Pasaulis pamatė tikrąjį komunizmo veidą
Pasaulis su nepaprastu susidomėjimu stebėjo įvykius demokratijos šydu prisidengusių bolševikų valdomoje šalyje. Bolševikai neturėjo Steigiamajame susirinkime daugumos ir, kai susirinkimas nepritarė tarybų valdžios įvedimui Rusijoje, tiesiog sutrikdė jo darbą ir išvaikė bei sušaudė gatvėse jo šalininkus. „Dabartis“:
„Jau bebalsuojant, bolševikai ėmė pasiutusiai trikdinti. Paskui audra pakilo ir gatvėse, kame įsikišo Raudonoji gvardija. Šita elgėsi labai žiauriai; ji užmušė ir sužeidė 300 žmonių; tarpe jų ir keturis Steigiamojo seimo narius... Bolševikai tuojau griebėsi tokios pat priemonės, kurią anksčiau vartodavo caro vyriausybė prieš Dūmą. Bolševikai nieko nelaukdami išardė Steigiamąjį seimą.“
Žinoma, kad po tokių veiksmų prieš tautos išrinktuosius bolševikams neliko nieko kito kaip tik teroras. „Dabartis“:
„Bolševikai elgiasi be atodairos
Išardžius Steigiamąjį seimą, bolševikų vyriausybė griebėsi žiauriausių priemonių, kad neiškiltų naujas perversmas Petrapilėje prieš juos. Jie uždraudė visus ne socialistų laikraščius, atėmė spaustuves ir sumetė tų laikraščių redaktorius kalėjiman. Jie uždraudė dargi dešiniųjų socialistų partijos laikraščius.“
Apie bolševikinį terorą esame daug girdėję, bet įvykiai po Steigiamojo susirinkimo išvaikymo kelia tikrą šiurpą ir gal pirmą kartą parodė pasauliui tikrąjį komunizmo veidą. „Dziennik Wilenski“:
„Bolševikų metodai
...Po Peterburgą važinėja raudongvardiečiai, pramogai čiumpa moteris, išrengia nuogai ir išmeta iš važiuojančio automobilio ant grindinio.
Įsiūtis toks, kad karininkus ir net karininkų mokyklų mokinius (junkerius) nukryžiuoja tikrąja to žodžio prasme, vinimis prikaldami prie medinių skersinių.“
Ypač didelį rezonansą pasaulyje sukėlė Steigiamojo suvažiavimo deputatų Andrejaus Šingariovo ir Fiodoro Kokoškino nužudymas. Juos abu žiauriai kalėjimo ligoninėje nužudė girti sargybiniai. Leninas iniciavo nužudymo tyrimą, bet „Dziennik Wilenski“ labai tiksliai apibūdino esamą padėtį:
„Ponas Leninas, matyt, norėdamas apsivalyti Europos akyse, įsako suimti nusikaltimo vykdytojus. Jei turėtų bent kibirkštėlę padorumo, turėtų pradėti nuo pačio savęs.“
O štai bolševikų lietuvių sekcijos laikraštis „Tiesa“ netvėrė džiaugsmu dėl Steigiamojo susirinkimo išvaikymo:
„Amžinas atsilsis...
Steigiamasis Susirinkimas jau mirė. Jo dauguma nenorėjo gyveniman vykdyti šios revoliucijos atneštų obalsių. Jo daugumas nenorėjo, kad visa valdžia priklausytų darbininkų, kareivių ir vargesnių valstiečių atstovų taryboms. Jo daugumai rūpėjo pasiimti visą valdžią in savo rankas. Jo dauguma galvojo, kaip palaidoti Tarybų valdžią...
Amžinas atsilsis Steigiamajam Susirinkimui...“
Tikras bolševikinis požiūris į demokratiškai išrinktą Rusijos tautų atstovaujamąjį organą.
Vokiečių planai dėl Lietuvos nebuvo paslaptis
Lietuvos Taryba 1918 metų sausio 8 dieną pateikė vokiečiams naują Lietuvos nepriklausomybės formulę, kurioje nebeliko „amžinos sąjungos“ su okupantais ir visus naujosios valstybės santykius su užsienio galybėmis turės nustatyti Steigiamasis Seimas. Žinoma, vokiečiai atmetė tokį Lietuvos Tarybos pasiūlymą, todėl Lietuvos Taryba suformulavo okupantams 3 klausimus:
„Lietuvos Tarybos užklausimas vokiečių administracijai dėl garantijų valstybingumui mainais už gruodžio 11 d. akto notifikavimą
Lietuvos Taryba tik tada galės notifikuoti Rusijos valdžiai savo nutarimų 1917 m. gruodžio 11 d. pirmąją dalį, padėjusi po ja Lietuvos Tarybos narių parašus, kada Lietuvos Tarybos atstovybei bus tuojau suteikta proga iš atitinkamų Vokiečių valstybės organų gauti aiškų ir tvirtą atsakymą, atitinkantį Lietuvos interesus ir liečiantį šiuos klausimus:
a) Kada ir kokiomis sąlygomis bus perduota Lietuvos Tarybai krašto valdžia?
b) Kada bus iš Lietuvos atitraukta kariuomenė ir kada bus sudaryta galimybė kurti lietuvių miliciją?
c) Ar Vokietijos valstybė pripažins Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir kada?“
Vokiečių kolonizaciniai Lietuvos planai nebuvo paslaptis ne tik Lietuvos Tarybos nariams, bet ir užsienyje gyvenusiems lietuviams. Štai ką apie Vokietijos planus tuo metu rašė Rusijoje buvęs Juozas Tumas-Vaižgantas:
„Tai jie rengiasi kolonizuoti Lietuvos dykynes, idant kas trečias sodžius būtų vokiečių. Tai jie rengiasi sau atsiimti iždo ir sulenkėjusių mūsų bajorų dvarus, davus jiems atamainomis žemės Guduose, o čia pasodinus vokiečius kultūrtrėgerius. Tai jie rengiasi bažnyčias pavesti bavariečiams katalikams, idant per tikėjimą lengviau būtų prieiti prie tautybės ir greičiau suvokietinti Lietuvą.“
Lietuvos Taryba laukė atsakymų į šiuos klausimus. Bet atsakymų taip ir nebuvo sulaukta. Todėl Lietuvos Taryba nusprendė sušaukti V sesiją ir aptarti tolimesnių veiksmų eigą. „Lietuvos Aidas“: „Lietuvos Taryba yra šaukiama šiai dienai Vilniun įvairiais momento klausimais pasitarti.“
Sausio 26 dieną Vokietijos užsienio reikalų pareigūnas vyresnysis leitenantas Rudolfas Nadolny žodžiu pranešė, kad Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę, jei bus laikomasi gruodžio 11 dienos akto.
Kiek plačiau apie patį R. Nadolny ir jo veiklą. Kilęs iš Rytprūsių dvarininkų, R. Nadolny dar 1916 metais prisijungė prie vadinamojo Nepriklausomo komiteto vokiečių taikai sudaryti. Komitetas, kurio sudėtyje buvo daug Vokietijos intelektualų, mokslininkų ir pramoninkų, perėmė į savo rankas visus propagandos reikalus ir darė didelę įtaką oficialiai Vokietijos karo politikai. Viename savo posėdžių komitetas priėmė tokią rezoliuciją:
„Kuršas, Lietuva, Suvalkų gubernija, okupuotosios Vilniaus ir Minsko bei Gardino gubernijos nejungtinos su Lenkija, bet, kaip ypatingos valdymo sritys, turi būti įjungtos į Reichą.“
Pats R. Nadolny dirbęs Vokietijos užsienio reikalų žinių skyriaus viršininku, palaikė ryšius su Šveicarijoje įsikūrusiais bolševikais, rėmė juos Vokietijos biudžeto pinigais ir organizavo Lenino ir jo bendražygių kelionę 1917 metų balandžio mėnesį iš Šveicarijos per Vokietiją į Rusiją.
Nesutarimai Lietuvos Taryboje
Neformalus ir nekonkretus Vokietijos atsakymas negalėjo patenkinti Lietuvos Tarybos. Sausio 26 dieną kaip tik prasidėjo Tarybos V sesija. Joje vėl užvirė ginčai, ką Lietuvos Taryba turėtų notifikuoti vokiečiams. Vokiečiams buvo labai reikalinga gruodžio 11 dienos akto pirmoji dalis su visų Tarybos narių parašais. Mat, sausio 29 dieną Lietuvos Brastoje turėjo prasidėti derybų trečiasis raundas.
Tarybos nariai konservatoriai, vadovaujami Antano Smetonos ir Jurgio Šaulio, manė, kad reikia pasirašyti gruodžio 11 dienos aktą:
„Kai kurie Tarybos nariai nuklysta į pavojingą kelią. Jei mes atsisakysim nuo gruodžio 11 d. nutarimo ir neduosim Vokietijai jokių garantijų, tai Vokietijoje nieks, net ir socialdemokratai mūsų neparems. Mes nueisim nuo kelio, nurodyto konferencijos. Tas kelias mus veda į prapultį.“
Aršiausias konservatorių pasiūlymo priešininkas Steponas Kairys pareiškė:
„Taikos tarybų vežimas Brastoje užkliuvo už kelmelio Lietuvos klausimo. Taryba jau nusistatė praeitoje sesijoje, kad reikia naudotis momentu, idant pasiliuosuotume nuo gruodžio mėn. 11 d. kilpos. Taryba pripažino tada, kad galima skelbti nepriklausomybę Lietuvos, bet tik žinomomis sąlygomis. Delegacija nieko nelaimėjo ir atsakymo į pastatytus klausimus negavo. Vokietija savotiškai interpretuos konvencijas. Jau šiandien Nadolny pasakė, kad Seimas galės įdėti tik smulkmenas. Reikia siektis nepriklausomybės paskelbimo bet kokia kaina. Atkartoti konvencijas antrą kartą būtų nusidėjimas...“
Po ginčų ir pertraukos buvo balsuojama Antano Smetonos ir Jurgio Šaulio rezoliucija bei Stepono Kairio radikalusis pasiūlymas. Už konservatorių pasiūlytą rezoliuciją su gruodžio 11 dienos pagrindiniu tekstu, balsavo 12 Tarybos narių, 5 – prieš ir 3 susilaikė. Steponas Kairys pasiūlė balsuoti už sausio 8 dienos dokumentą ir būtent jį notifikuoti vokiečiams. Už šį pasiūlymą balsavo vos 3 nariai, 11 – susilaikė ir 6 balsavo prieš.
Po šio balsavimo iš Tarybos pareiškė pasitraukią Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis. Kitą dieną apie savo pasitraukimą pranešė ir Mykolas Biržiška. Jis savo pasitraukimą motyvavo taip:
„Lietuvos Taryba pasisavinusi Steigiamojo seimo kompetenciją, nusižengusi Vilniaus konferencijos nutarimams.“
Diskusijos dėl nepriklausomybės skelbimo formuluotės tęsiamos ir sausio 27 dienos Tarybos posėdyje. Dar 3 Tarybos nariai – Saliamonas Banaitis, Jonas Vailokaitis ir Jonas Smilgevičius pareiškė, kad nepasirašys vakar balsavimu priimto dokumento. Nors ir buvo gautas privatus R. Nadolny laiškas Jurgiui Šauliui:
„Atsakydamas į Jūsų šios dienos raštą, galiu Jums dar kartą patvirtinti, kad esu įgaliotas Jums vokiečių valdžios vardu tvirtai pažadėti, jog Vokietijos valstybė pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę preziumuojant 1917 m. gruodžio mėn. 11 d. nutarimus 1 ir 2. Kada įvyks tas pripažinimas, suprantama, turi būti palikta laisvė, bet esu įsitikinęs, kad jis, atsižvelgiant į politikos padėti, nebus atidėtas.“
Tai jau nesustabdė Tarybos skilimo. Tarybos daugumos priimtas dokumentas apie Lietuvos nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Rusijos bei Lietuvos ryšius su Vokietija vis tik skiriasi nuo gruodžio 11 dienos akto. Naujojo dokumento pabaigoje yra pridėtas vienas sakinys:
„Lietuvos Taryba, pranešdama apie tą Vokietijos vyriausybei, šiuomi prašo pripažinti nepriklausomos Lietuvos valstybę kartu pareikšdama, kad galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kaimynėmis valstybėmis privalo Steigiamasis Lietuvos seimas.“
Skubūs Lietuvos Tarybos veiksmai dėl gruodžio 11 dienos akto notifikacijos turėjo ir dar vieną priežastį. Kai kurie Tarybos nariai tikėjosi, kad jiems bus leista vykti į Lietuvos Brastos derybas. Ten buvo manyta paskleisti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą tarp į derybas atvykusių nekariaujančių šalių žurnalistų. Be to, buvo nuspręsta duoti vokiečiams terminą per kurį privalo būti patvirtinta Lietuvos nepriklausomybė.
Taryba nubalsavo už rezoliuciją, kurią pasiūlė Justinas Staugaitis: „Jei po mūsų nepriklausomybės pareiškimo vokiečių valdžiai per tris savaites nebus tinkamo iš Vokietijos valdžios mūsų nepriklausomybės pripažinimo, tai Taryba anuliuoja visus savo vokiečių pasižadėjimus, įteiktus raštu.“
Lietuvos Taryba šantažuota pasitelkiant tautines mažumas
Apie Lietuvos Tarybos skilimą buvo informuota Vokietijos užsienio reikalų žinyba. 12 narių pasirašytieji dokumentai prarado juridinę galią ir vokiečiai negalėjo jų pateikti bolševikams Lietuvos Brastos derybose.
Reikia pažymėti, kad okupacinė valdžia taip pat nesnaudė ir mėgino šantažuoti Lietuvos Tarybą pasitelkdama tautines mažumas. Nors Taryba ne kartą siūlė lenkams ir baltarusiams jungtis į Tarybą, tačiau visi šie pasiūlymai buvo atmesti ir abi tautinės mažumos rengė savo konferencijas. „Lietuvos aidas“:
„Lietuvos Tarybos prezidiumas daro tam tikrų žingsnių Vilniuje susitarti su mažumomis, kad jos pasiųstų savo atstovus į Lietuvos Tarybą.
Lenkų konferencija. Jungtinių lenkų politikos partijų atstovai spalių mėnesį buvo padavę prašymą vokiečių valdžiai, kad ji leistų lenkams sušaukti Vilniuje lenkų konferenciją iš istorinės Lietuvos apygardų. „Dziennik WIlenski“ praneša, kad dabar esą vilties tas leidimas išgauti.“
O baltarusiai iš savų tautinių paskatų siekė bendros su lietuviais valstybės. Įsivaizdavo ją kuriamą paritetiniais pagrindais, pretendavo į Vilnių. Iškart po Lietuvių konferencijos jie pradėjo rūpintis savo konferencijos sušaukimu. Vokiečių okupacinė valdžia norėjo pasinaudoti baltarusių tautiniu judėjimu savo aneksiniams planams įgyvendinti ir pasilikti iš Rusijos užkariautas baltarusiškas žemes sau. Be to, kiršinant skirtingas čia gyvenusias tautas vokiečiai tikėjosi išlaikyti šių teritorijų kontrolę. Todėl baltarusių veikėjai jiems buvo patogus įrankis kolonizaciniams planams įgyvendinti. Ypač sunkiu Lietuvos Tarybai metu baltarusiai sausio 25–27 dienomis susirinko į konferenciją. „Dziennik Wilenski“:
„Baltarusių konferencija. Sausio 25 Vilniuje prasideda baltarusių konferencija. Į susirinkimą suvažiavo daug baltarusių atstovų iš įvairių šalies kampelių, kaip iš Lietuvos, taip ir Balstogės-Gardino administracinių vienetų. Konferencijos uždavinys yra sudaryti baltarusių tautinę atstovybę.“
Dar prieš šią konferenciją baltarusių vadovai apsilankė Kaune, kur susitiko su okupacinės administracijos atstovais. „Wilnaer Zeitung“:
„Pokalbiai su baltarusiais. Kai kurie baltarusių vadovai Kaune buvo priimti Rytų karo vado administracijos vadovo, jo ekscelencijos fon Falkenhauzeno. Po to, kai šie ponai pristatė šiandienos ir ateities baltarusių tautos lūkesčius administracijos vadovui, juos pasveikino Rytų karo vado štabo viršininkas generolas jo ekscelencija grafas Valderzė. Vėliau jie buvo pakviesti pusryčių, kurių metu toliau vyko apsikeitimas nuomonėmis.“
Baltarusių tautinė viršūnėlė tapo priklausoma nuo vokiečių kariškių. Todėl konferencijos priimti nutarimai buvo iš dalies kontroversiški. Joje buvo išrinkta Baltarusių Taryba (Rada) ir pareikalauta, kad „visos vokiečių okupacijos žemės sudarytų nepriklausomą suverenią demokratinę valstybę, susidedančią iš dviejų pagrindinių autonomiškų nacionalinių teritorijų – baltarusiškos ir lietuviškos, glaudžiai susijusių su nepriklausomu Kuršu“.
Taip pat buvo reikalaujama, kad prie šios valstybės būtų prijungtos ir rusų pusėje likusios baltarusių žemės. Suvažiavimas pareiškė, „kad nepripažįsta Lietuvos Tarybai teisės kalbėti Lietuvos ir Baltarusijos vardu ir neprisiima atsakomybės už jos priimtus politinis įsipareigojimus“.
Besiformuojančios ir politinę krizę išgyvenančios lenkų valdžios viršūnės Varšuvoje, supratusios, kad lietuviai ir baltarusiai ieško kelių į valstybingumą, vėl prisiminė seną projektą – uniją. Lenkijos valdžios deklaracijoje dėl vokiečių okupuotų buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės žemės ateities rašoma:
„Kalbant apie centrinių valstybių užimtas Rusijos žemes, kurios įėjo į senosios Lietuvos-Lenkijos valstybės sudėtį, lenkų tauta... iškilmingai pareiškia, kad bet kurią akimirką yra pasiruošusi džiaugsmingai ištiesti brolišką ranką, kad būtų atnaujinta šių žemių unija, pagrįsta abipusiu savanoriškumu ir lygiateisiškumu.“
O štai į bet kokį tų broliškų tautų mėginimą eiti savo keliu, „broliška ranka“ yra linkusi kaišioti pagalius į ratus:
„Tuo atveju, jei šiose žemėse būtų kuriami valstybiniai dariniai kurios nors tautybės dominavimo pagrindu arba jei šie plotai būtų prijungiami prie bet kurios kaimyninės valstybės, Lenkijos valdžia pageidautų, kad prie tokio eventualaus sprendimo, nustatant šių kraštų, savo tautine sudėtimi ir civilizacija artimų Lenkijai, valstybinę priklausomybę, būtų duota galimybė vietiniams gyventojams laisvai išsisakyti ir apsispręsti dėl sąjungos su Lenkijos valstybe.“
Pasaulis buvo ne tik buvo paskendęs ginčuose ir mūšiuose
Pasaulis ne tik buvo paskendęs ginčuose, mūšiuose, jame vyko daugybė kitų – liūdnų, linksmų bei žmogaus svajones žadinančių – įvykių. „Lietuvos aidas“:
„Didžiausia geležinkelio nelaimė. Neseniai Prancūzijoje atsitiko geležinkelio nelaimė, kokios dar ligi šiol nėra buvę. Monte Cenis tunelyje nukrito nuo bėgių traukinys su paleistaisiais namo kareiviais. Negyvai užmušta 900 kareivių, be to gi daug sužeista.
Monte Cenio tunelis iškastas 1870 m. ant Prancūzijos ir Italijos sienos tųdviejų valstybių lėšomis ir eina kiaurai Alpių kalną 22 kilometrus.“
Iš tiesų seniausias Alpių tunelis pradėtas eksploatuoti 1871 metais, o jo ilgis yra 13,5 kilometro.
„Dziennik Wilenski“:
„Didžiausias teleskopas. Didžiausias pasaulio teleskopas greitai bus pradėtas naudoti Mount Wilson astronominėje stotyje pietų Kalifornijoje. To didžiulio teleskopo veidrodžio skersmuo 100 colių (2 ir dar trečdalis metro) ir yra kur kas didesnis už kitus prietaisus iki šiol naudotus žvaigždžių tyrimui... Verta paminėti, kad paprasta akimi danguje galima pamatyti 5000 žvaigždžių, per iki šiol Kalifornijos astronomijos stotyje naudotą 50 colių teleskopą galima buvo stebėti daugiau 20 mil. žvaigždžių. Dabar naujojo teleskopo milžino pagalba bus galima matyti net 100 mil. žvaigždžių.“
Beje, straipsnelyje minimas Hukerio teleskopas ne tik seniausias iš veikiančių, bet iki šiol yra didžiausių pasaulio teleskopų keturiasdešimtuke.
