Pirmieji Ukrainos gyventojai, indoeuropiečių pėdsakai ir paveldą naikinantis Rusijos karas

Už indėlį kovoje su nelegalia prekyba kilnojamosiomis archeologijos vertybėmis A.Luchtanui Ukrainoje suteiktas III laipsnio Garbės ženklas „Už drąsą ir profesionalumą“, o už asmeninius nuopelnus vystant tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą, Ukrainos tarptautinio autoriteto stiprinimą, dvasingumo ir humanizmo įtvirtinimą Kyjivo miesto kazokų draugija mokslininkui yra skyrusi Šventosios Dievo Motinos globos ordiną. Lietuvoje Vilniaus universiteto docentas, archeologijos mokslų daktaras A.Luchtanas yra geriausiai žinomas dėl Kernavėje vykdytų tyrimų.

Simboliška, kad būtent Ukrainoje 1965 metais 10-metis berniukas priėmė lemtingą sprendimą. „Būsiu archeologu“, – po vasaros atostogų Kryme pareiškė jaunasis A.Luchtanas. Praėjus 57-eriems metams interviu 15min mokslininkas pasakojo, kad jį, gimusį medikų šeimoje, nuo pat vaikystės domino istorija, o vaikystės kelionė atmintyje gyva ir iki šiol:

„Krymas mane tiesiog sužavėjo daugybe senovės paminklų. Mes buvome apsistoję Alupkoje, kur buvo kažkokie senoviniai įtvirtinimai, bokštai, gynybinės sienos, kurios man tada atrodė kaip Didžioji kinų siena. Lankėmės antikiniame Chersoneso mieste Sevastopolyje, važiavome į Bachčisarajų, šalia kurio man parodė grotą, kurioje gyveno neandertaliečiai. Prie Bachčisarajaus – Krymo Gotijos miestai, vienuolynai, tvirtovė. Simferopolyje aplankėme skitų tvirtovę ir nekropolį. Daug keliavome“, – prisiminė pašnekovas.

Vaikui ypač įsiminė kelionė į Čufut Kalė tvirtovę ir link jos vedęs šimtmečius skaičiuojantis akmeninis kelias. A.Luchtanas atkreipė dėmesį, kad tuomet sovietų valdžios vykdyti Krymo totorių trėmimai buvo slepiami, jiems nebuvo leidžiama sugrįžti į namus. Gidė pasakojo, esą totoriai Kryme negyvena, tačiau vaikštinėdami jie sutiko būrelį „nelegaliai“ sugrįžusių moterų, kurios drąsiai pasakė: „Mes esame Krymo totorės ir čia yra mūsų žemė.“

123RF.com nuotr./Krymas

„Mane tai labai sudomino, supratau, kad yra ne taip, kaip pasakojama“, – sakė jis ir prisiminė, kad dvejones „oficialia“ versija sustiprino ir Alupkoje matytas vaizdas: „Netoli tos vietos, kur buvome apsistoję, augo milžiniškas, nusviręs šilkmedis, prie kurio ėjome nusiskinti uogų. Jis augo apleistame kieme, apjuostame tvora… Tai buvo apleista ištremtų totorių sodyba ir man kilo klausimas, kur pradingo čia gyvenę žmonės.“

Pirmieji Ukrainos gyventojai: kas jie?

15min kalbinto A.Luchtano teigimu, archeologijos tradicijos Ukrainoje turi gilias šaknis, nuo pat XVIII a. tyrimus čia vykdė ne tik vietiniai ar imperinės Rusijos bei Sovietų Sąjungos, bet ir Vakarų šalių mokslininkai. Kodėl Ukrainos teritorija archeologams kelia tokį susidomėjimą? Anot pašnekovo, Ukrainoje, ypač pietinėje jos dalyje, susidūrė skirtingos civilizacijos, turėjusios svarbią reikšmę visos Europos istorijai. Akmens amžius – tik vienas iš nepaprastai įdomios ir turtingos šios šalies istorijos etapų.

Anot pašnekovo, Karpatų, Užkarpatės ir Dniestro baseino teritorija yra lyg savotiškas tiltas, per kurį iš vakarų Europos ir Artimųjų Rytų į Ukrainą prieš maždaug milijoną metų atkeliavo pirmieji gyventojai – šiuolaikinio žmogaus protėviai archantropai, vertęsi medžiokle ir rankiojimu. Archeologas A.Luchtanas pasakojo, kad akmens amžiaus objektų daugiausia pietinėje Ukrainos dalyje, tačiau yra rasta ir kitur.

Štai Kyjive kasant molį dar XIX a. rasta paleolitinių įrankių bei gyvūnų kaulų – tai buvo vienas iš pirmųjų svarbių atradimų, o surinkta medžiaga atskleidė, kad šioje vietoje prieš 18–10 tūkst. metų gyveno bendruomenės, artimos Europos senojo akmens amžiaus Madleno kultūroms. Kirilovskaja vardu pavadintą gyvenvietę dabartinio Kyjivo teritorijoje surado čekų kilmės ukrainiečių archeologas Vikentijus Chvoika.

Ne ką mažiau reikšmingi ir atradimai Kryme, pastebėjo pašnekovas. Jo teigimu, tarpukariu rusas Glebas Bonč-Osmolovskis atrado neandertaliečio kaulų liekanas ir akmeninius dirbinius Kijik Kobos urve.

15min kalbintas archeologas taip pat atkreipė dėmesį, kad žmonijos protėviai iš Afrikos plito dvejomis kryptimis: „Vieni ėjo dar piečiau, palei Indijos vandenyno pakrantes ir nukeliavo į pietryčių Aziją, o kiti, kurie vėliau pasiekė Sibirą, ėjo iš pietvakarių į šiaurės rytus. Visa tai vyko per Ukrainos teritoriją.“

„Paleolito paminklų Ukrainoje gausu, dažniausiai juose randama primityvių akemininių įrankių, kuriuos archantropai ir naudojo“, – pasakojo A.Luchtanas ir pridūrė, kad šias bendruomenes pakeitė neandertaliečiai.

V.Šlipaičio nuotr./A.Luchtanas tarptautinio Ukrainos viduramžių kultūros festivalio „TuStan“ konferencijoje

„Beje, Ukrainoje, prie Dnestro, Černovicų srityje, yra surasta akmens amžiaus žmonių būstų, pastatytų iš mamutų kaulų“, – pridūrė pašnekovas.

„Panašu, kad įsisavinant dabartinės Ukrainos teritoriją buvo dvi neandertaliečių bangos. Visų pirma, tai klasikiniai Mustjė kultūros neandertaliečiai. Antroji banga – paskutiniai neandertaliečiai, kuriuos išstūmė dabartiniai žmonės, homo sapiens, taip vadinami kromanjoniečiai“, – kalbėjo jis ir paaiškino, kad pasirodžius šiuolaikiniam žmogui neandertaliečiams teko trauktis į nuošalias vietoves, pavyzdžiui, kalnuotą Krymo dalį. Analogiški procesai tuo metu vyko visoje Europoje, teigė mokslininkas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad visa tai vyko tarpledynmečio atšilimo metu, o gamtinės sąlygos tada Ukrainos teritorijoje gerokai skyrėsi nuo to, ką matome dabar: „Ten gyveno gauruotieji raganosiai, mamutai ir panašiai. Tai buvo šalta ir sausa tundra, atšiaurus klimatas.“

Pirmieji žemdirbiai ir indoeuropietiškos Europos šaknys

Iš paleolito persikelkime į kiek naujesnius laikus – naujausią akmens amžių, vadinamą neolitu ir jį pakeitusį eneolitą – pereinamąjį laikotarpį iš akmens į bronzos amžių, kai dažniausiai naudoti akmeniniai įrankiai, tačiau aptinkama ir pirmųjų bronzinių radinių. Kalbant apie šį laikotarpį bene žymiausios, nors anaiptol ne vienintelės, buvo Duobinių kapų (Jamnaja) ir Tripolės (ukr. Tripilės) archeologinės kultūros.

Pažintį su šiomis bendruomenėmis pradėkime nuo klausimo, kaip apskritai archeologai sukuria pavadinimus kultūroms ir kodėl jie kartais taip keistai skamba. Kaip paaiškino mokslininkas A.Luchtanas, paprastai pavadinimas susiejamas su pirmu vieną ar kitą kultūrą atspindinčiu paminklu – taip nutiko su Tripilės vietovėje rasta senovės gyvenviete, kurios vardu vėliau pavadinta visa archeologinė kultūra. Beje, ją atrado ir pirmasis tyrinėjo jau minėtas V.Chvoika, 15min sakė pašnekovas. Rumunų mokslininkai turi tos pačios kultūros paminklų, tačiau vadina ją Kukuteni kultūra pagal 1885 m. tyrinėtą gyvenvietę.

„Duobinių kapų kultūrai pavadinimą suteikė rusų archeologas, kariškis, vėliau sovietiniais metais Maskvoje dėstęs archeologiją, Vasilijus Gorodcovas. Pagal tai, kad rasti specifiniai kapai – dažyti griaučiai suriestoje padėtyje, gilioje duobėje, virš kurios supiltas pilkapis. Vakarų Europoje labiau paplitęs Jamnaja pavadinimas“, – paaiškino pašnekovas.

Kalbėdamas apie Tripolės kultūrą mokslininkas paaiškino, kad tripoliečiai buvo pirmieji dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenę žemdirbiai, jų pėdsakai taip pat aptinkami Moldovoje bei Rumunijoje. Įdomu tai, kad tyrinėjimai atskleidžia sąsajas su Artimųjų Rytų žemdirbių civilizacijomis, ir padeda suprasti, kaip per Balkanus žemdirbystė pasiekė pietryčių Europą.

„Gyvenvietės labai įdomios, kai kurios labai didelės, kai kuriose gyveno net keliolika tūkstančių žmonių. Pastatai būdavo net ir dviejų aukštų, plokščiais stogais ir kai kurios gyvenvietės užima kelis šimtus hektarų, tai milžiniška teritorija“, – kalbėjo mokslininkas.

Anot A.Luchtano, tai buvo archajiška kultūra, užgimusi maždaug 5,6–5,4 tūkst. metų prieš. Kr. ir gyvavusi iki 3 tūkst. pr. Kr. „Jeigu anksčiau buvo manoma, kad jie užsiėmė tik primityvia kapline, tai naujausi duomenys rodo, kad buvo ir ariamoji žemdirbystė“, paaiškino jis.

„Tripoliečiai pažinojo metalą, bet žymesnio vaidmens jis dar neturėjo, daugiausiai naudoti akmeniniai įrankiai. Dar vienas išskirtinis eneolito kultūrų bruožas, būdingas visoms kultūros nuo Europos iki Azijos – labai puošni, ornamentuota, dažyta keramika. Tripolės kultūra – vienas iš ryškiausių ir spalvingiausių paminklų“, – teigė archeologas. Be to, pasak jo, šios kultūros gyvenvietėse randama daug su derlingumo kultu susijusių statulėlių, pavyzdžiui, moterų figūrėlių.

D.Luchtanienės nuotr./A.Luchtanui Ukrainoje suteiktas III laipsnio Garbės ženklas „Už drąsą ir profesionalumą“

15min kalbintas A.Luchtanas taip pat atkreipė dėmesį, kad Tripolės kultūra yra savotiška jungtis su platesne kultūrine zona, taip pat Balkanų regionu, per kurį iš Artimųjų Rytų – pirminių žemdirbystės centrų – sklido naujo gyvenimo būdo idėjos, netrukus pakeisiančios pasaulio istoriją.

Anot mokslininko, žinoma, kad tripoliečiai buvo neindoeuropiečiai, o genetiškai artimesni seniesiems Mažosios Azijos ir Balkanų regionų žemdirbiams. Tiesa, prisiminė pašnekovas, sovietmečiu plito teorijos, esą tai galėjo būti slavų protėviai, tačiau visos jos paneigtos.

O kada Ukrainos teritorijoje pasirodė indoeuropiečiai? Kaip paaiškino 15min kalbintas archeologas, su indoeuropiečiais siejama kita kultūra – tai jau minėti Duobinių kapų (Jamnaja) kultūros žmonės, gyvavę 3,3 – 2,8 tūkst. m. prieš Kr. Indoeuropietišką kultūros kilmę patvirtina ir genetiniai tyrimai, ir archeologiniai duomenys, pasakojo A.Luchtanas.

„Būtent iš tos teritorijos, Duobinės kultūros zonos, išeina banga indoeuropiečių, kurie ir yra pirmieji indoeuropiečiai, pasiekę mūsų teritoriją. Žymioji Virvelinės keramikos kultūra Europoje, kaip ir Lietuvoje, susiformavo iš atėjusių Duobinių kapų kultūros žmonių. Žinome, kad tai buvo judrūs, karingi, laivinius kovos kirvius naudoję žmonės, turėję išskirtinę keramiką. Jie atėjo į teritorijas, kuriose gyveno senosios medžiotojų rankiotojų bendruomenės, su jais kontaktavo mažai ir išsaugojo savitą identitetą, o įdomiausia – kalbos elementus, kurie mažiausiai pakitę išliko lietuvių kalboje. Mes kalbame panašiai, kaip tada kalbėjo pirmieji indoeuropiečiai. Taigi, ši kultūra svarbi ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos mastu“, – teigė A.Luchtanas.

Ar galima rasti sąsajų tarp dabartinių ukrainiečių ir pirmųjų šioje teritorijoje gyvenusių bendruomenių? Kaip paaiškino A.Luchtanas, kadangi ukrainiečiai yra slavai, kurie taip pat priklauso indoeuropiečių grupei, galima įžvelgti šiuolaikinių bendruomenių ryšį su senąja Duobinių kapų kultūra, tačiau kalbėti apie etnosą reikėtų labai atsargiai, nes jis formavosi jau daug vėlesniais istoriniais laikais.

Be to, kalbėjo jis, Ukraina, o ypač pietinė jos dalis – milžiniška teritorija, per kurią judėjo daugybė tautų ir civilizacijų, palikusių savo pėdsakus.

„Mes turime tikinčių, kad lietuviai yra kilę iš sarmatų, Ukrainoje taip pat yra galvojančių panašiai ir sakančių, kad jau paleolito medžiotojai buvo ukrainiečiai ar kad tai ukrainiečiai iškasė Juodąją jūrą“, – juokėsi pašnekovas ir pabrėžė, kad visa tai netiesa, jie didžiąja dalimi kilę iš ankstyvųjų slavų, tačiau svarbu suprasti, kiek daug skirtingų kultūrų žmonių gyveno Ukrainoje. Pavyzdžiui, Kryme iki pat XVI a. dar gyveno germanų kalbą išlaikę gotai, vėliau 1779 m. Jekaterina II perkėlė juos, apie 30 tūkst. Krymo krikščionių, prie Mariupolio ir Taganrogo, nors, tiesa, tuo metu jie jau kalbėjo graikiškai, pasakojo archeologas.

„Mes prie Baltijos jūros gyvenome gana uždaroje zonoje, daug mažiau kontaktavome su skirtingomis kultūromis, bet ir tai per Lietuvos teritoriją praėjo daugybė įvairiausių tautų, tai ką jau kalbėti apie Ukrainą ir jos neaprėpiamas stepes, per kurias tas judėjimas vyko“, – pastebėjo archeologas.

Dingusi Ukraina: paveldą naikinantis Rusijos karas

15min kalbintas archeologas A.Luchtanas atkreipė dėmesį, kad Ukrainos mokslininkų tyrimus svarbiame Krymo regione nutraukė 2014-aisiais įsiveržusi Rusija. Jo žiniomis, archeologinius kasinėjimus Rusijos tyrėjai vykdė ruože nuo Krymo tilto iki Simferopolio, tačiau liūdniausia, kad rasti artefaktai gali būti išvežti, visai kaip imperinės Rusijos laikais, kai žymiausi ir svarbiausi radiniai nuguldavo Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus fonduose. Pašnekovas priminė, kad labiausiai imperiją domino antikinės civilizacijos objektai pietų Ukrainoje.

Rusijoje iki šiol laikomi ir skitų meno kūriniai. Pasak jo, kai kurios išvežtos kolekcijos buvo išbarstytos, pasitaikė atvejų, kai dvi vieno artefakto dalys buvo išdalytos po skirtingus muziejus. Paklaustas, ar kada nors bandyta juos atgauti, mokslininkas paaiškino, kad Kremliaus režimo lyderis Vladimiras Putinas yra priėmęs specialų įstatymą, kuriame numatyta, jog radiniai negali būti sugrąžinti šalims, iš kurių yra atvežti. Beje, analogiška situacija ir kalbant apie artefaktus, kuriuos Rusija išgabeno ir iš Lietuvos bei kitų šalių.

„Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo daugybė daiktų išvežta iš Berlyno muziejų, tarp jų ir Henriko Šlymano Trojos medžiaga“, – sakė A.Luchtanas.

Pasak 15min kalbinto archeologo, dėl V.Putino pradėto karo Ukrainos mokslininkai negali vykdyti tyrimų ne tik okupuotame Kryme, bet ir daugelyje kitų šalies vietų, nes svarbiausi paveldo objektai ir senovės gyvenvietės dažnai yra vietovėse, kur vyksta aršiausi mūšiai, pavyzdžiui, prie Iziumo ar Bachmuto. Nuo tarptautinio mokslo pasaulio vis labiau atkirsti ir Rusijos archeologai, nors, A.Luchtano teigimu, nė vienas jo pažįstamas mokslininkas nepalaiko šovinistinės V.Putino politikos.

„Vienas pažįstamas archeologas, kurio pavardės negaliu minėti dėl saugumo, protestavo prieš karą ir buvo žiauriai sumuštas“, – pasakojo jis.

„Vykdydami tyrimus matome, kaip karai sugriauna miestus ir ištisas civilizacijas. Dirbdamas kitoje karo zonoje, Afganistano Goro provincijoje, mačiau miestus, kuriuose gyvenimas staigiai po Čingischano įsiveržimo 1222 m. užgeso. Vienas mano baltarusis kolega dar studijų metais kasinėdamas rytinės Baltarusijos miestus matė, kad klestėjusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizaciją XVII a. staiga pakeitė gaisravietės ir masiniai kapai“, – pasakojo 15min pašnekovas.

Juodoji archeologija – dar viena problema, kurią būtina spręsti. Dar prieš Rusijos pradėtą karą šioje srityje Ukrainos institucijoms talkinęs A.Luchtanas sakė, kad iš šalies buvo išvežama daug vertybių, barbariškų „kasinėjimų“ metu išplėšti artefaktai atsidurdavo ir Lietuvoje. Archeologui nerimą kelią tai, kad siaučiant karui tokių nusikaltimų mastas gali dar išaugti.

„Mes turime galvoti, kaip su tuo kovosime, kai karas pasibaigs. Po pergalės Ukraina turėtų labai susirūpinti paveldu, kad jis netaptų tik kažkieno pasipelnymo objektu, nes po prekybos ginklais ir narkotikais viena iš pirmaujančių – nelegali prekyba antikvariatu ir ypač archeologinėmis senienomis“, – kalbėjo A. Luchtanas ir pridūrė, kad Ukraina turi kuo didžiuotis, todėl labai svarbu apsaugoti tokią turtingą ir autentišką šalies istoriją liudijančius paveldo objektus ir vertybes.

15min pašnekovas įsitikinęs – tai problema, kurią spręsti turi ne viena Ukraina, prie to turi prisidėti ir kitos šalys, nes Ukrainos istorija – tai visos Europos istorija.