Tai akimirka iš lietuvių prigimtinės ikikrikščioniškos religijos išpažinėjų vaiko palaimino apeigų, jos neseniai vyko prie Dūburio ežero salos aukuro. Šiuos žmones jungia senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Apie palaiminimo apeigas 15min pasakoja šią ceremoniją atlikusi ir bendrijai vadovaujanti Romuvos krivė Inija Trinkūnienė.
Ikikrikščioniškos apeigos atgyja
Pasak Inijos Trinkūnienės, vaiko palaiminimas lietuvių tradicijoje – tai apeiga, kuri ir iki krikščionybės atėjimo būdavo atliekama įvairaus amžiaus vaikams. Pastaraisiais dešimtmečiais „Romuva“ atgaivino šią tradiciją.
Pasak krivės, palaiminimas, kaip pats pavadinimas sako, tai atidavimas deivės Laimos globon. Laima – likimo deivė, kuri lemia gyvenimą, kuri globoja. Tai yra vaiko atidavimas jos globon, ir prašymas malonių.
Pasak I.Trinkūnienės, prieš šimtmečius vykusių apeigų ritualai yra puikiai žinomi iš rašytiniuose šaltiniuose užrašytų pasakojimų ir iš gausios etnografinės medžiagos. Šiais laikais atliekant vaiko palaiminimą su senaisiais papročiais gali nesutapti tik smulkios ir neesminės detalės.
Vaikui palaiminimo prašo iš gamtos stichijų
Palaiminimo metu apeiginiai veiksmai prasideda nuo ugnies – aukuro – užkūrimo. Vėliau, sustojus aplink jį ratu, pagerbiami senieji lietuvių dievai ir protėviai. „Šįkart mes apeigą pradėjome nuo giesmės Laimai, kurioje giedama, kaip davė Laima mažą vaikelį. Tada seka ugnies pagerbimas, vėliau – vaiko palaiminimas vandeniu“, – 15min pasakojo apeigą vedusi krivė.
Pasak I.Trinkūnienės, ji įprastai prašo tėvų, kad apeigoms ir palaiminimui reikalingą vandenį jie atsineštų iš jiems svarbių vietų. Iš tų vietų, kur jie patys augo arba auga jų vaikai. Vanduo gali būti ir iš keleto vietų. Pvz., jeigu giminės suvažiuoja iš visos Lietuvos ir susiveža vandenį. Tuomet jis supilamas į vieną indą.
Vėliau šiuo vandeniu vaikas yra palaiminamas ir pastiprinamas. Tuo vandeniu pašlakstoma kakta ir sakoma: „Lai tau jėgų ir galių teikia šventieji mūsų upių, ežerų ir šaltinių vandenys!“
Vaikas barstomas grūdais ir nešamas aplink aukuro ugnį
Po palaiminimo vandeniu apeiga tęsiama prašant pastiprinimo vaikui iš žemės deivės Žemynos. Mažylis sodinamas arba paguldomas ant žemės patiesto patiesalo ir barstomas grūdais. Po šio ritualo, kaip pasakoja krivė I.Trinkūnienė, vaikas pastiprinamas ugnimi – apnešamas tris kartus apie aukuro ugnį.
Jeigu apeigos vietoje būna ąžuolas, dainuojama sutartinė, kuri kartu yra tarsi užkalbėjimas, ir vaikui linkima ąžuolo stiprybės. Vėliau jis paguldomas ant marškos ir supamas, dainuojama palaiminimo giesmė. Ant audeklo paguldytą vaiką kilnoja ir supa palaiminimo dalyviai bei linki jam viso ko geriausio.
Apeigai vadovavusi Inija Trinkūnienė pabaigoje palaimino ir mažojo Drūvio pakabuką – iš žalčiukų susivijusį deivės Laimės simbolį.
Pasak I.Trinkūnienės, pastaruoju metu vis daugiau lietuvių kreipiasi į „Romuvą“, norėdami atlikti senąsias baltiškas apeigas ir gauti palaiminimą. „Dabar šios apeigos populiarėja ir vis daugiau žmonių prašo juos sutuokti ir po to jau palaiminti jų vaikučius“, – sako religinei bendruomenei vadovaujanti moteris.
15min primena, kad šiuo metu senovės baltų religinė bendruomenė „Romuva“ yra viena daugiausia sekėjų turinti iš valstybės nepripažintų religijų Lietuvoje. Seimas 2019 m. svarstė „Romuva“ prašymą suteikti jiems valstybės pripažintos religijos statusą. Parlamentui nepritarus, „Romuva“ kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis pripažino, kad Seimas diskriminavo bendriją religiniu pagrindu.
