Na, tik iš dalies kažko amerikietiško, nes dauguma čia atkeliavusių dalykų pirmiau priklausė imigrantams, o vėliau buvo kažkaip prijaukinta, patobulinta ar nepatobulinta amerikiečių.
Pavyzdžiui, greito maisto restorano „Johny Rockets“ išskirtinumas ne tik šeštąjį dešimtmetį menančios raudonos kušetės, bet ir pomidorų padažo šypsena kartoninėje lėkštėje, kurią privalu nupiešti patiekiant prancūziškas bulvytes. Tokios jos iš dalies jau tampa amerikietiškomis.
Tačiau svarbiausia jau nebe tai, kaip šios bulvytės buvo infiltruotos į Amerikos kultūrą ir išsižadėtos prancūzų. Daug aktualesnis ir mitais apipintas klausimas – kaip jautienos kotletas buvo įspraustas tarp dviejų bandelės riekelių.
Tačiau svarbiausia jau nebe tai, kaip šios bulvytės buvo infiltruotos į Amerikos kultūrą ir išsižadėtos prancūzų.
Daug aktualesnis ir mitais apipintas klausimas – kaip jautienos kotletas buvo įspraustas tarp dviejų bandelės riekelių.
Oficialiai pirmą kartą tai buvo padaryta prieš 110 metų Sant Luise (Misūrio valstija).
Tai, kas akivaizdu, dažniausiai būna nepastebima. Žodis „mėsainis“ (ang. hamburger), jau nagrinėjamas reikšminėmis žodžio dalimis, reiškia Hamburge gyvenantį žmogų – hamburgietį.
Tačiau vokiečiams dėkojame tik už tai, kad XIX a. Hamburgo apylinkės garsėjo geros kokybės jautiena, kuri paskatino mėsainio istorijos plėtrą. Nepamirštama ir tai, kad šiek tiek vėliau į Jungtinės Valstijas pradėję imigruoti vokiečiai šią jautieną atsivežė jau gastronomiškai paruoštą – harmoningai naudota druska, pipirai ir svogūnai. Ši mėsos koncepcija nepakito. Trūko tik bandelės.
Sunku vidurinio Manheteno gatvėse išvysti kinų maistą vikriai lazdelėmis žvejojančius amerikiečius. Sunku ir „McDonald‘s“ pusryčių meniu įsivaizduoti be mėsainių.
Nesvarbu, kad visuose dvylika siūlomų pusryčių variantų yra neišsiverčiama be kiaušinių – net tokios mėsainių versijos pralenkė dešrainius, kuriems nusikratyti reputaciją dėl šunų mėsos naudojimo buvo keblu.
Jautienos kotletai 1837-aisiais Niujorko „Delmonico“ restorane buvo brangiausias patiekalas, kainavęs dešimt dolerio centų. Jie kainavo du kartus daugiau nei kiaulienos pjausniai, veršienos kotletai ir jautienos kepsniai.
Jautienos kotletai 1837-aisiais Niujorko „Delmonico“ restorane buvo brangiausias patiekalas, kainavęs dešimt centų. Jie kainavo du kartus daugiau nei kiaulienos pjausniai, veršienos kotletai ir jautienos kepsniai.
Dar brangesniais jautienos kotletai tapo tada, kai buvo pradėti naudoti, kaip sudedamoji mėsainio dalis.
Po daugiau nei dešimtmečio, kai dauguma amerikiečių kiauras naktis pradėjo dirbti garų varomose gamyklose, maisto vagonėliai lauke siūlė tik kavą ir mažus užkandžius.
Darbininkai maistą pasiimdavo pro langelį ir suvalgydavo iki kol grįš į darbą. Po kelių metų, kai vagonėliuose buvo įrengtas dujinis grilis, meniu atsirado ir jautienos kotletų. Juos buvo sunku valgyti stovint, tad bandelė išsprendė šią problemą.
Kitą kartą mėsainis smarkiai pabrango tik po šešiasdešimties metų, kai į jo sudėtį buvo įtrauktas sūris. Mėsainių populiarumo augimas sutapo su maisto trūkumo amžiumi.
Antrojo pasaulinio karo metu mėsainiai ne tik malšindavo karių alkį. Jie buvo lengvai pagaminami, be to, padėdavo sumažinti namų ilgesį.
Šiomis dienomis mėsainiai ir toliau išlieka imigrantų maistas. Mažose parduotuvėse, veikiančiose visą parą, mėsainius kornišonų griežinėliais tiesiai ant prekystalio gardina gausiai plaukų želė plaukus susitepę meksikiečiai.
Beveik 7 proc. JAV darbo jėgos pirmasis darbas buvo „McDonald‘s“. Mėsainiai sudaro 60 proc. visų suvalgomų sumuštinių. Per metus parduodamas vienas milijardas mėsainių. Kai kitą kartą paimsi mėsainį į rankas, prisimink, kad tai ne tik sumuštinis, tai – ekonomika.
