15min.lt baigia rašinių ciklą apie Lietuvoje cirkuliavusius pinigus, ant kurių buvo nors kiek mūsų šalies ženklų ar lietuviško rašto.
Tai buvo rusiški, vokiški ir lietuviški pinigai iki Antrojo pasaulinio karo ir sovietinis rublis sovietų okupacijos metais. Paskutiniajame ciklo rašinyje su Šiaulių dizaineriu ir kolekcininku Viliumi Puronu kalbame apie Nepriklausomos Lietuvos pinigus.
Žaisliniai rimti pinigai
„Skaudi tema. Visi turime dabartinių litų, tačiau netrukus jų nebeturėsime, – sako V.Puronas ir ištraukia keletą pluoštų kadaise matytų pinigų. – Pradėkime viską nuo pradžių. Mes, šiauliečiai, pirmieji Sovietų Sąjungoje išleidome savo valiutą, kuri funkcionavo.“
Gavome iš Centrinio banko raštą, kad nedrįstume platinti savo prispausdintų pinigų, nes tuo metu jau pakeliui buvo talonai, kurie pakeitė sovietinius rublius.
1989 metais Šiaulių sporto manieže vyko mugė, kurioje galiojo ne okupainiai sovietų rubliai, o „Žemaičių litai“.
Tokią idėją pasiūlė šiaulietis Kazys Alminas.
„Žemaičių litų“ kiekvienas mugės dalyvis galėjo nusipirkti prieš įeidamas į prekybos salę. Išeidamas šiuos pinigus kiekvienas vėl atkeitė į rublius.
„Tai buvo humoras, tačiau gavosi šis tas rimčiau. „Žemaičių litSai funkcionavo tam tikroje teritorijoje. Neteko girdėti, kad tai būtų nutikę kur Sovietų Sąjungoje. Kai buvo atvykęs Michailas Gorbačiovas, norėjau jam nuvežti kyšį šiais litais, tačiau nepavyko man šios idėjos įgyvendinti“, – prisimena kolekcininkas.
Tai nebuvo paskutinis šiauliečių pokštas iki lito sugrąžinimo. 1991-aisias Pasaulio lietuvių žaidynėms šiauliečiai išleido „litaurus“ ir „centaurus“. Sporto šventės metu juos buvo galima panaudoti kaip bilietus arba lengvatas renginiuose.
„Gavome iš Centrinio banko raštą, kad nedrįstume platinti savo prispausdintų pinigų, nes tuo metu jau pakeliui buvo laikinieji talonai. Mes apie 3 000 šių pinigų atspausdinome ant paprasto rašomojo popieriaus”, – pasakoja dizaineris.
Nepriklausomybės simboliai
Netrukus po „litaurų“ 1991-ųjų rugpjūtį pasirodė ir pirmieji atkurtos Lietuvos pinigai – laikinieji talonai. V.Puronas traukia talonus, kuriuos liaudis pakrikštijo „vagnorkėmis“ – pagal tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę.
Pirmuosius litus prisimena ne visi. Net tie, kurie juos matė savo akimis.
Šie pinigai buvo puošiami įvairių gyvūnų paveikslėliais. Dėl to žmonės talonus vadino ir „žvėriukais“.
Beveik metus talonai cirkuliavo kartu su rubliais, o 1992-ųjų spalio 1-ąją talonai tapo vieninteliais Lietuvoje galiojančiais pinigais.
Pirmoji talonų laida buvo nekokybiškai pagaminta. Turėjo įtakos tai, kad nebuvo gero popieriaus, dažų. Talonus buvo lengva padirbti. Nauja talonų laida buvo gerokai kokybiškesnė.
Litas oficialiai įvestas ir naudojamas nuo 1993 metų birželio 25 dienos. Iki tol talonai buvo spėję gerokai nuvertėti. Talonai į litus buvo keičiami santykiu 100:1. Pirmuosius litus prisimena ne visi. Net tie, kurie juos matė savo akimis. Pirmųjų litų kokybė taip pat buvo ne be trūkumų.
V.Puronas, neslėpdamas nusivylimo, ištraukė šūsnį pinigų, kuriuos šiuolaikinių spausdintuvu butų galima lengvai spausdinti. Savo spalvomis ir išvaizda jie labiau priminė paveikslėlius sename vadovėlyje, o ne pinigus.
Ar su litu atsisveikinsime amžiams?
Netrukus nekokybiški pinigai buvo pakeisti į jau gerai nuo padirbinėjimo apsaugotus banknotus. Daugelis banknotų ir monetų iki šių dienų dar labiau patobulėjo.
V.Puronas nežino, ar po euro įvedimo litas į Lietuvą dar sugrįš, tačiau vilties turi.
Apyvartoje ilgainiui neliko vieno, dviejų ir penkių litų banknotų. Ant lito buvo vaizduojama rašytoja Žemaitė. Du litai saugojo blaivybės šauklio kunigo Motiejaus Valančiaus, o penki litai – kalbininko Jono Jablonskio atminimą.
Lietuvos banko duomenimis, per visą Lietuvos atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Iš apyvartos buvo išimta ir pakeista nemažai banknotų ir monetų. Jie paskelbti negaliojančiais kaip mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė.
V.Puronas nežino, ar po euro įvedimo litas į Lietuvą dar sugrįš, tačiau vilties turi: „Istoriniai faktai liudija, kad mūsų krašte pinigai nuolat keitėsi. Niekas nežino, kas bus dar po dvidešimties metų.“
