L.Slušnys 15min.lt teigė šiuo metu jaučiantis spaudimą ir iš žiniasklaidos, ir iš politikų, tačiau pasiduoti neketina. Pasak jo, šiuo metu apie spaudos cenzūrą prabilę valdantieji patys prieš septynerius metus ir ėmėsi įstatymų pakeitimų, kurie sugriežtino sankcijas leidiniams už etikos pažeidimus. Pašnekovas įžvelgė suinteresuotų grupių norą susidoroti su nepriklausoma komisija.
– Esate kaltinamas, kad dėl jūsų vadovaujamos komisijos sprendimų dviejų nacionalinių Lietuvos laikraščių egzistencijai iškilo grėsmė. „Respublika“ jau paskelbė apie dienraščio leidybos stabdymą pasibaigus rinkimams. Kaip vertinate situaciją?
Po to, kai policija nubaudžia už greičio viršijimą ar vairavimą prisigėrus, niekas nepuola ieškoti būdų, kaip panaikinti instituciją. Bausmes numato ne policija, o įstatymų leidėjai.
– Po to, kai policija nubaudžia už greičio viršijimą ar vairavimą prisigėrus, niekas nepuola ieškoti būdų, kaip panaikinti instituciją. Bausmes juk numato ne policija, o įstatymų leidėjai.
Ir čia situacija panaši, tik mūsų galios gerokai mažesnės nei policijos. Mes esame etikos priežiūros institucija ir suprantame savo atsakomybę, bet bausmių griežtumas nėra klausimas mums.
Taip, PVM lengvatos taikymas arba netaikymas žiniasklaidos priemonėms yra skausmingas, tačiau siūlau prisiminti priešistorę.
Nuo 2007 m. buvo iškilęs klausimas, ar žiniasklaidos savireguliacija Lietuvoje veikia. Įstatymo pakeitimus pasiūlė dar socialdemokrato Gedimino Kirkilo vyriausybė.
Lengvatos buvo numatytos tik spausdintiems leidiniams. Tiems, kurie naudoja popierių. Nė viena kita žiniasklaidos priemonė tokių lengvatų neturi.
Tuo metu kilo klausimas, kodėl visiems taikome vienodas sąlygas. Buvo sutarta, kad vienintelis efektyvus būdas kovoti su sistemingais pažeidimais yra atimti valstybės suteiktas lengvatas.
Jos buvo numatytos tik spausdintiems leidiniams. Tiems, kurie naudoja popierių. Nė viena kita žiniasklaidos priemonė tokių lengvatų neturi.
Seimo ir Vyriausybės lygyje buvo nutarta, kad tokia nuobauda bus taikoma leidiniams, kurie bus pripažinti neetiškais – nuolat nesilaikančiais žurnalistinės etikos. Sprendimas galioja vienerius metus. Tai pirmiausia buvo paskata tiems leidiniams, kurie dirba etiškai.
Todėl dabar tikrai nesuprantu, kodėl ant manęs yra kariami šunys. Norma egzistuoja nuo 2008 m. Pataisas pasiūlė G.Kirkilo, o priėmė Andriaus Kubiliaus vyriausybė.
– Etika susijusi su subjektyviu vertinimu. Kaip galite pagrįsti savo sprendimus?
Visi suprantame, kas yra faktas, o kas yra nuomonė. Aiškiai matome, kada iš žmogaus tyčiojamasi.
– Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse labai aiškiai nurodyti reikalavimai viešai informacijai: atskirti faktą nuo nuomonės, išklausyti abi puses ir kiti. Visi suprantame, kas yra faktas, o kas yra nuomonė. Aiškiai matome, kada iš žmogaus tyčiojamasi.
Mes kartais ginčijamės dėl teksto. Jis gali mums nepatiki, bet visada pirmiausia keliamas klausimas: „Kokie etikos kodekso straipsniai pažeisti?“ Gali būti parašyta neprofesionaliai, nesuprantant, bet jei nėra aiškaus pažeidimo, niekada specialiai priekabių neieškome ir nepritempinėjame. Tiesiog konstatuojame, kad pažeidimo nėra.
Etikos kodekso straipsniai surašyti ne kokių nors atsitiktinių žmonių gatvėje, o pačių žiniasklaidos priemonių atstovų. Be to, jeigu spręsčiau aš vienas, tai žinoma, kad būtų subjektyvu, tačiau sprendimą priima komisija – 12 ar 14 žmonių, kurie tuo metu dalyvauja posėdyje.
Vyksta labai rimtos diskusijos ir neretai keičiasi pirmas įspūdis apie straipsnį, kai išklausai žurnalistų argumentų. Nesu užsispyręs ožys. Lygiai taip pat džiaugiuosi, kad ir manęs komisija išklauso.
– Sutikite, PVM lengvata daugeliui leidinių gali būti gyvybės ir mirties klausimas?
Kai pajudinome kelis žinomus dienraščius, kilo didžiulė nepasitenkinimo banga.
– Septyneri metai nuostata galiojo. Kai pajudinome kelis žinomus dienraščius, kilo didžiulė nepasitenkinimo banga. Bandoma versti kaltę mums, neva dėl sprendimo dienraščiai neišsilaikys.
Puikiai žinau kitą dalį. „Respublikos“ tiražai smarkiai krenta jau penkerius metus. Bet per tą laiką mes jų nebaudėm. Gal reiktų žiūrėti, kas blogai su verslu?
– Jūs esate psichiatras. Kaip galite vertinti žurnalistų darbo kokybę?
– Mano kompetencija tikrai nėra žurnalistinė. Aš tai turiu pripažinti. Visi, atsivertę mūsų tinklalapį, gali pamatyti komisijos sudėtį. Joje atstovaujama ir internetinei žiniasklaidai, ir televizijoms, ir Žurnalistų sąjungai. Dauguma komisijos narių yra būtent žurnalistai.
Jei jau norite taip sakyti, tai psichiatras tik pirmininkauja komisijai. Turiu moderuoti, kad būtų išklausytos visos nuomonės, būtų laikomasi reglamento ir laiku būtų paskelbtas balsavimas. Tai paprastos funkcijos.
– Kodėl jūsų posėdžiai nevyksta viešai?
Žiniasklaidoje yra tų, kurie būtinai norės įgelti, įspirti, nepriims kitokios nuomonės. Galbūt, turime subręsti, kad tai pasikeistų.
– Mus kaltina, kad sprendimus priimame už uždarų durų. Mes neturime išankstinių pasitarimų, veikiame tik susirinkimų metu du kartus per mėnesį. Diskusijų metu žmonės išsako įvairių minčių. Kad jie galėtų argumentuoti ir nebūtų spaudimo, mes esame priėmę reglamentą balsuoti ir diskutuoti už uždarų durų.
Manau, kad tai yra gerai. Žiniasklaidoje yra tų, kurie būtinai norės įgelti, įspirti, nepriims kitokios nuomonės. Galbūt turime subręsti, kad tai pasikeistų. Jeigu tai nepatinka, tai galime diskutuoti elektroninėje erdvėje. Tai nėra taip svarbu.
– Jūsų nuotrauka puikuojasi didžiųjų dienraščių viršeliuose, komisijos darbą kritiškai įvertino kai kurie politikai. Jaučiate spaudimą?
– Spaudimą jaučiu, nes aš turiu vaikų. Jie namuose reaguoja tikrai skausmingai. Būtent čia man padeda mano psichiatro profesija. Suprantu, kas yra išorinis spaudimas ir kas yra mano vidinės nuostatos.
Puikiai suvokiu ir kitą dalį, kad aš dėl užimamų pareigų net neturiu kam pasiskųsti. Galiu nebent privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą, bet tikrai to nedarysiu, nes mano gyvenimas nėra susijęs su kariavimu. Vis dar tikiu sveiku protu.
– Kaip tai paveiks komisijos darbą?
– Dar iki balsavimo, kai buvo aišku, kad pažeidimų susidarė kupeta, mes žinojome, kas laukia. Komisijoje kalbėjome, kad vien svarstymas sukels rezonansą, o jeigu bus priimti žiniasklaidos priemonėms nepalankūs sprendimai, spaudimas dar padidės. Tikiu komisijos nariais ir nemanau, kad tai paveiks ateities sprendimus.
– Ar žiniasklaidai svarbios etikos normos?
Pastaruoju metu svarstymų, ar žiniasklaidos priemones priskirti prie neetiškų, buvo daugiau nei paprastai, bet tai susiję ne su žiniasklaidos pokyčiais į blogąją pusę, o su žmonių pilietiškumo didėjimu.
– Lietuvos žiniasklaidos etiškumas nėra jau tokia didelė problema. Čia sukeltos bangos visiškai be reikalo.
Pastaruoju metu svarstymų, ar žiniasklaidos priemones priskirti prie neetiškų, buvo daugiau nei paprastai, bet tai susiję ne su žiniasklaidos pokyčiais į blogąją pusę, o su žmonių pilietiškumo didėjimu.
Kuo daugiau žmonės žino, kad gali skųsti, yra girdėję apie institucijas, tuo daugiau tomis galimybėmis naudojasi. Per metus priimama apie 130 sprendimų. Iš jų tik 10–15 proc. atvejų pripažįstama, kad buvo pažeistos etikos taisyklės.
Atrodo, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės į komisijos svarstymus patenka dažniau. Taip iš tiesų yra. Tradiciniai dalyviai mūsų posėdžiuose yra pagrindiniai portalai, anksčiau buvo didieji laikraščiai. Kodėl?
Nemanau, kad tai jų etikos problema. Tiesiog šias žiniasklaidos priemones žmonės dažniau skaito, labiau įsigilina ir daugiau domisi. Šios žiniasklaidos priemonės laikomos rimtomis.
Pastebiu įdomų paradoksą. Yra tikrai geltonoji spauda. Taip šiuos leidinius vadina patys žiniasklaidos atstovai. Daugelis tokių žiniasklaidos priemonių pas mus net į posėdžius nepatenka, nors ten pažeidimai matyti plika akimi. Žmonės tiesiog pradeda atsirinkti, kad dėl kai ko net neverta kelti bangų. Ten rašoma visokių niekų, bet ar į tai verta kreipti dėmesį?
Lietuvos žiniasklaidoje, priešingai nei šiandien skamba, situacija nėra bloga.
Lietuvos žiniasklaidoje, priešingai nei šiandien skamba, situacija nėra bloga.
Sutinku, kad trūksta analitinės žiniasklaidos, pateikiama informacija per daug sekli, per mažai kritiško mąstymo.
Kaip ir dabar – numetė ministras idėją, kad Lietuvoje įsigali cenzūra, visi puolė tai rašyti. Niekas nepasižiūrėjo, kaip atsirado tokie sprendimai ir kas dalyvavo juos priimant.
Susidaro įspūdis, kad kažkam norisi padrumsti vandenį, kažkam norisi sunaikinti instituciją, nes esame nepatogūs. Lietuvoje nepriklausomi žmonės nepatogūs. Patinka tik tie, kuriuos galima valdyti. Galiu pasidžiaugti, kad nesu valdomas.
