– O kokia situacija mėsos sektoriuje? Kaip viskas pasikeitė, įteisinus ritualinį skerdimą?
– Į įmones atvyksta ekspertai ir tikrina, kaip jos yra pasiruošusios šitam skerdimui. Manau, kad per šiuos metus baigsis visi derinimai, nes įmonės jau yra pasiruošusios. Valstybė, ką galėjo, jau bus padariusi. Toliau turi dirbti verslas – rodyti, kad jie tikrai yra patikimi, kad skerdyklos yra prisitaikiusios prie šio reikalavimo.
– Tai situacija mėsos sektoriuje, kaip suprantu, nėra tokia bloga kaip pieno sektoriuje?
– Mėsos sektorius nėra toks problemiškas. Kai pieninių karvių kaina yra nukritusi, penimų veislinių gyvulių, kurie auginami mėsai, problemos nematome. Veislinius galvijus atsiveža ir iš kitų valstybių, ir patys užaugina, dirba ir su Šveicarija, Vokietija. Skerdiena yra superkama. Galbūt norėtųsi, kad kaina būtų didesnė, mes dar nesusilyginame su kitomis Europos valstybėmis, bet tokios situacijos kaip pieno sektoriuje nėra.
Be to, pieną kiekvieną dieną kažkur turi padėti – pamelžei karvę ir viskas, negali to pieno laikyti. Reikia iškart pieną realizuoti. O mėsa tai nebūtinai kiekvienos dienos.
Gyventojai, kurie dažnai gyvulius skerdžia patys ir paprasčiausiai pardavinėja mėsą – turi sutartis ir su restoranais, ir su valgyklomis, ir su žmonėmis. Kas didesnį kiekį turi, eksportuoja jau per didžiąsias įmones. Rūpesčių yra, bet ne tokie jie.
Su kiauliena turime daugiau problemų, nes esame valstybė, kuri turi afrikinį kiaulių marą ir yra tam tikros zonos, iš kurių negalime niekur išvežti – galime tik vidaus rinkoje suvartoti. Kiaulynai apie Rokiškį, Uteną susiduria su ta problema, kad mūsų prekybininkai tą kiaulieną superka už mažesnę kainą. Susitiksime su prekybininkais ir klausime, kodėl yra mažinama ta kaina, jeigu kiauliena yra lygiai tokia pati. Ji nėra užkrėsta, ji tik yra toje zonoje.
– Grįžkime prie pieno sektoriaus. Jeigu tam įstatymui Seimas nepritars, o embargas bus pratęstas, kas bus?
– Bus blogai. Aš, aišku, nesakau, kad tas įstatymas yra panacėja, kuris išgelbės pieno sektorių. Jokiu būdu. Vien dėl to kainos nepadidės, tik pasikeis santykiai. Jis skirtas tam, kad pieno supirkėjai, perdirbėjai ir prekybininkai nesinaudotų žemdirbio bejėgiškumu. Vienintelis yra noras, kad būtų reglamentuoti santykiai ir atsirastų institucija, reglamentuojanti visą pieno tiekimo grandinę nuo ūkininko iki vartotojo.
Kiek žemdirbys gali ištverti? Žemdirbys nori būti lygiaverčiu rinkos dalyviu, juk tik nuo jo darbo priklauso ir kitų rinkos dalyvių sėkmė.
Kaip padėti žemdirbiams, kalbame toliau. Buvome skyrę lėšų iš valstybės biudžeto – 14 mln. eurų. Dar 14 mln. eurų skyrė Europos Komisija. Iš viso 28 mln. eurų buvo padalinta mūsų žemdirbiams už tai, kad pernai taip smarkiai sumažėjo kaina. Tai jų 2014 metų pajamos buvo net šiek tiek didesnės nei 2013 metais. Tai reiškia, kad pirmąjį šoką sustabdėme.
Bet šiemet, net ir turėdami pinigų iš valstybės biudžeto, turime tą schemą derinti su Europos Komisija. Ne kartą rašėme raštus ir komisarui, kad situacija Lietuvoje nesikeičia, o tik blogėja, nuo sausio kaina tik mažėja.
Kiek žemdirbys gali ištverti? Žemdirbys nori būti lygiaverčiu rinkos dalyviu, juk tik nuo jo darbo priklauso ir kitų rinkos dalyvių sėkmė. Teikiamu įstatymu siekiu ne rinkos reguliavimo, o visų pieno tiekimo grandinės dalyvių santykių reglamentavimo. Nes mūsų žemdirbių kantrybė – ne geležinė.
