 |
| alkas.lt iliustr../Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas |
Savo laišką kunigaikštis Gediminas adresavo „visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos“ ir pranešė esąs pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą. Gediminas tvirtina parašęs laišką popiežiui, kuriame užtikrino, kad stengsis „dievo garbei ir bažnyčios šlovei šventai ir nieko nepažeisdami užlaikyti, statyti bažnyčias, kaip jau esame padarę“.
Čia ir paminėta, kad viena bažnyčia dominikonams jau pastatyta „prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje“. Todėl 1323-ieji ir vadinami Vilniaus įkūrimo metais, o Gediminas – Vilniaus įkūrėju.
Meras žada paminėti
690-asis Vilniaus gimtadienis praėjo ramiai, be iškilmių ir viešų paminėjimų. 15min.lt kalbinti žinomi vilniečiai nesigynė pamiršę šią datą, tačiau tvirtino – šis miestas jiems svarbus ir labai brangus.
Tiesa, Vilniaus meras Artūras Zuokas tiksliai žinojo, kuo ypatinga sausio 25-oji Vilniui. Ir pažadėjo kokiu nors būdu šią progą būtinai paminėti. O paklaustas, kuo jam, kaip paprastam vilniečiui, ypatingas Vilnius, nusijuokė – tai esą intymus klausimas.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Artūras Zuokas |
„Vilnius yra labai geras miestas viskuo, savas. Nors nesu Vilniuje gimęs ir šį miestą atradau tik grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, iki tol man tik Kaunas buvo žinomas miestas. Vilnius man buvo naujas miestas, bet iš karto įtraukė ir, manau, Vilnius tikrai yra vienas iš geriausių miestų. Daug keliauju, daug ką galiu palyginti, bet tikrai turime padaryti viską, kad Vilnius būtų regiono centras, lyderis, atkuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Vilniaus svarbą.
Mes norėtume, kad Vilniuje yra geriausia vieta šeimai, auginti vaikus. Bus darželių, kurių taip trūksta dabar. Vilniaus vanduo yra vienas geriausių pasaulyje, pagal kokybę panašų turi tik danai ir Naujoji Zelandija. Oras geriausias tarp visų sostinių. Vilnius yra žaliausias miestas ir patogiausias visomis prasmėmis savo dydžiu ir atstumais jame.
Vilniui labai reikia naujų gyventojų. Todėl bandome sugalvoti tokį naują projektą: vasario 14-ąją, Šv.Valentino dieną, padaryti turiningesne ir prasmingesne. Planuojame susitarti su naktiniais barais, kad nė vienas iš jų nedirbtų, planuojame vakare apie 21 val. išjungti miesto apšvietimą. Taip pat tarsimės su televizijomis, kad laidos būtų romantiškos ir malonios. Siūlysime darbdaviams paleisti darbuotojus iš darbo anksčiau, kad jie galėtų romantiškai praleisti vakarą namuose prie žvakių. Įprasminkime vasario 14 dieną didesniu vilniečių skaičiumi!“ – papokštavo A.Zuokas.
Vilniuje norisi vaikščioti pėsčiomis
Vienos pirmųjų privačių Vilniaus meno galerijų „Vartai“ įkūrėja ir vadovė Nida Rutkienė tarstelėjo, kad turbūt nepakankamai myli savo miestą, jei užmiršo apie tokią datą. Tačiau Vilnius yra jos miestas ir ji net negalinti įsivaizduoti savęs kur nors kitur.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nida Rutkienė |
„Tai jaukus, mažas, gražus miestas, kuriame norisi gyventi, dėl kurio jaudiniesi, kai eidamas Senamiesčiu matai, kad kažkas darosi ne taip. Džiaugiesi, kad atsiranda naujos žalios zonos, Senamiestyje lyg sumažėja automobilių, nors jų paskui vėl padaugėja. Matai, kad atsiranda daugiau dviračių. Norisi vaikščioti po Vilnių pėsčiomis arba važinėti tik ekologiška transporto priemone.
Dabar stoviu priešais Kotrynos bažnyčią, kurią mes prikėlėme. Sakydavome – dabar jau turėsime savo bažnyčią. 2002 metais mes ten įkėlėme koją su 10 valstybių dailininkų pleneru. Iškopėme šventorių, vidų, ten buvo iki kelių šunų mėšlo. Tą dariau, nes man atrodė, kad kitaip negali būti, kitaip būsiu kažką pražiopsojusi, nepadariusi, ką privalėjau padaryti.
Kadangi aš labai dažnai pėsčiomis leidžiuosi iš Markučių, sustoju ant Subačiaus kalno ir pagalvoju: kas gali būti gražiau? Jau apsipranti ir su tais, kaip vienas fotografas sakė, kaip senio dantys išlindusiais dangoraižiai, pradedi jų nepastebėti. Bet apačioje tas miestas nepakartojamas.
Gavau pernai Kristoforą ir galvojau sau – nuo šiol jau niekada nebebūsiu viena, kaip gerai. Tokio gražaus miesto toks gražus simbolis“, – apie savo santykį su Vilniumi pasakojo N.Rutkienė.
Vaikščiodamas gali skaityti miesto istoriją
Mindaugas Pakalnis, architektas, laikinasis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“, projektuojančios miestą, vadovas, irgi turėjo pripažinti – miesto gimtadienio datą jis pamiršo. Juokdamasis pasiteisino, kad buvo užkluptas iš pasalų, tačiau pripažino – Vilnius jam visada atrodė kaip tikras didmiestis, nes dar berniukas čia atvažiavo iš mažesnio miesto.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ Mindaugas Pakalnis |
„Mano galva, tai vienas gražiausių Rytų Europos miestų, turintis ilgą istoriją, daugiakultūris miestas, o tai paliko labai didelį pėdsaką miesto struktūroje, gyvenime, pastatuose, aikštėse. Mažai tokių miestų yra, kuriuose vaikščiodamas gali skaityti miesto istoriją, matyti, kiek tautų gyveno, kaip jos kartu gyvendamos kūrė. Tik šiame regione ir gali rasti ortodoksų bažnyčią, pastatytą gotišku stiliumi. Šitas miestas vaidino labai didelį vaidmenį Rytų Europoje viduramžiais, renesanso laikais. Visi turime pasistengti, kad ir ateityje jis netaptų tik alaus baru pakeliui iš Varšuvos į Peterburgą.
Man pačiam artimiausia yra žaliųjų erdvių ir senamiesčio pastatų santykis. Miestas pastatytas ant paskutinio ledynmečio ribos, senoji Neries vaga yra senosios upės, tekėjusios ledynmečio pakraščiu, vaga, o toje vagoje atsirado nedidelio aukštingumo miestas su bažnyčių špyliais. Tas santykis, mano galva, yra unikalus ir labai įdomus. Tai viena iš pagrindinių miesto vertybių.
Taip pat žavi Senamiesčio viešųjų erdvių mastelis, dydis, priimtinumas. Pasižiūrėjus į vėlesnių laikotarpių, tarkim, carizmo, Lukiškių aikštę, kuri yra oficiali, šaltesnė, o Senamiesčio erdvės yra vienas iš mūsų miesto privalumų. Kitur truputį iškilmingesnis stilius, o čia jauku. Tai mane kaip architektą, miesto planuotoją „veža“, – kalbėjo architektas.
Antrieji namai
 |
| Nijolė Dirsienė |
Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė paklausta tuoj pat prisiminė, kad 1323 metais kunigaikštis Gediminas parašė savo garsųjį laišką ir paminėjo Vilniaus vardą. Druskininkuose gimusi ir užaugusi moteris prisipažino – Vilnius yra jos antrieji namai.
„Tai gražiausias, mieliausias, geriausias miestas. Aš Vilnių žinau. Jis labai margaspalvis, labai nuoširdus. Čia reikia mokėti įvairių kalbų, pažinti įvairias kultūras. Jis tikrai nenuobodus, čia daug renginių, neliūdna gyventi. Ir kaip darbuotoja galiu save realizuoti, miesto vadovybė leidžia dalyvauti projektuose. Pernai buvo atliktas tyrimas, kad Vilniaus savivaldybė socialinių paslaugų prasme yra pati saugiausia, geriausia visoje Lietuvoje. Aš kaip socialinė darbuotoja labai tuo džiaugiuosi ir manau, kad čia yra ir mano bei mano kolektyvo indėlis.
Vilnius labai gražus, labai žalias miestas, jame gausu labai įdomių diskusijų. Tai nemiegantis miestas. Tik apsidairai ir vėl pamatai, kad kažkas vyksta. Tikrai labai smagu čia gyventi“, – komplimentų Vilniui negailėjo N.Dirsienė.
„Vilnius man yra viskas“
Paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė nedaugžodžiavo: „Vilnius man yra viskas“. Čia gimusi ir užaugusi moteris tvirtina niekada nenorėjusi nieko pakeisti, nors jau nugyvena nemažai metų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gražina Drėmaitė |
„Man atrodo, kad tai pats gražiausias miestas Europoje. Nėra ko verkšlenti. Geriau būtų, jeigu tvarkos būtų daugiau, bet kaip be netvarkos gyvensi, vis tiek turi kažkur būti ir šiukšlių. Aš galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius apie Vilnių. Man mieliausias yra Senamiestis, nes čia gimiau ir daug metų gyvenau, tik dabar gyvenu Žvėryne, kur irgi labai gražu. Ypač šiandien, kai viskas apsnigta, saulė šviečia, tolumoje matosi dangoraižiais neužstatyti miško kraštai.
Žinoma, išskirtinis Vilniaus grožis pasimato, kai atsistoji Subačiaus kalno viršuje. Tas bažnyčių ažūras... Gyvenimas eina, negali visko muziejiškai išlaikyti, tad gaila, kad kai kurios bažnyčios užstatytos, bet šis tas vis dar liko. Šitas išskirtinis grožis ir traukia užsieniečius, bet mes patys dažnai nevertiname to, ką turime.
Man atrodo, kad mes atsilikę, juk gal tik Dubajuje iki šiol ir stato dangoraižius. Kam to reikia? Yra aibė miestų Europoje, kurie išsiverčia be jų, tad ar tikrai taip jau būtina tuos stiklainius statyti“, – kiek skeptiško savo požiūrio į stiklines Vilniaus naujoves neslėpė garsi paveldosaugininkė G.Drėmaitė.
Lyg viso pasaulio simbolis
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Saulius Pilinkus |
Vilniaus rotušės ceremonmeisteris, sostinės istorija besidomintis dailėtyrininkas ir kolekcionierius Saulius Pilinkus savo santykį su Vilniumi apibūdino paprastai – tai jo gimtasis miestas. „Tai vienas svarbiausių mano asmeninio pasaulio dalių, nes su pasauliu tik per šį miestą ir susipažinau. Dabar su vaikais kitaip – tėvai su jais keliauja, o aš iš Vilniaus, be vasarų pas senelius, nosį iškišau jau būdamas brandaus amžiaus.
Bet svarbiausia: man šis miestas yra ir tikras didžiojo pasaulio simbolis. Čia yra viskas, kuo ne kiekvienas miestas galėtų pasigirti, pradedant jo kosmopolitiškumu gerąja prasme, tuo, kad tai tikrai viena žaliausių Europos sostinių. Ir stebuklingoje vietoje įkurtas. Turiu galvoje ne tik gamtine prasme, bet čia kažkokia energijų sankirtų vieta. Nesinori kalbėti apie rytų ir vakarų slenkstį, bet ant kažkokio slenksčio tikrai stovi tas Vilnius.
Mane tai siutina, kai Vilnius vadinamas mažąja Praha, mažuoju Paryžiumi ar Šiaurės Jeruzale, nes negerai būti nei mažuoju, nei viduriniuoju, nei šiauriniu. Reikia būti savimi. Man tikras stebuklas, kad šitiek tautų – rusams, baltarusiams, lenkams, totoriams, Europos žydams, jau nekalbu apie lietuvius, tai toks sakralus ir svarbus miestas.
Juk vien Aušros Vartų gatvė koks stebuklas, jeigu kalbėtume apie sakralumą tikrąja šio žodžio prasme. Juk ten ne vien Aušros Vartai, stačiatikių Šv.Dvasios bažnyčia su kankiniais, ne tik unitų, arba graikų apeigų katalikų, bažnyčia, bet ir muftiatas vienu metu buvo – Lietuvos musulmonų dvasinis centras. Nemanau, kad čia buvo tik geografiškai visiems patogu, kažkas daugiau ir kalbu ne apie Viešpatį Dievą“, – patikinęs, kad nors ir turėjęs galimybių bei kvietimų, neketina niekur kraustytis iš Vilniaus, kalbėjo S.Pilinkus.
