Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime birželio 8 d. pasidžiaugė: „Minėjome Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos 230-ąsias metines Varšuvoje.“ Pažadėjo „spalio mėnesį Vilniuje kartu su Lenkija pagerbti esmine Konstitucijos pataisa tapusią „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo sutartį“. Kokia čia konstitucija, kad jai pagerbti skiriama tiek daug dėmesio?
Jungtinės valstybės – Lietuvos ir Lenkijos – seimas 1791 m. priėmė 3 teisės aktus – pagrindinį „Valdžios įstatymą“[1] (1791-05-03) ir du papildomus – „Įstatymą apie karališkuosius miestus“ (1791-04-18) bei „Abiejų Tautų Tarpusavio įsipareigojimo įstatymą“ (1791-10-20), kurie vėliau pavadinti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Kadangi šių aktų priėmimo metu Lietuva ir Lenkija formaliai sudarė vieną konfederacinę valstybę, tai šios konstitucijos svarbą norima išplėsti, tarsi ji yra ir Lietuvos teisės aktas.
Atmintinos dienos laikomos reikšmingomis, nes yra susijusios su esminiais Lietuvos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo faktais (Vikipedija). Todėl natūraliai turėtų kilti klausimas, kokias Lietuvos valstybingumui reikšmingas vertybes įkūnija gegužės 3-iosios konstitucija, kad norima ją priminti dabarties ir ateities kartoms? Kokią perspektyvą lietuvių tautai ir jos valstybingumui žadėjo 1791 m. konstitucija, kad ją taip entuziastingai sveikina nemaža Lietuvos politikų, istorikų ar šiaip viešai besireiškiančių asmenų dalis?
