– Tai link ko einama? Ar kooperatyvų daugės, ar mažesni ūkiai išnyks, nes ir žmonių skaičius mažėja?
– Žmonių skaičius mažėja, jie sensta. Jaunimas nelabai nori ir po vieną ar dvi karvių nelaiko. Perspektyvą matau, kad pieno ūkis išsilaikys, bet turbūt ne toks smulkus, o jau toks, kuris gali savo šeimą, ūkį išlaikyti – tai bent 30–40 melžiamų karvių. Toks ūkis jau gali pats išsilaikyti. Gali ir tokie ūkiai jungtis į kooperatyvą. Jie turėtų patys suprasti, kad turėtų sėsti prie derybų stalo ir pasidaryti bent kelių mėnesių sutartis.
Aš dabar matau, kad kai kurios perdirbimo įmonės laukia, kol atsidarys Rusijos rinka, o pačios neinvestuoja į rinkodarą, kad į kitas valstybes patektų.
Kai kalbi su perdirbėjais, jie pasakoja, kad su kai kuriais ūkininkais dirba ne vienerius metus – jie nepabėga, kai kaina šiek tiek nukrenta, o, kai kaina kyla, jiems ji kyla šiek tiek daugiau. Dėl to, kad tai yra pastovūs pieno gamintojai.
Tie, kurie mėnesį veža čia, kitą – ten, o trečią mėnesį išveža pieną į Lenkiją, tai nėra pastovūs klientai, sunku prognozuoti, kada ir kiek jie to pieno atveš, todėl ir kaina yra skirtinga. Reikia bent 3–4 mėnesiams sudaryti sutartis. Šituo įstatymu tą ir skatinam.
– Kaip pieno sektoriaus problemas sprendžia kitos Europos Sąjungos valstybės? Juk Rusijos embargas palietė tikrai ne vien Lietuvą.
– Turbūt labiausiai tai palietė Baltijos valstybes ir Suomiją, todėl mes ir gavome išskirtinę paramą, kai mums buvo kompensuojamas kainos netekimas. Kitos valstybės tiek daug neeksportavo į Rusiją.
Mums buvo labai patogu į Rusiją vežti tą asortimentą, kurį mes vartojame ir vidaus rinkoje, nes į tolimesnes valstybes jau vežamas daugiau sviestas, sūris, pieno miltai. Buvo tokių valstybių, kurios į Rusiją vežė kur kas mažiau.
Aš dabar matau, kad kai kurios perdirbimo įmonės laukia, kol atsidarys Rusijos rinka, o pačios neinvestuoja į rinkodarą, kad į kitas valstybes patektų.
Taip, mes šiandien pieną galime vežti į daugiau nei šimtą valstybių. Tikiuosi, kad nuo naujų metų atsidarys ir Kinijos rinka. Bet nėra tokio pelningumo, kuris buvo Rusijoje. Tai yra tolimesnės valstybės ir tu ten negali vežti greitai gendančių produktų – jogurtų, varškės, grietinės. Asortimentas keičiasi, nelieka didelio pelningumo. Be to, norėdamas įeiti į naują valstybę, turi nemažai investuoti į rinkodarą, kad tavo produktas būtų priimtas ir vertinamas.
Kaip pavyzdį pateikiu „Žemaitijos pieną“ su „Džiugo“ sūriu. Mes kaip valstybė neturime leidimo įvežti į Braziliją pieno produktų. Bet jie per ketverius metus sugebėjo gauti leidimą kaip įmonė. Tai reiškia, kad jie dirba toje srityje.
Jeigu vienoje valstybėje kažkas nutinka, tai, turėdamas įdirbį kitoje, gali ten padidinti eksportą. Tačiau pradėti nuo nulio yra labai sudėtinga. Jeigu visi galvoja, kad politiškai priimti sprendimai dėl rinkos atidarymo, tai nereiškia, kad nuo rytojaus gali eksportuoti produkciją. Turi žiūrėti, kur jis patenka – juk ne valstybė su valstybe prekiauja, o verslas su verslu. Todėl kitų šalių ūkininkai ir perdirbėjai taip nenukentėjo, kaip Lietuvos.
Matau, kad įmonės to intereso per daug nerodo, tai yra sudėtingi ir ilgi procesai. Mes, kaip jauna valstybė, visą savo žemės ūkio eksportą buvome nukreipę į Rusiją, todėl toks didelis smūgis yra. Ypač pieno sektoriui. Tuo metu, pavyzdžiui, mūsų mėsą perka ir Europa. Norėčiau paskatinti ir perdirbimo įmones, kad jos žymiai daugiau investuotų į savo rinkodarą. O Rusijos rinka, jeigu kada ir atsidarys, tai yra nepatikima rinka.
