– Tai kodėl mažmeninė pieno kaina krito trečdaliu, o, pavyzdžiui, geriamojo pieno, vos 10 proc.? Kas piktnaudžiavo?
– Labiausiai nukentėjo žemdirbys. Man sunku pasakyti, Lietuvoje, nėra institucijos, kuri kontroliuotų santykį tarp prekybininko, perdirbėjo ir žemdirbio. Visada mažiausia dalis tenka žemdirbiui, likusią dalį pasidalina prekybininkai ir perdirbėjai. Perdirbėjai aiškino (aš negaliu to nei paneigti, nei patvirtinti), kad visos akcijos ir nuolaidos, kainų sumažinimas prekybos centruose yra vykdomas perdirbėjų sąskaita. Tad jie savo ruožtu turi mažinti ūkininkui mokamas sumas.
Norėčiau, kad kainos struktūra po lygiai pasiskirstytų – po 33 proc. žemdirbiui, perdirbėjui ir prekybininkui. Tokios proporcijos nėra teisingos, bet būtų lygios.
Mes šito kaip ministerija išspręsti negalime. Situaciją turėtų ir Konkurencijos taryba, ir Ūkio ministerija stebėti, nes jie turi įtakos prekybos kontrolei.
Norėčiau, kad kainos struktūra po lygiai pasiskirstytų – po 33 proc. žemdirbiui, perdirbėjui ir prekybininkui. Tokios proporcijos nėra teisingos, bet būtų lygios.
Dabar mes matome, kad žemdirbiui tenkanti dalis mažėja, o kitiems – didėja. Mažmeninėje prekyboje kaina nėra tiek nukritusi, kiek ji nukrito žemdirbiui. Tačiau kas už tai atsakingas? Ar turime instituciją, kuri galėtų priimti sprendimą ir keisti padėtį?
– Jeigu tokia situacija pieno ūkyje tęsis ir toliau, kiek sumažės pieno ūkių skaičius Lietuvoje?
– Ūkių, kurie turi 1–3 karves, skaičius yra sumažėjęs. Pats karvių skaičius nuo praėjusių metų pabaigos iki dabar nesikeičia. Tai reiškia, kad ūkiai stambėja, tai yra suprantama – stambus, mišrus ūkis krizę išgyvena lengviau, nes jis gali pieno sektoriaus nuostolius padengti grūdinėmis kultūromis. Bet tas ūkis, kuris nėra didelis, turi 2–3 karvutes, tai pieno supirkimo kaina jiems yra apie 11 euro centų, tai yra apie 35 lietuviški centai, jiems išsilaikyti beveik nėra šansų.
Smulkius ūkius su 1–3 karvėmis laikė daugiausia pensinio amžiaus žmonės – tai buvo kaip papildomos pajamos, jie neskaičiavo netgi savikainos, bet tai buvo kaip gyvenimo būdas pasidaręs. Tai jie ūkių atsisako.
Smulkius ūkius su 1–3 karvėmis laikė daugiausia pensinio amžiaus žmonės – tai buvo kaip papildomos pajamos, jie neskaičiavo netgi savikainos, bet tai buvo kaip gyvenimo būdas pasidaręs. Tai jie ūkių atsisako.
Smulkiesiems sakau, kad, jeigu jūs tik melšit karvę ir parduosit pieną, niekaip neišsilaikysit. Jūs turit gaminti galutinį produktą ir jį realizuoti, pavyzdžiui, per ūkininkų turgelius, leidžiama ir kaimynams pardavinėti.
Dabar ir didelėms fermoms kaina yra smarkiai sumažėjusi, siekia tik 80 lietuviškų centų. Jie taip pat patiria sunkumų. Priėjome tą ribą, kai už litrą pieno mokama tiek, kiek už pusę litro vandens, ar tai yra sąžininga?
Kiekvienas žmogus vis galvoja, kad praeis tas laikotarpis, atsigausim. Bet tų pačių smulkiausių tikrai mažėja. Europoje tokių smulkių ūkių, kaip pas mus, beveik nėra. Nė vienoje Europos valstybėje nėra pieno supirkimo punktų. Tai reiškia, kad yra arba kooperatyvas, kuris superka ir parduoda pieną, arba ūkiai yra stambesni, į kuriuos atvažiuoja įmonės, arba jie patys nuveža į perdirbimo įmonę.
Daug kur yra įsikūrusios pieno gamintojų organizacijos, kurios derasi su perdirbėjais dėl visų pieno gamintojų. Toks tas lietuviškas charakteris – žiūriu, kad ne tik aš daugiau gaučiau, bet kad ir kitas mažiau gautų. Nėra vieningumo.
Džiaugiuosi, kad jau yra kooperatyvų užuomazgos, yra keli, kurie yra didžiulis geras pavyzdys – tai ir „Pieno gėlė“, ir „Pieno puta“.
Juos rodau kaip pavyzdį, kaip turi dirbti kooperatyvai. Labai gaila, kad jiems perdirbimo kaina yra mažesnė. Jie pasakoja, kad perdirbėjai stengiasi iš kooperatyvo ištraukti stambesnį ūkininką ir su juo sudaryti sutartį, jam moka daugiau negu kooperatyvui, nors kooperatyvas pristato ir didesnį kiekį, ir kokybė tokia pati.
Negali būti, kad kainos taip svyruoja, jeigu pieno ir kiekis toks pats, ir kokybė tokia pati. Negali būti ūkininkui mokama daug daugiau nei kooperatyvui.
Kol išaugsim iš tokio kalbėjimo po vieną ir kalbėjimo tik apie save, tai praeis dar nemažas laikotarpis. Labai gaila, kad dėl to patys ūkininkai nukenčia.
