „Amerikos balse“ lietuvių kalba nuskambėjo 1951-ųjų vasario 16-ąją. Kokia ji buvo?
– Dalyvavau toje transliacijoje. Daugiausia jos metu skambėjo oficialūs pranešimai, pirmiausia – apie Ameriką. Aš perdaviau užsienio reikalų viceministro, valstybės sekretoriaus pavaduotojo kalbą Lietuvai. Kiti pranešimai buvo trumpi – apie visokias ceremonijas, atidarymus. Tai buvo trumpa, vos 15 minučių trukmės transliacija – beveik niekas... Dar kelis Lietuvos atstovybės vadovo Povilo Žadeikio sakinius pasakėme, nes jis pats negalėjo kalbėti – buvo labai senas.
– Pradėjus transliuoti lietuvišką programą vedėte laidą „Antano Aukštaičio pastabos“. Kaip gimė ir apie ką buvo ši laida?
Įvyko keli dalykai. Pirmom savaitėm paruošiau vieną kitą programą apie 1941-ųjų metų trėmimus Lietuvoje. Ji buvo dramatizuota, bet sulaukė nepaprastai didelio pasisekimo. Išgirdęs ją tas pats žmogus, kuris mane ir pakvietė dirbti, sukvietė visus – mane, viršininkus – ir pasakė, kad atėjo laikas mums turėti komentatorių. Paklausiau, ar yra koks konkretus pasiūlymas ir išgirdau, kad jau nuo rytojaus pradėsiu kalbėti kaip Antanas Aukštaitis – turėsiu daugiau laisvės, galėsiu vartoti juodąjį humorą. Pažadėjo man parodyti tokį žyduką, kuris užsiiminėjo panašia veikla. Sakė, kad susipažinęs jau galėsiu ir pats ieškoti temų ir „dulkinti sovietus“.
„Dulkinau“ juos smarkiai, o vienoje savo knygų net pateikiau to „dulkinimo“ pavyzdžius. Aš maniau, kad nėra tikslo mums iš esmės politiškai ginčytis – mėginti rodyti, kad demokratija yra viena, o sovietinis režimas – kitka. Man atrodė, kad tai tas pats, kas religinės kovos – nei mums verta spręsti, nei mes galime ką nuspręsti. Aš siekiau surasti silpną sovietų vietą ir ją išjuokti – norėjau, kad visi žmonės juoktųsi. Tai patenkino lietuvių norą – atsirado žmogus, kuris kalba taip, kaip jie ir sako tai, ko jie pasakyti negali. Net ėmėme gauti laiškus, lietuviai juos siuntė iš Suomijos ir kitų kraštų, nes iš Lietuvos bijojo – buvo 1953–1954 metai.
– Ar jums buvo žinoma, kiek žmonių klausė lietuviškų transliacijų?
– Skaičiaus nežinojome – galėjome tik spėlioti. Iš laiškų matėme, kad jų buvo daug. Žinau, kad klausėsi mano literatūros mokytojas gimnazijoje – iš balso pažino. Ir sakydavo visiems „Ei, Antanas Aukštaitis kalba!“ – ragindavo visus klausyti. Stebėjome, kaip klausytojų skaičius auga. Mūsų siųstuvai Miunchene buvo labai stiprūs ir galingi – sovietų mėginimai trukdyti mūsų transliacijas nepavyko.
– Sovietai nenorėjo, kad jūsų transliacijos būtų klausomos okupuotoje Lietuvoje – bandė trikdyti ryšį. Ar mėginote išvengti, apeiti trikdžius?
– Žinoma. Bandėme gauti stipresnius aparatus, kurie pramuštų sovietų trukdymus. Mums pavyko. Pavyzdžiui, Sibire mus girdėjo labai gerai, nes trukdymų ten nebuvo. Kitur ryšys buvo silpnesnis, bet žmonės galėdavo girdėti ir buvo labai patenkinti. Labiausiai, žinoma, džiaugėsi tuo, kad kalbėjome neatsargiai – ne apie viščiukų auginimą Kolorado valstijoje ar ką – o apie Lietuvos aktualijas. Mes žinojome, kaip atlikti savo darbą, kad informacija būtų priimtina amerikiečiams, o lietuviams – būtina žinoti.
Sibire mus girdėjo labai gerai, nes trukdymų ten nebuvo. Kitur ryšys buvo silpnesnis, bet žmonės galėdavo girdėti ir buvo labai patenkinti.
– Tačiau „Amerikos balse“ JAV dirbote neilgai. Kodėl išėjote?
– Išėjau dėl sėkmės lietuviškoje tarnyboje. 1957-aisiais Romoje pasirašytos sutartys, kuriomis pradėta Europos Sąjunga. Pradžioje jai priklausė tik trys valstybės – Prancūzija, Italija, Vokietija. Buvau redaktorius ir tučtuojau paskambinau į Romą prašydamas jų persiųsti man medžiagą – ne kokius vertimus ar santraukas, bet gyvas valdančiųjų kalbas. Jie perdavė man juostas, gerokai padirbėjau ir Lietuvai pranešiau viską, kas tądien buvo kalbama, nutarta. Aš tikėjau, kad lietuviai, mūsų klausytojai, privalo būti šito įvykio dalyviai. Tai kainavo, bet kitą rytą direktorius paskelbė, kad tai buvo didžiausias įvykis Europai ir tik lietuvių skyrius apie jį pranešė tinkamai. Kiti nepadarė nieko: nei bulgarai, nei estai, čekai ar kiti. Juk ten dirbo visa eilė kitataučių, ne vien mes.
Po kelių dienų vyko NATO suvažiavimas su Konradu Adenaueriu (Vokietijos demokratu, tapusiu pagrindine politine šalies figūra gaivinant šalį po Antrojo pasaulinio karo bei atvedusia Vokietiją į NATO, – aut.past.), kuris buvo vos pasveikęs po plaučių uždegimo, todėl su niekuo nenorėjo kalbėti, bendrauti. Šimtai pasaulio žurnalistų negalėjo gauti jokio jo komentaro, pradėjo jį įžeidinėti argumentuodami, kad jis ir mirdamas turi kalbėti. Neišlaikiau – pasakiau, kad atsiprašau už savo kolegas, tačiau mes transliuojame 49 pasaulio kalbomis, todėl klausytojams būtų malonu žinoti, ką Adenaueris norėtų pasakyti.
Jis žiūrėjo į mane, nulipo nuo laiptelių, padavė man ranką ir pakvietė eiti kartu, palikti visus. Tuo metu galvojau tik apie Lietuvą. Man net skambino iš Miuncheno ir sakė, kad Lietuvai tarčiau sudiev – direktorius turėjo planų dėl manęs ir turėsiu išvažiuoti. Savo darbą pradėjau Miunchene, dirbau „Amerikos balso“ specialiosios įvykių tarnybos Europoje viršininku. Man atidavė visus specialius Europos įvykius – viskas, kas ypatingo vyko, priklausė mano departamentui. Ryšys su lietuviais buvo nuolatinis, tačiau jau kitoniškas.
– Nuo pirmosios lietuviškos transliacijos „Amerikos balse“ praėjo 62-eji metai. Kaip dažnai prisimenate darbą radijuje ir kokios emocijos apima?
– Nepaprastai dažnai. Mes pragyvenome aukso amžių – pavyko sukurti tokį radiją, kokio „Amerikos balsas“ niekada neturėjo. Gavau daug paramos iš visų, po darbo radijuje man viskas tapo labai lengva. Galima sakyti, kad tai buvo „durnių namai“, tačiau tuo pat metu tai buvo auksinės dienos. Viskas buvo galima, viskas buvo įmanoma – tereikėjo naudotis galva.
