„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vytauto Kasiulio sūnus: „Kasiulis išgarsėjo greičiau už Vermeerį“

„Janą Vermeerį kritikai atrado tik praėjus 300 metų po jo mirties. Vis galvojau, kad ir su Kasiuliu taip bus, bet nereikėjo tiek laukti“, – sako Vytautas Kasiulis jaunesnysis, garsaus lietuvių tapytojo Vytauto Kasiulio sūnus. Anot jo, tėvas tikėjo savo talentu ir jam buvo svarbus pripažinimas. Bet užvis svarbiausia, jog žmonės pirko jo darbus ne dėl pavardės, o todėl, kad šie jiems patiko.
Vytauto Kasiulio sūnus Vytautas Kasiulis
Vytauto Kasiulio sūnus Vytautas Kasiulis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

– Ne taip dažnai Lietuvoje duris atveria muziejai. Šiandien kaip tik jį aplankėte, pasižiūrėjote, kaip iškabinta ekspozicija. Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai?

– Labai susijaudinau. Tai didelė garbė mano tėvui, man ir mano šeimai. Gaila, kad mano tėvas ir motina negali viso to pamatyti. Paveikslai labai gražiai iškabinti pagal temas. Yra salė apie Prancūziją, salė apie muziką ir šokį. Labai sujaudino laiškai, kuriuos tėvas iš Prancūzijos parašė motinai.

Pirmiausia jis į Prancūziją turėjo važiuoti kaip vitražų meistras – ketino dirbti Mece, kurio katedra buvo visiškai subombarduota. Tėvas nuvyko į Mecą, bet ten pasirinko ne jį, o vieną vokietį, kuris dirbo greičiau. Tada tėvas parašė motinai, kad Mece darbo negavo, bet būtinai nori likti Prancūzijoje, todėl bandys rasti bet kokį darbą ar ūkyje, ar anglių kasykloje... Paskui jam pavyko nuvykti ir pasilikti Paryžiuje.

– Lietuvai padovanota per 900 kūrinių...

– ... tarp kurių 370 tapybos darbų, visa kita - piešiniai, akvarelės,  litografijos, afišos....

– Priminkite šios dovanos intenciją. Ar tai buvo Jūsų tėvelio, mamos ar Jūsų iniciatyva dovanoti kolekciją Lietuvai?

– Tėvelis per anksti mirė. Lietuva jau buvo nepriklausoma, bet jis vis bijojo, kad rusai grįš, nelabai tikėjo, kad Lietuva liks nepriklausoma. Jis mirė taip ir negrįžęs į Lietuvą. Ir motina nelabai tikėjo Lietuvos galimybe likti nepriklausoma. Todėl iš pradžių jie nenorėjo nei parodų čia rengti, nei paveikslų vežti. Bet kai suprato, kad Lietuva liks nepriklausoma, kad įėjo į Europą, motina pakeitė savo nuomonę.

Be to, mano motina susidraugavo su Lietuvos ambasadore Paryžiuje ponia Jolanta Balčiūniene. Susidraugavo ir su jūsų radijo žurnalistu Valdu Papievu bei kolekcininko sūnumi Edvidu Žuku. Jie visi trys mano motiną skatino nors parodą Vilniuje surengti. Paroda buvo surengta, buvo išleista graži knyga ta proga. Tada motina ir pradėjo galvoti, kad reikia ką nors Lietuvoje daryti. Be to, parodą aplankė prezidentė, jai labai patiko mano tėvo tapyba. Ji taip pat skatino ambasadą Paryžiuje ką nors padaryti.

Motina norėjo dovanoti darbų Lietuvai, jau buvo pasiruošusi, bet tuo metu netikėtai mirė. Man atrodo, tuomet visi labai baiminosi, kad aš nenorėsiu dovanoti, bet aš išpildžiau savo tėvo ir motinos viltį. Ir dabar esu labai laimingas, kad muziejus yra ir kad galės visi pamatyti. Pirmą kartą tiek daug tėvo darbų surinkta į vieną vietą.

– Pasakojote apie tėvelio laiškus, kuriuose jis kalbėjo apie tai, kad nori tik į Paryžių. Paryžius buvo jo svajonė ir 1948 m. jis ją įgyvendino. Jūs iš pradžių su mama likote Vokietijoje, paskui taip pat atvykote į Paryžių. Gal atsimenate pačią pradžią? Kaip viskas klostėsi?

– Pradžia Paryžiuje buvo sunki. Mes dar buvome Vokietijoje, Freiburge, o tėvas jau pusantrų metų gyveno Paryžiuje. Kai jis susirado kambarį ir uždirbo pinigų, atvažiavome ir mes. Jis jau buvo pardavęs kelis paveikslus, surengęs parodą pas garsiosios šokėjos Isadoros Duncan brolį Raymondą Duncaną, jo  paveikslą „Bėgimas į Egiptą“ apdovanojo amerikiečių galerija „Hallmark“.

Paskui prasidėjo lengvesnės dienos. Bronė buvo taupi moteris, jie susitaupė pinigų ir galėjome nusipirkti pirmą butą. Tada tėvas jau buvo sudaręs kontraktą su Christiano Gilbert`o Stiebelio galerija. Viskas ėjo geryn, tik gaila, kad niekada su tėvais negalėjau atvažiuoti į Lietuvą.

– Nors Jūsų tėvelis atsidūrė Paryžiuje, ir jo svajonė išsipildė, atrodo, jog jis jautėsi kaip tremtyje.

– Jis vis galvojo, kad Lietuva bus užimta trumpai ir kad jis galės laisvai važinėti atgal į Lietuvą. Kai Stalinas mirė, mano tėvai labai džiaugėsi, galvojo, kad okupacija baigsis. Paskui įprato prie minties, kad Lietuva gali visam laikui likti Sovietų Sąjungoje. Paskui vis daugiau lietuvių atvažiuodavo į Paryžių, susitikdavo su mano tėvais, tik jis nenorėjo važiuoti į Lietuvą, kol ji tikrai bus nepriklausoma. Jam iš tiesų dėl to skaudėjo širdį.

– Paryžiuje Vytautas Kasiulis gana greitai sulaukė pripažinimo ir jam neblogai sekėsi, ilgainiui ir vieną, ir kitą galeriją Paryžiuje įsigijo.

– Mano nuomone, nelabai gerai padarė nupirkęs tas galerijas. Jis buvo dailininkas, ir būtų galėjęs padaryti geresnę karjerą, jei būtų turėjęs kontraktą su gera galerija. Galeriją nusipirko netyčia, ieškodamas didesnio buto. Nuėjo į agentūrą, apžiūrėjo kelis butus, o ten darbuotojas  paklausė, kokia jo profesija. Kai pasakė, kad dailininkas, jam pasiūlė galeriją. Ji buvo pigesnė nei butas. Tačiau tuo laiku mano tėvui buvo siūloma rengti parodas ir Švedijoje, ir Amerikoje. Gal šitai labiau jį išgarsino negu ta galerija.

Antra galerija buvo nupirkta, kai į Paryžių atvažiavo senas draugas Kazickas. Jis pasakė, kad galerija labai maža, reikia didesnės, geresnės, jis padėsiąs, duosiąs pinigų. Taip jis su mano tėvu ir investavo į „Galerie Royale“. Tačiau nuoma buvo daug brangesnė nei pirmos galerijos. Be to,  tėvas norėjo nusipirkti kitų autorių paveikslų, kad galerija būtų ne vien Kasiulio galerija, bet bendra meno galerija... Šitai ne taip lengva, kaip galvojo ponas Kazickas ir jis, geresniems paveikslams reikia daug pinigų.

Vis dėlto jis visada gyveno iš meno, tik pirmus dvejus metus Paryžiuje naktimis dirbo sargu radijo parduotuvėje. Tai didelis pasisekimas, juk Paryžiuje tiek daug dailininkų, bet kiek mažai gyvena iš meno.

– Ar jis jautėsi pripažintas? Ar jam tai buvo svarbu?

– Jam buvo svarbu, jis savo talentu tikėjo ir norėjo būti pripažintas kaip dailininkas. Jam pasiūlė kurti dekoracijas operetei, bet jis nesutiko. Sakė – nenoriu būti dekoratorius, noriu būti tapytojas. Vienam filmui sukūrė dekoracijas – jis pas Ch. G. Stiebelį dirbo ir šis pasakė, kad čia bus gera reklama.

– Stiebelis buvo jo meno agentas?

– Ch. G. Stiebelis turėjo galeriją. Galima sakyti, kad buvo agentas. Jo galerijoje buvo nufilmuotos kelios scenos ir jis buvo patenkintas, bet paskui tėvas nesutiko kurti jokių dekoracijų. O gaila, ta operetė „Chatelet“ teatre sulaukė didelio pasisekimo. Tačiau tėvas norėjo būti žinomas kaip dailininkas. Žinote, žmonės jį pirkdavo ne dėl pavardės – jiems patiko jo darbai. Tai jam buvo svarbiausia.

– Teko skaityti, kad jis nebuvo bohemiškas žmogus, nepriklausė jokiems Paryžiaus menininkų ar dailininkų sambūriams. Jis buvo daugiau atsiskyręs menininkas.

– Daugiau buvo vienas. Susitikdavo pasikalbėti, šiek tiek išgerti, pašvęsti, bet mažai kalbėdavo apie tapybą, daug kalbėdavo apie Lietuvą. Kol Paryžiuje gyveno vienas, labai draugavo su skulptoriumi Antanu Mončiu, Žibuntu Mikšiu, bet atvažiavusi Bronė jį suramino, nes jie per daug švęsdavo.

– Jūsų mama irgi piešė?

– Yra keli mamos paveikslai. Ji pasirašydavo „Bronė“. Ji irgi studijavo Lietuvoje, po to Freiburge.

– Jūs pats esate inžinierius – nepasukote tėvo pėdomis. Jūsų senelis Matas Kasiulis taip pat buvo menininkas, kūręs sakralinę tapybą.

– Man buvo labai sunku – tėvas labai talentingas, ir aš jaučiausi labai negabus. Dažnai vaikščiodavome po blusų turgų, ir pradėjau pirkti Jule`io Verne`o knygas. J. Verne`as labai vertino inžinieriaus profesiją, todėl aš norėjau būti inžinieriumi. Taigi čia J. Verne`o ir blusų turgaus klaida.

– Koks žmogus buvo Jūsų tėvelis?

– Buvo labai atviras, linksmas, turėjo labai gerą humoro jausmą, mėgdavo pavalgyti, išgerti, pasakoti anekdotus, žuvauti, vaikščioti. Juokais mažus piešinius po valgio kurdavo. Kartą pasakojo, kaip per karą traukinyje susitiko vokiečių pulkininką. Šis pasakė, kad dabar vokiečių kariuomenė visai arti Maskvos ir su gerais žiūronais matyti kalnai aplink Maskvą. Tėvas pažiūrėjo ir atsakė: „Žinot, aš irgi turiu gerus žiūronus, su jais labai gerai matau kalnus mėnulyje.“

– Ar daug laiko praleisdavote kartu?

– Daug. Visi eidavome į Luvrą, o sekmadieniais Luvras buvo už dyką... Kai dabar nueinu į Luvrą ir vėl matau tuos paveikslus, kuriuos žiūrėdavau su tėvu, prisimenu stiprų įspūdį. Jis neaiškindavo tapybos, tik sakydavo: „Pažiūrėk. Šitas gražus.“ Labai mėgo Vincento van Gogho tapybą, kitus senuosius meistrus.

– Sovietmečiu jūsų tėvelis Lietuvoje buvo nežinomas, mažai kas žinojo apie jo kūrybą, gyvenimą. Tik nepriklausomos Lietuvos laikais atsivertė visi puslapiai. Ar tėvelis niekada nejautė apmaudo? Ar jam nebuvo svarbu būti pripažintam čia, Lietuvoje?

– Jam buvo svarbiau būti pripažintam Prancūzijoje. Be to, Kauno muzikiniame teatre kabojo ir dabar kabo jo paveikslas. Iš dalies jam nelabai buvo svarbu. Sakydavo: „Jeigu dabar nepripažins, tai kokią dieną vis tiek pripažins, ką aš darau. Juk žinau, kad aš gerai darau.“ Jis labai pasitikėjo savo talentu. Janą Vermeerį kritikai atrado tik praėjus 300 metų po jo mirties. Aš vis galvojau, kad ir su Kasiuliu taip bus, bet  300 metų laukti nereikėjo. Geros žinios.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs