Apie detektyvines istorijas bei paties tyrėjo portretą 15min.lt kalbasi su buvusiu Lietuvos policijos vadovu Vytautu Grigaravičiumi.
– Ar laisvalaikiu skaitote detektyvus, žiūrite detektyvinius filmus?
– Ir skaitau, ir žiūriu, tačiau tik tuos detektyvus, kurie yra labai arti realybės. Jeigu tik pastebiu kokį „falšą“, netikrovišką vaidybą ar logikai prieštaraujantį siužetą, man iš karto kūrinys atrodo dirbtinas.
Mėgstu filmus apie komisarą Megrė, Erkiulį Puaro, nes jie iš tiesų realūs – juose yra ir pergalė, ir pralaimėjimas, detektyvas ir suserga, ir klysta... Na, kaip ir gyvenime būna.
Mane labai stebina ir žavi Arthuras Conanas Doyle‘is ir jo kūrinys „Šerlokas Holmsas“. Esu išsistudijavęs ir biografinę knygą apie autorių. Netikėta buvo, kai sužinojau, jog rašytojas pyko, kad jo sukurtas herojus nurungė kitus, jo manymu, vertingesnius to meto kūrinius, ir jis norėjo Šerloką Holmsą „nužudyti“. Tačiau sulaukė pasipriešimo – net ir jo paties motina maldavo, kad jis atgaivintų personažą.
Įdomiausia, kad visas pasaulis priėmė Š.Holmsą kaip realiai egzistavusį herojų. Apie jį pastatyta labai daug kino filmų, yra įkurtas muziejus Londone. Kai tik būnu Londone, visuomet užsuku ten pasižiūrėti, pasivaikščioti. Į muziejų plūsta žmonės iš viso pasaulio, kiekvieną kartą tenka stovėti didžiulėje eilėje, norint į jį patekti. Manau, jog A.C.Doyle‘io kūrinys pranoko patį autorių, tapo gyva legenda.
Jeigu tik pastebiu kokį „falšą“, netikrovišką vaidybą ar logikai prieštaraujantį siužetą, man iš karto kūrinys atrodo dirbtinas.
Taip pat mėgstu skaityti istorines knygas, kurias rašo patys nusikaltėliai. Pavyzdžiui, Billas Bonanno išleido knygą apie mafiją (angl. Honor Thy Father), kurioje jis rašo apie mafijos garbę – ką mafijos nariams reiškia ši sąvoka arba žodis „šeima“.
Kitas autorius, kurį taip pat mėgstu, Jackas McPhaulas, yra parašęs knygą (angl. „First of the Gang Lords“) apie Johnny Torrio – aukšto intelekto vienos iš nusikalstamų grupuočių vadovą.
Knygos autorius – buvęs jo bendražygis. Nors tose knygose ir nėra daug grožinių dalykų, bet labai daug tiesos fragmentų, skaitytojas tarsi pasineria į nusikaltėlių vidinį pasaulį.
– Ar jums darbe yra buvę tokių situacijų, kad pagalvotumėte: „Čia tai kaip kokioje detektyvinėje knygoje!“?
– Taip, yra buvę. Kai dirbau Alytaus kriminalinėje policijoje, gavome informaciją, kad viename daugiabučio namo bute yra nužudytas žmogus, susuptas į kilimą, ir ten paliktas gulėti. Rodos, iš fantastinės srities... Mes iš pradžių nepatikėjome, bet vis tiek laikėmės taktikos, kad bet kokią informaciją reikia tikrinti, todėl su kolega nuvykome į tą butą.
Iš šalies pažiūrėjus gali atrodyti, kad detektyvinį darbą dirbantis žmogus visuomet paniuręs, nelinksmas, mąstantis. Nieko stebėtino, darbas reikalauja didžiulės psichologinės ištvermės.
Kilime susupto žmogaus neradome, bet pastebėjome į kraują panašių dėmių. Pradėjome tirti šį įvykį, ir galop paaiškėjo, jog tame bute iš tiesų buvo nužudytas žmogus, po to susuktas į kilimą ir išneštas (susuktas tam, kad galima būtų demaskuoti išnešimą).
Žmogus buvo užkastas pusiau sėdomis netoli esančioje nuošalesnėje vietoje. Kai jį suradome ir atkasėme, buvo didelis palengvėjimas, kad ištyrėme tokį nusikaltimą – nužudymą.
Žmogus buvo ganėtinai vienišas, ir jeigu nebūtume vykę tirti, jo gal niekas ir nebūtų pasigedęs, nusikaltimas taip ir būtų likęs neišaiškintas... Tikrai, kaip iš kokios detektyvinės knygos.
– Koks, jūsų manymu, yra tikro detektyvo(-ės) ar kriminalisto(-ės) portretas?
– Tai dažniausiai būna gatvėje niekuo neišsiskiriantis žmogus. Paprastai detektyvo darbas įpratina nekristi aplinkiniams į akis: nedėvėti ryškios ar kitaip išsiskiriančios aprangos, nes tiriant nusikaltimus reikia dirbti neatkreipiant dėmesio į save.
Detektyvas yra žmogus, daugiau klausantis kitų nei kalbantis. Jeigu užduoda klausimus, tai juos užduoda tiksliai, nebent tai būtų koks žvalgybinis pokalbis, kurio metu iš kito žmogaus reikėtų išgauti informacijos jam to nesuprantant. Tuomet pokalbis gali būti ir kitoks. Yra ir toks metodas.
O šiaip, aišku, ir sergantis, ir klaidas darantis, turintis silpnybių ir tvirtų charakterių bruožų, kaip ir bet kuris žmogus. Kita vertus, detektyvai išsiskiria savo uždarumu. Per daugelį metų žmogus užsisklendžia savyje su savo paslaptimis, kurių jis turi tikrai daug sukaupęs (su įvairių žmonių likimais) ir negali atskleisti.
Iš šalies pažiūrėjus gali atrodyti, kad detektyvinį darbą dirbantis žmogus visuomet paniuręs, nelinksmas, mąstantis. Nieko stebėtino, darbas reikalauja didžiulės psichologinės ištvermės.
