Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugoma nedidelė nuotrauka, vaizduojanti „ateities Vilniaus“ planą. Ši fantazija – lenkų grafiko ir Paryžiuje diplomuoto urbanisto J.Tłomakowskio (1896 m. Vilniuje – 1980 m. Varšuvoje) pasiūlymas Vilniaus miesto magistratui. Apie tai byloja pasirašytas įrašas kitoje nuotraukos pusėje.
Tuometis Vilniaus miesto prezidentas (taip tarpukariu vadinti merai) Józefas Folejewskis pasiūlymą su dideliu džiaugsmu priėmė, o išlikusi negausi korespondencija fiksuoja J.Tłomakowskio pasižadėjimą iš Paryžiaus atsiųsti ne tik didesnį planą, bet ir aiškinamąjį raštą prie jo.
Kaip pasirodė vėliau, Paryžiaus universiteto (šiandien UPEC) Urbanistikos institute iki šiol saugoma šio autoriaus disertacija, skirta Vilniaus miesto vystymosi istorijai ir galimai plėtrai ateityje. Šios disertacijos priedą – brėžinį – autorius ir siuntė Vilniaus miesto magistratui.
Iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio dėl pasaulį kankinusios ekonominės krizės Vilniaus miestas neturėjo savo reguliacijos plano. Šitai žinodamas J.Tłomakowskis išdrįso savo utopinę urbanistinę fantaziją pasiūlyti miesto valdžiai. Fantazija savo darbą autorius vadino ne veltui, bet kai kas,
planuoto 1931 m., vis dėlto buvo įgyvendinta. Tiesa, jau po Antrojo pasaulinio karo.
J.Tłomakowskio teigimu, Vilnius turėjęs visas galimybes varžytis su Varšuva. Esminė sąlyga – Lenkijos ir Lietuvos valstybių susitaikymas ir sienų panaikinimas. Tuomet Varšuva virstų politine ir administracine, o Vilnius – prekybine ir intelektualine šalių sostine. Pusės milijono gyventojų ribą būtų pasiekta 1960 metais.
Vilniaus miestas projektuotas taisyklingo, 5 km spindulio apskritimo formos. Apskritimo centras – Misionierių bažnyčia. Didysis Vilniaus bulvaras (Le Grande boulevard) aplink apskritimą turėjo būti kertamas svarbiausių miesto kelių. Šios sankryžos, Paryžiaus pavyzdžiu, buvo pavadintos Vartais (Portes): Pilaitės vartai, Kalvarijų vartai, Universiteto vartai ir t. t. Viso jų – dvidešimt.
Autorius kalba ir apie galimybę formuoti gyvenamuosius miesto rajonus (Quartiers), ten apgyvendinant panašių profesijų ar socialinių sluoksnių vilniečius. Naujajame plane suformuota keturiasdešimt gyvenamųjų rajonų, turėjusių perimti jų vietoje buvusių priemiesčio kaimelių pavadinimus. Be įprastų, centrinių miesto rajonų, jo projekte atsirado Šeškinė, Justiniškės, Karoliniškės, Vilkpėdė, Paneriai. Kaip pats autorius sako: „Paryžiaus Batignolles, Monmartre ar Montparnasse rajonų pavyzdžiu“.
Kiekvienas projektuojamų rajonų turėjo savo išskirtinius bruožus. Tarkim, Šeškinė – didesnes pajamas gaunančių gyventojų, privačių namų rajonas, o jo akcentas – 15 aukštų „dangoraižis“ automobilių žiedo viduryje. Iš šios vietos visomis kryptimis skleidžiasi rajono gatvės.
Koncentriniai žiedai, tolstantys nuo dangoraižio, formuoja gyvenamuosius kvartalus.
Žvėrynas – komercinės Gedimino aikštės rajonas. Joje turėjusi įsikurti miesto rotušė, biržos, valstybės bankas ir susiformuoti vadinamasis „City“. Aikštės puošmena – Gedimino paminklas. Jis būtų pastatytas
projektuotos Gedimino g. ašyje, turėjusioje sujungti Katedros aikštę su Pilaitės rajonu. Žvėryno turtingųjų namai turėjo būti išdėstyti tarp čia įsikūrusių zoologijos ir botanikos sodų.
Vingis taptų profesorių kolonija su Universiteto profesūros namais, studentų miesteliu ir moksline baze bei ramiu parku. Šnipiškės – karinis miestelis su karo mokykla, muziejumi, kareivinėmis ir kalėjimu. Šio karinio ansamblio ašimi būtų per Katedros aikštę ir Nerį pratęsta Pilies g., turėjusi atsiremti į Marso laukus – aikštę paradams ir pratyboms. Viską vainikuotų puošnus kompleksas su Garbės kiemu, panašiu į esantį Paryžiaus Invalidų rūmuose.
Miesto pramonės įmonės iš miesto centro išsikeltų į Vilkpėdės ir Panerių zoną. Netoli jos – darbininkų rajonai su sodais, sutvarkytas Panerių miškas būtų paverstas parku.
Lukiškėse, istorinėje totorių gyvenvietėje, būtų pastatyta nauja mečetė. Ji, kartu su Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, atsidurtų blokinių pastatų ansamblyje.
Lukiškėse, istorinėje totorių gyvenvietėje, būtų pastatyta nauja mečetė. Ji, kartu su Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, atsidurtų blokinių pastatų ansamblyje.
Naujininkų centras – didžiulė, žvaigžinė, Paryžiaus Etoile pavyzdžiu sukurta sankryža. Tačiau jos centre – ne Triumfo arka, bet didžiulis krematoriumas, turėjęs atlikti ir panteono vaidmenį. Beje, triumfo arkos Vilniuje planuotos net keturios – Gedimino ir Vilniaus gatvių susikirtime puošiančios didžiulį transporto žiedą.
Aplink Vilnių, Didžiuoju miesto bulvaru, turėtų būti nutiesta tramvajaus linija, „panaši į Paryžiaus metro“. Pagrindinės stotelės būtų ties kiekvienais vartais. Senamiestį kirstų tik viena tramvajaus trasa – per Pilies ir Didžiąją gatvę ir Aušros vartus. Šitaip planuota sujungti Šnipiškes šiaurėje su Kirtimais pietuose. Kitos tramvajaus linijos važiuotų tik iki Senojo miesto sienos.
Abiejų Neries krantų susisiekimui pagerinti ir Ukmergės bei Medininkų keliams sujungti ketinta nutiesti platų J.Piłsudskio bulvarą. Jis tęstųsi nuo Šiaurinio dangoraižio Šeškinėje, per Gedimino aikštę, ties geležinkeliu suktųsi į pietryčius ir per Naujininkus, oro uostą ir Pietinį dangoraižį vestų link Medininkų vartų. Tai būtų pagrindinis Vilniaus pasivaikščiojimų bulvaras kaip Eliziejaus
laukai Paryžiuje. Bulvaras turėjęs talpinti šešias eismo juostas, centrinę veją tramvajaus linijoms, du aptarnavimo kelius, dvejas žaliąsias ir šaligatvių juostas.
Miestiečių poilsiui planuoti nauji, dideli parkai Kalvarijų ir Panerių miškuose, Paryžiaus Vincennes parko pavyzdžiu. Išskirtinis jų bruožas – daugybė takų automobiliams. Antakalnio miškai būtų skirti kino teatrams, koncertų salėms, naujajam hipodromui ir stadionui olimpiadoms.
Senamiestis – bažnyčių ir mokslo centras – autoriaus žodžiais, būtų keičiamas nežymiai. Jį autorius „uždarytų“ žaliaisiais bulvarais, eisiančiais gynybinės miesto sienos linijoje. Senasis ir pagrindinis miesto centras turėtų apimti Bernardinų sodą, Tilto gatvės rajoną iki Jogailos gatvės, Ožeškienės (šiandien Kudirkos aikštę) ir Vilniaus gatvės apylinkes iki Žaliojo tilto.
Senasis ir pagrindinis miesto centras turėtų apimti Bernardinų sodą, Tilto gatvės rajoną iki Jogailos gatvės, Ožeškienės (šiandien Kudirkos aikštę) ir Vilniaus gatvės apylinkes iki Žaliojo tilto.
Autoriaus teigimu, drąsiai rekonstruoti reiktų Šv. Jono ir Aušros vartų gatves – jos labiausiai neišlaikiusios senosios Vilniaus dvasios. Šv. Jono gatvė neturėtų baigtis atsirėmusi į Pilies gatvę.
Ją, „panaikinant šiame rajone esantį trukdantį užstatymą“, reikėtų pratęsti iki pat Užupio tilto, sujungti su Belmontu ir šitaip – su Maskvos keliu. Tai esminė būsimosios prekybos su Sovietų Rusija arterija.
Aušros vartai susisiekimui pagerinti turėtų būti „susimetrinti“, identiškus pastatant ryčiau. Tokiu būdu identiški vartai tarnautų pėsčiųjų eismui, o centrinė perdengta dalis – tramvajų ir automobilių eismui. Aušros vartų gatvė dėl šios rekonstrukcijos turėtų būti paplatinta rytinės savo pusės sąskaita, šitaip atidengiant Bazilijonų vienuolyną ir ten esančią Konrado celę. Gatvės plotą ir stilių diktuotų Miesto salės (šiandien Filharmonija) pastatas.
Išvardytos detalės – tai tik dalis darbų, kuriuos Vilniuje planavo J.Tłomakowskis. Tiesa, nemažai sprendimų plane kartojasi ir yra grindžiami panašiai. Autorius neslepia, kad jo Vilnius – tai
Kanberos, Barselonos ir Paryžiaus įkvėptas miestas. „Projekto didingumas pasiskolintas iš Paryžiaus gatvių ir aikščių, o plano stilius – iš amerikietiškų miestų paprastumo ir aiškumo. Ypač iš Kanberos“. Svarbu pastebėti, kad Australijos sostinės projektą 1912 m. sukūrė JAV architektas Walteris B. Griffinas. Darbe taip pat taikomi Barselonos, tiksliau jos „Plėtros koncepcijos“ autoriaus Ildefonso Cerdàs pavyzdžiai, kai kurių kvartalų ir sankryžų sprendimuose.
Mieste, pasak autoriaus, viskas privalo būti suplanuota iš anksto. Svarbiausia – išankstinis planavimas, pagrįstas simetrija ir tikslumu, o „moksliškas kreivių ir ašių pagrindimas gali suteikti miestui gausybę vaizdingų motyvų“.
Aikštėms ir parkams autorius siūlo „šiek tiek modernizuotą prancūziškąją sistemą“. Tiksliau geriausią Paryžiaus rekonstruktoriaus Georges-Eugène Haussmanno projektų patirtį. Bet svarbiausia autoriui – „atsižvelgti į šiuolaikines tendencijas ir reikštis šiuolaikine architektūra“. Jam ypač svarbu, kad laikotarpis paliktų savo įspaudą architektūrinėje išraiškoje.
Mieste, pasak autoriaus, viskas privalo būti suplanuota iš anksto. Svarbiausia – išankstinis planavimas, pagrįstas simetrija ir tikslumu, o „moksliškas kreivių ir ašių pagrindimas gali suteikti miestui gausybę vaizdingų motyvų“. „Monotonija tiksliame miesto plane, realybėje net neegzistuoja“. Tinklinį miesto kvartalų planavimą siūloma pildyti spinduliuojančiu planu – šitaip būtų „suteiktos norimos apimtys ir pabrėžta monumentalioji vertė“.
Vis dėlto kai kur simetrija galėtų būti papildyta asimetrija – prancūziški sodai, papildyti anglišku alėjų vingiuotumu, simetriškas pastatas – asimetriškomis detalėmis.
Iki Antrojo pasaulinio karo J.Tłomakowskio siūlymais pasinaudota nebuvo. Miestas vystytas atsižvelgiant į daugybę jame esančių paveldo objektų, kurie tam laikotarpiui pažangiai Lenkijos paveldo apsaugos sistemai buvo itin svarbūs.
Tačiau po karo dalis J.Tłomakowskio minčių buvo įgyvendinta – atsirado savarankiškos infrastruktūros rajonai, perėmę ten buvusių kaimelių pavadinimus, imti statyti vis platesni keliai automobiliams, reguliariai brautasi į Senamiestį jį sanuojant, valant ir gerinant transporto eismą jame. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad J.Tłomakowskio planas turėjo tam įtakos.
Nors ir vėluodamas dvidešimčia metų, savo projektą autorius kūrė pagal pasaulines urbanistikos tendencijas, kurias pažino mokydamas Paryžiuje. O nepaisant drastiškų siekių, pagrindinis J.Tłomakowskio tikslas – mylimo miesto klestėjimas.
„Baigdamas savo, galbūt neįmanomo projekto pristatymą, linkiu Vilniui turtingumo ir įžvelgiu, kad užgimsta dangoraižių, metro, ir blokinių kvartalų kūrinys. Visi rajonai mano projekte turėtų būti apstatyti taip, kad ten būtų galima gražiai ir patogiai gyventi, o Senasis Vilnius galėtų tapti panašus į didelį ir šiuolaikišką miestą. Nuo šiol tai yra mūsų užduotis.“
Karolis Kučiauskas yra Vilniaus universteto Istorijos fakulteto doktorantas.
