Anot kultūros istoriko ir Vilniaus zanavykų bendrijos garbės pirmininko Albino Vaičiūno, S.Šilingo nuopelnai Lietuvai tikrai patys didžiausi, po J.Basanavičiaus jis – antroji asmenybė Lietuvoje. Be to, S.Šilingo vaikaičio, žurnalisto, Vatikano radijo redaktoriaus Sauliaus Kubiliaus teigimu, valstybės kūrimas ir išlaikymas S.Šilingui visuomet buvo labai aiški kryptis siekiant užtikrinti visos tautos saugumą.
– Pone Vaičiūnai, kuo buvo išskirtinė S.Šilingo veikla, nes šis žmogus, kai kuriais vertinimais, laikomas vienu svarbiausių XX a. valstybės kūrėjų po daktaro Jono Basanavičiaus?
A.Vaičiūnas: Manau, kad jo nuopelnai Lietuvai tikrai patys didžiausi, po J. Basanavičiaus jis – antroji asmenybė Lietuvoje. Jis jau nuo studijų Maskvoje laikų dalyvavo visuomeninėje veikloje, vėliau įsteigė daug visuomeninių organizacijų. Jis – Lietuvos kariuomenės kūrėjas. Labiausiai S.Šilingas yra nusipelnęs kaip valstybininkas, jis ilgiausiai, 10 metų, buvo Valstybės Tarybos pirmininku (šios pareigos dabar prilygsta Seimo pirmininko pareigoms). Taip pat buvo teisingumo ministru, dukart – Seimo nariu. Pavyzdžiui, beveik niekas ir nežino, kad jis Lietuvoje įsteigė lietuvių ir estų draugiją, o dar 1917 m. Peterburge įsteigė lietuvių ir švedų draugiją.
– S.Šilingas darbavosi visur: nuo politinės veiklos, spaudos iki Lietuvai pagražinti draugijos, buvo meno mecenatas. Bet viena labai svarbi S.Šilingo veiklos sričių yra teisė. Pone Vaišvila, šis žmogus buvo ne tik kai kurių Lietuvos įstatymų kūrėjas, bet ir visų trijų Lietuvos Konstitucijų rengėjas. Kaip Jūs apibūdintumėte S.Šilingo darbus teisės srityje? Matyt, dėl jų S.Šilingas ir vadinamas Lietuvos valstybės kūrėju?
A.Vaišvila: Iš tiesų apie S.Šilingą reikia kalbėti ne tik kaip apie valstybės kūrimo organizatorių, bet ir kaip apie žmogų, kuris bandė suteikti atsikuriančiai Lietuvos valstybei visiškai naują turinį. Svarbiausia, kad 1917 m. jis Demokratinės lietuvių tautos santaros partijos programoje paskelbė iki šiol mums mažai žinomą faktą, jog atsikurianti Lietuvos valstybė turi būti teisinė valstybė. Tai buvo labai didelė naujiena, nes tuo metu, kai jis Maskvos universitete studijavo teisę, Rusijoje vyko teisės reforma. Iš esmės ji buvo kopijuojama nuo Vokietijos, kuri taip pat tais metais vykdė savo kaip teisinės valstybės reformą.
Mes ne visi žinome, kas yra teisinė valstybė. Teisinei valstybei buvo būdinga skelbti vadinamąją teisės viršenybę – valstybę valdo ne kokios atskiros socialinės grupės interesai, o teisė. Tai reiškia, kad teisė yra ta vertybė, kuri stovi virš visų socialinių grupių ir kartu egzistuoja dėl tų socialinių grupių. Taigi taip norima siekti įvairių socialinių grupių bendradarbiavimo ir kompromisinės politikos.
– Bet tai buvo nauja idėja?
A.Vaišvila: Taip. Teisinės valstybės idėja reikalauja kompromisinių sprendimų, nes reikia derinti įvairių ir gana priešingų socialinių grupių interesus. S.Šilingas ir sakė, kad teisinė valstybė turi būti mūsų valstybės ir eilinių žmonių auklėtoja, nes žmonės turi įprasti save valdyti, o ne būti valdomi kitų, gerbti kitų žmonių teises ir siekti bendros gerovės. Vadinasi, teisinė valstybė yra kaip ateities valstybės programa.
– Kaip atsitiko, kad Lietuvoje toks žmogus apskritai buvo pamirštas?
A.Vaičiūnas: Jis buvo didelis patriotas, o sovietmečiu apie tai nelabai buvo galima kalbėti. Pamenu, kai „Minties“ leidykla leisdavo leidinius, kuriuose būdavo įrašyta S.Šilingo pavardė, cenzoriai reikalaudavo ją išbraukti. Jis buvo kaip liaudies priešas, todėl sovietinėje Lietuvoje buvo netoleruotinas.
S.Kubilius: Galiu pridurti, kad Vandos Zaborskaitės monografijoje apie Maironį, išleistoje dar sovietų laikais, yra Meno kūrėjų draugijos nuotrauka. S.Šilingas buvo vienas iš šios draugijos steigėjų. Jis toje nuotraukoje sėdėjo dešinėje pusėje su Faustu Kirša, bet ten jo nėra – nuotrauka tiesiog nupjauta.
– Pone Vaišvila, teisininko požiūriu, už ką mes turėtume būti dėkingi S. Šilingui?
A.Vaišvila: Turime būti dėkingi už nepaprastai daug ką, ypač už patriotizmą, tautiškumą ir valstybingumą. Jo veikloje labai aiški hierarchinė vertybių sistema. Jis aiškiai suvokė, kad tauta gali išlikti, jeigu ji yra kūrybinga ir turi savo valstybę, kuri gali organizuoti tautą tiek dėl išlikimo, tiek dėl gerovės. Kai skaičiau jo testamentą, įstrigo frazė, kad lietuvių tautos buvimas, jos gerovės ir laisvės pagrindas yra žemė, o valstybės pareiga padėti lietuviams išlaikyti žemę. [...]
Dar noriu atkreipti dėmesį į vieną detalę, dėl kurios S.Šilingas buvo primirštas ne tik sovietiniais laikais, bet ir dabar nelabai dažnai norima jį minėti. Manyčiau, tai – jo ryžtinga pozicija pačios demokratijos atžvilgiu. Jis niekada demokratijos nelaikė saviverte. Demokratiją jis laikė Lietuvos valstybės populiarumo, vidaus stiprybės, jėgos forma, bet manė, kad, jei demokratija gali sukelti grėsmę Lietuvos valstybei ir nepriklausomybei, ją galima riboti ir modifikuoti.
Kai 1926 m. prasidėjo sumaištis dėl kairiųjų ir Lietuvai, kaip valstybei, grėsė pavojus sugriūti iš vidaus, S.Šilingas iškėlė mintį, kad reikia ryžtingų veiksmų stabilizuojant valstybę. Skipičiui pasakius, kad S.Šilingui, kaip teisininkui, nederėtų pažeidinėti Konstitucijos, S.Šilingas paklausė – kaip manote, ar Konstitucija Lietuvai ar Lietuva Konstitucijai. Vadinasi, jei Lietuva reikalauja aukoti Konstituciją, reikia priimti kitą Konstituciją – Konstitucija nebuvo kažkoks šventas, nepajudinamas dalykas. Ji kuriama Lietuvos labui ir turi būti tokia, kokia konkrečiu istoriniu momentu Lietuvai reikalinga.
S.Kubilius: Tuoj bus minimas valstybingumo 100-metis, o valstybės kūrimas ir išlaikymas S.Šilingui visuomet buvo labai aiški kryptis siekiant užtikrinti visos tautos saugumą. O šiandien tai itin aktualu.
