Pateikiame jums 10 įdomių Lietuvos pilietiškumo ir lietuviškos tapatybės istorijos faktų:
1. Pirmoji valstybinė sutartis ir pirmieji valstybės atstovai
Pirmoji aiški žinia apie politinę padėtį Lietuvoje atsiranda 1219 m., kada dvidešimt vieno Lietuvos kunigaikščio vardu buvo pasirašyta sutartis su Voluinės žeme. Iš sutarties aiškėja, kad penki vyriausieji Lietuvos žemės kunigaikščiai (Živinbudas, Daujotas, Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas) jau atstovavo aukščiausiai lietuvių valdžiai, taigi, tuo metu buvo vieninteliai, kurie galimai naudojosi politinėmis galiomis.
Nepaisant to, net ir apie primityviausias pilietybės formas negalime kalbėti neturėdami valstybingumo – šis atsiranda su Mindaugo iškilimu (apie 1240 m.), kada valstybė pradėta tapatinti tik su jos valdovu, o visi šalies gyventojai traktuoti tik kaip jo nuosavybė.
2. Mitas apie lietuvių kilmę iš Romos piliečių
XVI a. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei vis labiau įsitvirtinant krikščioniškų šalių pasaulyje, jos elitui prireikė įtaigios ir išskirtinės istorijos apie turtingą protėvių kilmę. Garbinga tautos praeitis buvo itin svarbi ne tik atsakant į paprastus klausimus, iš kur mes atėjome, kilome, bet ir reprezentuojant valstybę.
Tuo metu LDK labiausiai buvo paplitęs pasakojimas apie lietuvių kilmę iš romėnų. Pasak legendų, I a. iš Romos į Lietuvą atvyko apie 500 romėnų, kurie, neapsikentę savo šalyje klestinčios tironijos, pabėgo iš savo tėvynės. Romėnas didikas Palemonas po ilgų klajonių pasiekė Nemuno žiotis ir įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje, kuriai ilgainiui, atsižvelgiant į vietos gyventojų itin mėgstamą pučiamąjį instrumentą ragą (lot. „lituus“), prigijo Lietuvos vardas.
Palemonas laikytas savotišku opozicionieriumi Romoje įsitvirtinančiai vienvaldystei ar net tironijai, tad visi LDK didikai, kurie savo dinastijas kildindavo iš jo, ypač pabrėždavo laisvės ir respublikoniškus principus, taip savotiškai atkartodami Romos respublikos laikais klestėjusius idealus.
3. Bajoriškoji demokratija ir veto teisė
Daugelis įsivaizduojame, kad po Liublino unijos (1569) Abiejų Tautų Respublikoje pamažu įsivyravo anarchija. Respublikos bajorai, naudodamiesi savo privilegijomis ir laisvėmis, stabdė bet kokią pažangą valstybėje, o neretas valstybės Seimas iširdavo nepriėmus jokių apčiuopiamų sprendimų, nes jo nariai aktyviai naudojosi veto („liberum veto“) teise.
Apskritai lėbaujančių ir degradavusių bajorų vaizdinys neretai pateikiamas kaip „poniškos demokratijos“ išdava, kuri XVIII a. valstybę privedė prie žlugimo. Tačiau nereikėtų viso to suabsoliutinti, vis dėlto didžioji dalis bajorijos sugebėdavo atskirti darbą nuo linksmybių ir susitarti dėl ypač skirtingų klausimų ir pozicijų. Nereikėtų pervertinti ir „liberum veto“ reikšmės.
Net atskiriems Seimams iširus, kitos valdžios grandys imdavosi įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ir priimdavo būtiniausius sprendimus, o valstybė buvo sukūrusi gana efektyvų aparatą, kaip žlugusius Seimus neutralizuoti.
4. Pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Konstitucija
Esminės permainos, lėmusios šiuolaikinės pilietiškumo sampratos atsiradimo užuomazgas Abiejų Tautų Respublikoje, siejamos su Ketverių metų Seimo (1788–1792) priimtomis reformomis ir 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija. Tai buvo pirmoji Europoje (keliais mėnesiais aplenkėme 1791 m. rugsėjo 3 d. priimtą Prancūzijos Konstituciją) ir antroji pasaulyje (po 1787 m. rugsėjo 17 d. JAV) Konstitucija.
Gegužės 3 d. ATR įtvirtinamas valdžių padalijimo principas, pirmą kartą pradėtas miestiečių teisių sulyginimas su bajorų, užsiminta, kad valstybė teikia globą valstiečiams palaikant santykius su dvarininkais. Miestiečių „įpilietinimas“, valstiečių globa ir vis garsėjančios kalbos apie siekį naikinti baudžiavą mažino bajorijos luomo uždarumą ir padėjo pamatus pilietinės visuomenės formavimuisi.
Tai rodo, kad į piliečio sampratą pateko jau ne tik visų valstybės gyventojų mažumą sudarantys bajorai, bet ir miestiečiai bei valstiečiai – taigi, visi visuomenės nariai. ATR tapo konstitucine monarchija, deja, egzistavusia tik kelerius metus. Gegužės 3-iosios Konstitucija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo sutikta itin palankiai, jai pritarė visi 1792 m. susirinkę Lietuvos Seimeliai, o netrukus įgyvendinta ir daugelis dokumente numatytų valdymo reformų.
1794 m. sukilimo metu, o ir vėliau bandant atkurti ATR, Konstitucija tapo ne tik pagrindu laisvės idėjoms plisti, bet ir vienybės simboliu, kuris vienijo atskirų luomų, tautybių ar religijų asmenis. Gegužės 3 diena yra neabejotinai viena didžiausių mūsų laisvės ir pilietiškumo kalendoriuje.
5. Paulavos Respublika – pirmieji piliečiai ir pirmasis prezidentas
„Paulavos Respublika“ – Povilo Ksavero Bžostovskio (1739–1825) XVIII a. pabaigoje savo valdomame dvare pradėta stulbinanti socialinė ir ūkinė reforma. Anot profesoriaus Alfredo Bumblausko, netoli Vilniaus Povilo Ksavero Bžostovskio įgyvendinti pokyčiai neturėjo precedento visoje Vidurio Europoje.
Tuo metu net buvo sakoma, kad ATR yra ne dvi, o trys respublikos: Lenkijos, Lietuvos ir Paulavos. Tad, kas nutiko Merkinės (Paulavos) dvare 1769-aisiais?
Vadovaudamasis pažangiausiomis to meto apšvietos idėjomis, Povilas Ksaveras Bžostovskis savo dvare pradėjo įgyvendinti pavyzdinę tvarką: įkūrė mažąjį parlamentą, įsteigė mokyklą, teatrą ir net miliciją. Svarbiausia, kad valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, tad šie galėjo naudotis neįtikėtinais savo luomui ir tam metui dalykais: laisvai keliauti, ūkininkauti, lavintis ir, žinoma, būti aktyviais piliečiais. Įkurta Paulavos Respublika turėjo vėliavą, herbą, antspaudą, pinigus ir miliciją, jos valdymo nuostatus (savotišką Konstituciją) vėliau patvirtino net ATR Seimas ir karalius.
Valdyti valstybėlę – būti jos prezidentu – galėjo kiekvienas jos pilietis, tačiau jau pirmuosiuose rinkimuose paulaviečiai, atsidėkodami Respublikos steigėjui, išrinko jį prezidentu iki gyvos galvos. Paulavos Respublikoje gyveno apie 800 žmonių, o jos plotą sudarė apie 30 kvadratinių kilometrų.
Nepaisant valstybės menko fizinio dydžio, garsas apie jos pažangumą sklido net ir už ATR ribų, o jos idėja tapo savotišku impulsu vėlesnėms visos valstybės reformoms. 1794 m. paulaviečiai itin gausiai ir aktyviai gynėsi nuo puolančios Rusijos kariuomenės, kelis kartus atmušė gausesnių pajėgų puolimą, tačiau galiausiai buvo priversti pasiduoti.
Nepaisant to, pilietiniai idealai buvusios respublikos teritorijoje dar ilgai išsilaikė – yra žinoma, kad 1830–1831 m. per sukilimą šiose apylinkėse į kovą įsitraukė nepaprastai daug sukilėlių, ypač paprastų valstiečių. Paulavos Respublika (1769–1794) yra nors ir mažas, bet itin svarbus pasakojimas Lietuvos ir Europos pilietiškumo istorijoje.
6. Pilietinis nepaklusnumas XIX amžiuje
1861–1862 m. Lietuvoje viena po kitos kilo gyventojų patriotinių ir religinių manifestacijų banga: miestų aikštėse ir bažnyčiose vyko iškilmingos pamaldos, spontaniškas patriotinių giesmių giedojimas, taikios eitynės. Lietuvos ir Lenkijos gyventojus būrė bendrų istorinių datų paminėjimas, religiniai jausmai, carinės priespaudos kasdienybė. Tokie masiniai susibūrimai puikiai išreiškė Lietuvos ir Lenkijos gyventojų pilietinę tapatybę, parodė, kad ATR valstybingumo idėja nebuvo žlugusi.
Sumanių pilietinių akcijų pirmeiviais galime laikyti ir vilniečius, kurie 1898 m., reikšdami nepasitenkinimą dėl generalgubernatoriui M.Muravjovui statomo paminklo (dabartinėje S.Daukanto aikštėje), po atidarymo ištepė jį vilko taukais. Vilniečių pasipiktinimą sukėlė noras įamžinti generalgubernatorių, kuris ypač „pasižymėjo“ žiauriais veiksmais slopinant 1863–1864 m. sukilimą ir baudžiant sukilėlius mirties bausmėmis. Miestiečių parūpinti vilko taukai prie M.Muravjovo paminklo sutraukė daugybę Vilniaus miesto šunų, kurie ties naujuoju statiniu ištisas naktis staugdavo ir lodavo.
Norėdami apginti savo laisvę į tikėjimą, 1893 m. susivienijo Kražių gyventojai, kurie nusprendė neleisti caro pareigūnams uždaryti, o paskui ir nugriauti Kražių benediktinių vienuolyno. Taikūs miestelio gyventojai rašė įvairiausius raštus ir peticijas net pačiam carui, dieną ir naktį budėjo, saugodami savo šventovę. Tačiau atvykę rusų kariniai daliniai žiauriai susidorojo su susirinkusiaisiais (9 gynėjai nuo patirtų sužeidimų žuvo, kelios dešimtys buvo sužeisti), nusiaubė šventovę ir miestelį. Vis dėlto, nors vienuolynas ir buvo uždarytas, tačiau pats kražiškių veiksmas plačiai nuskambėjo tiek Rusijoje, tiek pasaulyje, todėl carinė valdžia nebesiryžo nugriauti šventovės.
7. Šiuolaikinės pilietybės susiformavimas
Pilietybės šiuolaikinė samprata Lietuvoje atsirado 1918 m. atkūrus nepriklausomybę. Tarpukaryje ji buvo įtvirtinta visose Konstitucijose (1922, 1928, 1938) ir priimtuose Pilietybės įstatymuose. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinojoje Konstitucijoje teigiama, kad visi valstybės piliečiai, nepaisant lyties, tautybės, tikybos, luomo, yra lygūs prieš įstatymus. Jiems laiduojama asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė, jeigu tik tikslas ir veikla neprieštarauja valstybės įstatymams.
Įdomu, kad jei 1922 m. Konstitucija draudė dvigubą pilietybę, tai 1928 m. ji leido asmenims tam tikromis sąlygomis būti Lietuvos ir kurios nors Amerikos valstybės piliečiu. 1920 m. įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą – pirmieji laisvi, visuotiniai, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Visų balsavimo teisę turinčių piliečių išrinktas Steigiamasis Seimas nustatė, jog Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika. Tai reiškia, kad joje visi piliečiai turėjo teisę dalyvauti valstybės valdyme.
8. Demokratijos oazė Klaipėdos krašte
1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, kuri oficialiai įtvirtino šio krašto priklausomybę Lietuvai. Pagal konvenciją Klaipėdos kraštas turėjo autonomijos statusą, į kurį atsižvelgdama Lietuvos vyriausybė užtikrino krašto gyventojų (daugiausia vokiečių) teises dėl švietimo ir kultūros puoselėjimo.
Nepaisant to, kad nuo 1926 m. Lietuvoje įsivyravo autoritarinis režimas, Klaipėdoje iki pat 1939 m. (su mažomis pertraukomis) veikė parlamentinė demokratija, krašte dirbo demokratiškai išrinktas Seimelis, kurį lygiu, visuotiniu ir slaptu balsavimu rinkdavo vietos gyventojai (lietuviai, vokiečiai ir lietuvių kilmės vokiečiai – klaipėdiškiai).
Vilniaus universiteto prof. Zenono Norkaus teigimu, Klaipėdos kraštą galima net pavadinti savotiška „demokratijos oaze“, nes čia, nepaisant autoritarizmo įsigalėjimo likusioje Lietuvoje, nenutrūko demokratiniai procesai. Nepaisant to, istorikai dažnai pažymi, kad turimos demokratinės laisvės nepasitarnavo Klaipėdos krašto pilietinei brandai užtikrinti, nes visus rinkimus į vietos Seimelį laimėdavo provokiškos, o vėliau ir pronacistinės jėgos, kurios demokratine santvarka naudojosi tik tiek, kiek joms tai buvo naudinga.
1939 m. Klaipėdą prijungus prie nacistinės Vokietijos, krašte įsigalėjo totalitarinė tvarka, panaikinusi visus buvusios „demokratinės oazės“ privalumus.
9. Alternatyvios Lietuvos idėja
1920–1940 m. į Vakarų Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką ar net Pietų Afriką iš Lietuvos emigravo beveik 100 tūkst. šalies piliečių. Matydamas tokį emigracijos mastą ir kryptis, prof. Kazys Pakštas iškėlė idėją, kad reikia formuoti kryptingus emigracijos srautus (kad visi vyktų į vieną kraštą) ir kurti „atsarginę“ Lietuvą.
1935 m. profesorius teigė, kad mūsų šalis buvo atsidūrusi itin nepalankioje geopolitinėje situacijoje – ją supančios didžiosios valstybės galėjo bet kada kėsintis į šalies nepriklausomybę, o Lietuva dar nebuvo pajėgi tam atsispirti. Šiuo atveju pradėtas kryptingas kolonizacijos procesas, anot K.Pakšto, būtų sukūręs galimus atsitraukimo kelius katastrofos ištiktiems lietuviams.
Rinkdamasis galimas „atsarginės“ Lietuvos kryptis, profesorius nagrinėjo atskirų pasaulio šalių politinę, gamtinę ir kultūrinę padėtį, anot jo, lietuviai turėjo įsikurti tokioje šalyje, kurios visuomenė negalėjo kultūriškai užgožti čia atvykusių lietuvių ir kurioje būtų susidariusios palankios sąlygos politinei ir ūkinei atvykėlių veiklai. Kokias šalis pasirinko mokslininkas? Iki Antrojo pasaulinio karo naują lietuvių tėvynę jis matė Angoloje, o po karo britų Hondūre (dabar Belize).
Taigi, K.Pakštas bene pirmasis iškėlė idėją, kad reikia ruoštis ir tokiam scenarijui, kada Lietuvos piliečiai turės kurti, gyventi ir puoselėti savo kultūrą net ir už tūkstančių kilometrų nuo galbūt politiškai nebeegzistuojančios tikrosios Lietuvos.
10. „Lozoraičio pasas“
Nepaisant to, kad Lietuva 1940 m. buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o jos piliečiai prievarta tapo okupantės piliečiais, Lietuvos valstybingumo ir pilietybės tradicija nenutrūko, pavyzdžiui, sovietams nepavyko uždaryti visų pasaulyje veikusių Lietuvos atstovybių ir konsulatų, kurie ir toliau tęsė savo veiklą.
1944 m. pabaigoje iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė daugiau kaip 60 tūkst. pabėgėlių, kurie 1944–1949 m. įsikūrė ir gyveno laikinose pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Be nuolatinių nepriteklių, jiems taip pat grėsė deportacija į sovietinę Lietuvą, nes dalis pasitraukusiųjų formaliai tebebuvo SSRS piliečiais.
Dėl šios priežasties neuždarytos ir tebeveikiančios Lietuvos valstybės pasiuntinybės pabėgusiems išdavinėjo Lietuvos Respublikos pasus, kurie patvirtindavo, kad šie vis dar yra Lietuvos, o ne SSRS piliečiai. „Lozoraičio pasas“ – taip pasaulio lietuviams ėmus vadinti Lietuvos diplomatinės tarnybos išduodamus dokumentus, ilgainiui tapo Lietuvos valstybingumo išsaugojimo ir pasipriešinimo SSRS okupacijai simboliu (Stasys Lozoraitis 1934–1938 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro, o nuo 1940 m. iki 1983 m. – „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo“ pareigas išeivijoje).
Apskritai Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla buvo viena svarbiausių Lietuvos laisvinimo byloje, o jos išduodami tapatybės dokumentai – realios pastangos išsaugoti „neokupuotą“ Lietuvos pilietybę.
Daugiau apie Lietuvos pilietiškumo vystymosi istoriją, galimybes dalyvauti valstybės gyvenime galite sužinoti iki lapkričio mėnesio Valstybės pažinimo centre (Vilniuje, Totorių g. 29) demonstruojamoje ekspozicijoje „Laisvė dalyvauti“.
