Tuo tikslu planuojama Konektikuto valstijoje esančiame Niu Briteno mieste prie Šv. Andriejaus bažnyčios pritvirtinti atminimo lentą, pažyminčią, kad joje buvo pakrikštytas būsimasis kovotojas už Lietuvos laisvę.
Be to, Lazdijų rajono savivaldybė ir LGGRTC neseniai įsipareigojo Lazdijuose pastatyti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro atminimui dedikuotą paminklą bei informacinį stendą.
A.Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Iš pradžių jis vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, tų pačių metų vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį A. Ramanauskas – Vanagas perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 metais išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 metų vasario mėnesį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, per kurį vasario 16 dieną priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. A. Ramanauskas-Vanagas tapo jos signataru, buvo paskirtas Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o vėliau perėmė Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.
Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, partizanas gyveno nelegaliai, slapstėsi su žmona ir dukrele. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. 1956 metų spalio 12 dieną jis su žmona Birute Mažeikaite buvo išduoti, suimti Kaune ir išvežti į KGB rūmus.
1957 metų rugsėjį sovietų Aukščiausiasis Teismas A. Ramanauskui-Vanagui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje, palaidojimo vieta tiksliai nežinoma.
