Tuos, kurie jau yra lankęsi VPC, toks parodos formatas vargiai nustebins, šiandien iš tokio tipo muziejų nieko mažiau ir nesitikima. Būti muziejumi XX a. pabaigoje buvo sunku – dar nebuvo tokių technologinių naujovių, kuriomis būtų galima pritraukti lankytojus, o muziejai suvokti kaip atgyvenusios pažinimo formos. Tačiau XXI a. tapo muziejų atgimimo ir pačios muziejų idėjos atsinaujinimo laikotarpiu, kai modernių technologijų ir iniciatyvių kūrėjų pastangomis muziejai (ar pažinimo centrai) tampa intelektualia pramoga.
Būtent toks pramoginis formatas atskiria naująjį istorijos pristatymą muziejuje nuo įprasto, kai pažintinė edukacija nebuvo susieta su žaidimu ar patyrimu ir turėjo būti atskira ir savaime pakankama sritis. Ir parodos Nepamirštos ateitys koncepcijoje svarbus žaidimas jutiminiais ir emociniais pojūčiais – bandoma sukurti holistinę patirtį: buvimas tamsoje, įvairių garsų (lietaus, lėktuvų ūžesio, minios skandavimo) imitavimas per garsiakalbį, lankytojui nepavaldus seanso dalių (iš/į/per)jungimas. Taip tarsi primenama, kad istorija yra tai, ką patiriame, ne tik tai, ką perskaitome.
Nors vizualizacijos ant sienų jau nieko nestebina, šioje parodoje jos turėjo būti įdarbintos taip pat pojūčiams sustiprinti – jomis siekiama sukurti vadinamąją „panardinančią aplinką“ ir taip seanso dalyvius emociškai panardinti į Lietuvos vizijas. Kad ir kaip patraukliai skambėtų toks netradicinis sprendimas, šioje parodoje jų pritaikymas tik ir lieka iki galo neišpildyta siekiamybe – vizualizacijos žadėto efekto nesukelia.
Netikėti ir įdomūs patyrimai, inspiruoti modernių technologinių sprendimų, kelia ir probleminių klausimų. Privaloma klausymo įranga ir uždara erdvė įpareigoja lankytoją. Ir nors klausyti(s) gali pasirodyti paprasčiau nei skaityti informacinius tekstus (beje, pastaroji galimybė šioje parodoje taip pat suteikiama), ar tai tikrai efektyviau informacijos įsisavinimo požiūriu? Muziejinėje edukacijoje seniai ieškoma būdų, kaip „prakalbinti“ objektus, kad jie lankytojams taptų prasmingi ir įdomūs. Šiandien susiduriame su nauja problema – didaktine dvikova: „kalbantys“ objektai versus prakalbinti objektai. Ar parodoje istorijas-vizijas pasakojantys objektai suteikia tik pažinimą ar ir supratimą? Ar „kalbantis“ objektas jau yra prakalbintas objektas?
Techniškai neišbaigti sprendimai taip pat trikdo. Įsivaizduokite romantišką sceną: kitoje salės pusėje žmogus išvysta ryškiai šviečiančią jį dominančią temą (pavyzdžiui, krepšinis), jis narsiai žengia jos link ištiesęs savo skenavimo planšetę, bet vos jam priėjus, šios vizijos galiojimo laikas baigiasi, švieselė užgęsta ir krepšinio aistruoliui pasirodo naujas pasiūlymas – hechalucas. Tad lankytojui yra sudaryta teorinė galimybė rinktis tai, kas jam asmeniškai įdomu, ir taip susidėlioti savo unikalų Lietuvos vizijų komplektą, bet be išankstinio žinojimo, kokios vizijos pristatomos, gali ir praleisti tai, kas aktualiausia. Nors tai galima suvokti ne kaip trūkumą, o kaip kvietimą dar kartą aplankyti parodą.
Taigi kokios yra tos Lietuvos šimtmečio vizijos? Tiek šio teksto pradžioje, tiek pačioje parodoje pasinėrę į pristatymo formos analizę, nesunkiai galime užmiršti apie turinį – unikalų Lietuvos istorijos pasakojimą. Šis pasakojimas unikalus ne tuo, kad leidžia parodyti, kokios technologinės galimybės atsiveria dabartiniams muziejams. Jis savitas tuo, kad parodomas Lietuvos valstybės potencialas – valstybės, kurioje vizijos ir idėjos turi ne tautybę, o pilietybę.
Pristatomos vizijos įtraukia Lietuvos politikos, kultūros ir mokslo sritis, atskleidžia neišpildytas svajones ir įgyvendintas idėjas, bet visų svarbiausia – suteikia galimybę atskleisti istorijos ryšį su dabartimi. Dabarties aktualijos, pristatomos per viso Lietuvos šimtmečio vizijas ir įprasmintos istorijoje, pabrėžia, iš kur mes atėjome ir kas mes esame: Virginijus Šikšnys ir genetinės žirklės, prezidentės Dalios Grybauskaitės pristatoma Lietuvos energetinio saugumo vizija, dar tik kuriamo MO muziejaus planas, Danutės Gailienės ir kitų kurta savižudybių prevencijos iniciatyva ar tiesiog Technariumo, kuriam užtenka poros bičiulių ir lituoklio, projektas.
Tautinės ir apskritai kultūrinės simbolikos gausa kartais užgožia net pačias vizijas, t.y. vietoj vizijų tiesiog pradedi ieškoti simbolių: ką reiškia vizijų ieškojimas tamsoje arba kodėl jos užsidega it simbolinė idėja-lemputė galvoje; visų kodų nespėsi perskaityti – kokį vizijų rinkinį susidėliosi, tokį ir turėsi (tapatybės formavimas segmentais?); toje pačioje erdvėje-salėje vyksta visos trys chronologiškai skirtingos seanso dalys (ta pati Lietuvos žemė?). Simboliškas ir privalomas parodos lankymas su grupe it bendruomeniškumo kūrimas, nors galbūt nulemtas erdvės trūkumo ir/ar finansinių išteklių taupymo.
Po parodos-seanso kviečiama į vizijų laboratoriją – savo ateities Lietuvos vizijos maketo kūrimą, kuris vyksta bendruomeniškai – siūloma dirbti kartu kuriant svajonių Lietuvą. Po seanso moksleivių grupės entuziastingai makete dėlioja bažnyčias ir fabrikus, mokyklas ir parduotuves, ir visi, kaip būdinga bendruomenei, turi savo vietą šioje vizijoje – kol vieni stengiasi kuo daugiau visko pridėti, kiti rymo nuošaly, kol vieni manosi galintys daryti ką nori, kiti įsakmiai primena: „Nestatyk darželio svajonių šaly“.
Tokį simbolinį parodos užtaisą lemia ir kuriamas labai optimistiškas istorinis pasakojimas, kuris transliuoja pilietinio pasididžiavimo Lietuva idėją. Vienas iš labiausiai tai kuriančių parodos elementų – kasdienybės istorijos ir kasdienių žmogaus gyvenimo iššūkių akcentavimas. Kartu parodos kūrėjai įgyvendino ir gana neįprastą iššūkį – pabėgti nuo politinės istorijos Prezidentūros rūmų ansamblio erdvėje. Toks istorijos atsigręžimas į kasdienybę būdingas ir dabartinei Lietuvos istoriografijai. Nors visų Lietuvos istorijos laikotarpių vizijoms pristatyti netrūksta sugebėjimo su humoru pažvelgti į kasdienę patirtį, tai ypač ryšku, kai kalbama apie sovietinės Lietuvos vizijas ir vizionierius.
Čia atitolti nuo sovietinės ideologijos ir išlaisvinti sovietinę Lietuvos visuomenę iš pilko nuobodulio apsiausto padeda apie elektroninę namų šeimininkę svajojanti Genutė, ateitį spėjanti Laima iš Kapsuko ar apie plastmasinius namus kalbantis statybininkas Alvydas. Tai ne vadovėliniai herojai ar herojės – jų vizijų kasdieniškumas ištraukia istorinį pasakojimą iš romantinio neapibrėžtumo ir sugrąžina į realybę. Kartu tokia pozicija aiškiai parodo, kad Lietuvą kūrė ir kuria ne tik politikai ar kultūrininkai, bet svarbus ir įdomus kiekvieno piliečio indėlis. Tiesa, neužmirštama, kad sovietų okupantai tapo „naujaisiais kasdienybės šeimininkais“, tačiau stengiamasi subtiliai atspindėti ideologinę invaziją į kasdienę būtį, paliekant erdvės humanizmui – mąstančiam ir svajojančiam žmogui, kuris nėra vien ideologijų subproduktas.
Klasikinės muzikos ar klasikinio teatro mėgėjai – įprastos kultūrinį domėjimąsi apibrėžiančios kategorijos. Tačiau ar egzistuoja klasikinių muziejų ir/ar parodų mylėtojai? Jei taip, ir šioje netipiškoje parodoje jie ras šiek tiek klasiko širdžiai mielų elementų – dalis vizijų pristatomos ne vaizdo įrašų koliažais, o įprastais daiktiškais eksponatais. Be to, pasirinkta tradicinė Lietuvos istorijos periodizacija, vizijų pasakojimai nuoseklūs, susieti su konkrečiu laikotarpiu ir jo realijomis. Ir vis dėlto – šios parodos tikslinis lankytojas turėtų būti atviras edukaciniam žaidimui ir pažinimui, reikalaujančiam šiek tiek pastangų.
Susidūrus su tokiu naujo tipo reiškiniu, nesvetimas noras jį klasifikuoti. Kas gi yra ši paroda – Ray‘aus Bradbury ir Aldouso Huxley kūrybą primenanti istorijos edutainment distopija? Ar konceptualiai naujas, besiformuojantis istorijos edukacijos žanras – history science fiction (angl. istorijos mokslinė fantastika)? Be abejonės, paroda visomis prasmėmis orientuota į ateitį – tiek pasirinkta tema, tiek moderniųjų technologijų naudojimu. Taip nuolat parodoje akcentuojamoje laisvėje gyventi ir kurti iš istorinių vizijų sukurta ir kitokio istorijos mokslo vizija.
