Trakų piliai ir kibinams tenka didžiausia šios legendos populiarumo našta. Tačiau mėgstantiems skaičiuoti nesunku į šią istoriją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Ji atrodytų maždaug taip: 400 šeimų, kurias apytikriai sudarė apie 2800 asmenų, įskaitant moteris ir vaikus, traukė (veikiausiai pėsčiomis) mažiausiai 1500 km, nes didžiuoju kunigaikščiu prisistatęs asmuo jiems pažadėjo darbo. Net ir šiuolaikinės emigracijos kontekste ši istorija atrodo nelabai įtikėtina.
Giliau pažvelgę į dulkėtus istriografijos puslapius šią legendą aptiksime ne kartą, tačiau ji pasakoja ne apie karaimus, o apie kitą nekrikščionių, ilgus amžius gyvenusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, grupę – totorius.
Giliau pažvelgę į dulkėtus istriografijos puslapius šią legendą aptiksime ne kartą, tačiau ji pasakoja ne apie karaimus, o apie kitą nekrikščionių, ilgus amžius gyvenusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, grupę – totorius.
Kronikininkas Janas Dlugošas rašė, jog Vytautas po karų Krymo teritorijoje su Aukso Orda atsigabeno į LDK totorių belaisvių ir, dalį jų padovanojęs valdovui Jogailai, kitus apgyvendino aplink Trakus, Vilnių, Kauną, Lydą, Naugarduką ir Gardiną, kad sustiprintų šių žemių karinę apsaugą nuo kryžiuočių.
Vėliau šiuo pasakojimu totorių istoriją pradėdavo daugelis ją rašiusiųjų, kartais pasiginčydami, ar totoriai buvo karo belaisviai, ar laisvi žmonės, karo tarnybos samdiniai.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog dėl savo reikšmės karinėje LDK struktūroje totoriai įgijo nemažai privilegijų, kurių neturėjo kiti LDK nekrikščionys – žydai ir karaimai, pavyzdžiui, teisę naudotis valstybės žeme už karo tarnybą, liudyti teismuose ir kt. kurios lėmė geresnį socialinį statusą visuomenėje, bei palankesnį totorių įvaizdį.
Dėl to krikščionių moterų santuokos su totoriais nebuvo vertinamos priešiškai, nors tuo metu išpažįstama religija vaidino lemiamą vaidmenį socialiniame gyvenime. Vėliau, Rusijos imperijai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų prisijungus LDK, kai kurie totoriai, ypač turtingesnieji, sugebėję vienu ar kitu būdu gauti bajorystę, išsaugojo privilegijuotą padėtį – teisę eiti karo bei civilinę tarnybą.
Palankiam totorių įvaizdžiui formuotis padėjo ir bajoriškoji Abiejų Tautų Respublikos aplinka. Buvo tikima, jog Lenkijos didikų protėviai buvo kilę iš sarmatų, kurie Romos imperijos laikais gyveno prie Juodosios jūros, o vėliau, išstumti į šiaurę ir vakarus, užkariavo žemes, kur įsikūrė Lenkijos valstybė, ir iš esmės sudarė valdantįjį jos elitą.
Iki pat XIX amžiaus buvo tikima, kad šie protėviai kalbėjo turkiškai ar totoriškai ir tik vėliau perėmė slavų kalbą. Sarmatiškoji ATR aplinka, kuri labiausiai buvo juntama Karūnoje, neaplenkė ir LDK bajorų, ypač po Liublino unijos, ir sėkmingai gyvavo kartu su Vytauto vaizdiniu. Toks Juodosios jūros regiono ir totorių kalbos vertinimas visuomenėje neabejotinai buvo palankus joje gyvenusiems totoriams.
Karaimų istorijos „išradėjas“, vienas žymiausių Rusijos imperijos karaimų veikėjų, Abraomas Firkovičius bandė pasinaudoti šia per amžius susiklosčiusia dalies totorių tradicija ir pritaikė ją karaimams.
Karaimų bendruomenė Vilniaus gubernijoje į totorius žvilgčioti pradėjo XIX a. viduryje. Matydamas, jog totorių pakilimas socialiniais laipteliais aukštyn buvo tiesiogiai susijęs su karine tarnyba, karaimų istorijos „išradėjas“, vienas žymiausių Rusijos imperijos karaimų veikėjų, Abraomas Firkovičius bandė pasinaudoti šia per amžius susiklosčiusia dalies totorių tradicija ir pritaikė ją karaimams.
Kalbėdamas su žymiu to meto publicistu ir keliautoju Vladislovu Sirokomle Firkovičius papasakojo savąją adaptuotą totorių legendos versiją: „ginkluoti karaimų riteriai kiekvieną rytą, sukalbėję sinagogoje (taip tuo metu buvo vadinami karaimų maldos namai – aut. past.) trumpą maldą, šauniai šuoliuodavo tilto, nutiesto per Galvės ežerą į salos pilį, link, kur jie tarnaudavo valdovui. (...) Kalbėjome apie karaimų gvardiją, saugojusią karalių.“
Taigi XIX a. viduryje legenda buvo papildyta militaristiniu siužetu, taip itin supanašėdama su totoriškąja legendos versija. Abraomas Firkovičius net bandė įtikinti egzistavus atskirą karaimų karinį junginį Lietuvos–Lenkijos valstybės kariuomenėje. Toks legendos išplėtojimas karaimų aplinkoje nebuvo atsitiktinis. Karaimai XIX a. siekė gauti tokias pat bajorių teises, kokios Rusijos imperijoje buvo pripažintos daliai totorių už karo tarnybą. Tačiau iki 1863 m., kai Rusijos imperijoje karaimų teisės buvo prilygintos toms, kurias turėjo stačiatikiai, karaimai, dėl išpažįstamos religijos – karaizmo – vienos iš judaizmo krypčių – buvo negatyviai nusiteikę bet kokios karinės veiklos atžvilgiu.
Dėl to nenuostabu, jog nei vienoje iš Lietuvos – Lenkijos valstybėje karaimams suteiktų privilegijų neminima, jog jie eitų karo tarnybą. Tiesa, 1507 m. Žygimanto Senojo suteiktojoje karaimai buvo atleisti nuo „budėjimo pilyje“, tačiau iš šio apibūdinimo sunku spręsti, kokio pobūdžio tai veikla, juolab, kad sargyba svarbiuose objektuose buvo miesto gyventojų prievolė – sargybiniais nebūtinai turėjo būti karinę tarnybą atliekantis asmenys.
Sirokomlė rašė, jog didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras 1665 m. karaimams suteiktoje privilegijoje nurodė, kad už karaimų karių tarnybą jiems leidžiama statyti sinagogą ir mokyklą, privilegijos tekste tokio įrašo nėra.
Sirokomlė rašė, jog didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras 1665 m. karaimams suteiktoje privilegijoje nurodė, kad už karaimų karių tarnybą jiems leidžiama statyti sinagogą ir mokyklą, privilegijos tekste tokio įrašo nėra.
XX a. 3 dešimtmetyje, veikiant vyriausiajam Lenkijos karaimų hachamui Serajai Šapšalui, ši legenda, jau gana plačiai žinoma visuomenėje, įgavo aiškų, išbaigtą ir daugiau ar mažiau istorišką pavidalą: Šapšalas legendoje mechaniškai sujungė karaimus ir totorius, kaip Vytauto kartu paimtus su savimi po karų su Aukso Orda ir atgabentus į LDK.
1928 m. viename iš pirmųjų savo viešų tekstų jis teigė, jog „XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas atvedė karaimus kartu su totoriais iš Aukso ordos, kuriai priklausė ir dalis Krymo; atvedė apie 500 karaimų šeimų, kurias apgyvendino Trakuose ir kitose vietovėse. Kaip totoriai raiti, taip karaimai pėsti tarnavo kariais ir už tai buvo apdovanoti žemės nuosavybe tiek Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tiek Lenkijos valdovų (...) Šiandieniniai karaimai yra palikuonys tų, kuriuos Vytautas atvedė į šį kraštą ir kurie, būdami tos pačios kilmės kaip ir totoriai, iki šiandien naudojasi gautomis žemėmis.“
Gal ši legenda ir būtų likusi dulkėti įstaigos, kuriai buvo skirta, archyvuose, tačiau Šapšalo autoritetas, charizma ir aktyvi bendruomeninė ir visuomeninė veikla lėmė, jog ji ne tik įgavo dar vieną naują bruožą – karaimai buvo pradėti sieti su totoriais ir kalbant apie jų kilmę, ne tik atvykimo į LDK aplinkybes ar kario įvaizdžio įtivirtinimą, bet ir taip paplito, jog net ir šiandien, praėjus daugiau nei pusei amžiaus, ši istorija tapo žinių apie karaimus šablonu.
Dovilė Troskovaitė atstovauja VU Istorijos fakultetui.
