Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas ir Europos kultūros paveldo metų Lietuvoje koordinatorius Alfredas Jomantas sako, kad šiemet visoje Lietuvoje įvyko beveik 300 renginių, skirtų Europos kultūros paveldo metams.
Tokie kaip Kultūros naktis, vykusi Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje, kuri prieš tai dešimtmečius buvo nenaudojama, Mototurizmo ralis, Kultūros paveldo tvarkybos ir technologijų paroda Heritas ir kiti, subūrė kultūros paveldo specialistus, restauratorius, restauravimo įmones, kultūros paveldo apsaugos srityje dirbančius profesionalus ir visuomenę.
Tarptautinis modernizmo miestų forumas „Modernizmas architektūroje kaip kultūros paveldo vertybė: Vidurio ir Rytų Europos perspektyva“ bei konferencija „Modernizmas ateičiai“ išryškino visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir XX a. pirmos pusės architektūros aktualumą šiandien.
Specialioji rubrika „Jogailaičiai. Kas jie?“ yra baigiamasis Europos kultūros paveldo metų komunikacijos projektas. „Mūsų paveldas: kur praeitis pasitinka ateitį“ – toks šių besibaigiančių 2018-ųjų metų, kurie buvo visoje ES minimi kaip Europos kultūros paveldo metai, šūkis.
Kuo svarbūs Jogailaičiai?
„Jogailaičių tematika ir problematika idealiai atitinka šių, Europos kultūros paveldo, metų dvasią. Žiūrėdami į praeitį ir prisimindami Jogailaičių dinastiją, papildydami žinias apie juos nauja mokslinių tyrimų informacija, mes suvokiame ne tik skaitantys įdomesnius pasakojimus – mes gauname galimybę kiek kitaip pamatyti Lietuvos istoriją ir ją liudijančius ženklus, išlikusius po visų karų, sugriovimų. Lietuvos istorija nėra tik XIX ar XX amžiai. Ir istorija nėra vien tik stereotipai, kurių tiek daug apie Kauno Lietuvą, Jogailą ir Jogailaičius kaip išdavikus“, – sako A.Jomantas.
Jis pasakoja, kad projektas „Jogailaičiai. Kas jie?“ gimė iš bendradarbiavimo su Lenkijos kolegomis patirties: „Beveik trejus metus ieškojome galimybių kurti Jogailaičių kultūros paveldo kelią. Bendradarbiavimas buvo įdomus ir konstruktyvus, keitėmės nuomonėmis, aptarinėjome įvairius objektus, kurie turėtų būti įtraukti ir aktualizuojami. Tai galėtų būti puikus pagrindas bendradarbiauti su Baltarusija ir kitomis Rytų ir Centrinės Europos šalimis.“
A.Jomantas apgailestauja, kad Baltarusijoje, kur mūsų paveldo itin daug, net neturime kultūros atašė: „Ten yra ką veikti: svarbu palaikyti LDK idėjų ir paveldo suvokimą ten, jį akcentuojant ir parodant. Tai daro mūsų kaimynai lenkai – daugelyje užsienio šalių kabinamos lentelės ant pastatų, kurios pasakoja, kaip tos vietos susijusios su Lenkija. Mūsų kolegos iš Baltarusijos dirba taip pat labai panašiai. Pasigendame ant Lietuvos paveldo užsienyje ir mūsų ženklų. Kol kas mūsų paveldas užsienyje domina tik nedidelę visuomenės dalį“.
Atrasti savo paveldą svetur
A.Jomantas yra įsitikinęs, kad vadovas po lietuviškus paveldo objektus Lietuvoje ir užsienyje būtų labai sveikintinas dalykas: „Pradėti galėtume kad ir kaimyninėse šalyse. Tai būtų puiki galimybė jauniems žmonėms, daug keliaujantiems, pažinti savo kultūros paveldą jose. Labai norėčiau ir linkėčiau, kad į tolimesnę kelionę susiruošę Lietuvos žmonės nesunkiai susidarytų sąrašą objektų, kur yra Lietuvos ženklai.“
Pašnekovo teigimu, parengti tokį leidinį būtina: „Norėtųsi, kad tėvai su vaikais, keliaudami po tokius Europos miestus kaip Roma, Paryžius, Praha bei kitus, susimąstytų apie šių miestų istorines ir materialias sąsajas su Lietuva, jos kultūros paveldu. Ir jį ten pažintų, atrastų ir įvertintų. Dažnai žmonės nuvažiuoja į užsienį, juos apstulbina grožis ir prabanga – auksas, marmuras, meno kūriniai. Jie grįžta ir sako, kad aplinkui tėra bakūžės, kad mums gėda. Ypač jauni žmonės taip mąsto. Bet juk yra ne taip.“
„Norėtųsi, kad tėvai su vaikais keliaudami po tokius Europos miestus kaip Roma, Paryžius, Praha susimąstytų apie šių miestų sąsajas su Lietuva, jos kultūros paveldu. Ir jį ten atrastų.
Viena vertus, mūsų tragedija, kad Lietuvoje labai daug materialaus kultūros paveldo, ypač architektūros, tiesiog sunaikinta ir išgrobstyta. Bet tikrai ne viskas ir tuo jau galime įsitikinti matydami kad ir Sapiegų rūmų fasadą Antakalnyje.
Kita vertus, su LDK Lietuva susijusio paveldo esama visose didžiosiose Europos sostinėse, mažesniuose įvairių šalių miestuose. Žiūrint iš dabarties situacijos jis išlikęs užsienyje, bet pažvelgus iš LDK perspektyvos jį galima „prisijaukinti“, įpinti į savastį, pamatyti, ką galime, bet vėluojame turėti. Nors, veikiau, atgauti kultūrine, dvasine, civilizacine prasme.
Šitoks užsienio šalyse esančio paveldo suvokimas labai svarbus edukacijai, bet nė kiek ne mažiau – kultūros diplomatijai. „Mes turime ne tik atrasti savo paveldą užsienyje, bet ir papasakoti kolegoms iš Vakarų Europos, kiek LDK ženklų yra jų šalyse. Ir jiems tai bus atradimas. Ir aplink, ir toliau esančiose sostinėse turime remtis savo kultūros paveldu, švelniąja diplomatija, turime rodyti, kokie tai seni dalykai. Taip galime Europos šalims įtaigiai paaiškinti, kad Lietuva nėra iš sovietijos išėjusi, ką tik susikūrusi nauja valstybė,“ – sako A.Jomantas.
LDK paveldas aktualus kaip niekad
„Kartais atrodo, kad vientiso, plačiai kontekstualiai suvokiamo LDK laikotarpio Lietuvoje tarsi nėra. Žinoma, daug kas neišliko, buvo sugriauta, sudeginta, išgrobstyta, tačiau nepaisant visko, išlikusių ženklų yra daug. Labai svarbu, kad istorija neprasidėtų tarpukariu ar carinės Rusijos laikais. Reikia žiūrėti plačiau. Keistai skamba, bet istorija turi prasidėti nuo pačių pradžių“, – sako A.Jomantas.
Jis džiaugiasi, kad pastebimas didėjantis Lietuvos žmonių noras pažinti savo praeitį ir atrasti paveldą: „Nors kasmet vyksta Europos paveldo dienos, Open hause, Kultūros naktis, organizuojami teminiai pasivaikščiojimai, daug pačių įvairiausių projektų, kas yra tikrai pozityvu ir gerai, vis dar labai trūksta platesnių specializuotų kultūros paveldo pažinimo iniciatyvų, visuomenė dar tik pradeda suprasti kultūros paveldo vertes, ginti jas – turime pavyzdžių sostinėje.
Daug kas buvo sugriauta, sudeginta, išgrobstyta, tačiau nepaisant visko, išlikusių ženklų yra daug.
Galbūt todėl, kad trūksta kultūros paveldo komunikavimo su visuomene, dažnai akcentuojami labai techniniai dalykai. Labai tikiuosi, kad pažintis su Jogailaičių dinastija yra tas pasakojimas, kuris padės pažinti kultūros paveldą. Jis skirtas pačiai plačiausiai auditorijai“
A.Jomantas viliasi, kad po tiek straipsnių portale apie Jogailaičių dinastiją įvairiais pjūviais, daugelis žmonių ją atras, supras, kad ji visai kitokia, nei daugelis įsivaizdavo: „Šiame projekte buvo pakalbinta daug mokslininkų ir jų mintys, informacija, parodė, paaiškino, kokia reikšminga tai buvo dinastija mums ir Europai. To supratimo mums dar labai trūksta“.
Susigrąžintas paveldas – kultūrinė, ekonominė ir politinė nauda
A.Jomantas džiaugiasi, kad požiūris keičiasi ir savivaldybėse. „Pirmi ženklai senosios istorijos pažinimo, atradimo, supratimo pradeda dygti dabar. Tokie pavyzdžiai, kaip Merkinėje ar Pasvalyje, kai prisimenamos su šiomis vietomis ir mūsų valdovais susijusios istorijos ir jos įamžinamos, yra labai prasmingi. Kai šaknų ieškoma ne XIX a., t. y. praktiškai paviršiuje, bet atkuriami istorinių miestelių centrai, gatvės ir jose vykęs gyvenimas, kasdienybė. Vietovės, kuriose žmonės suvokia kultūros paveldo potencialą, tampa išskirtiniais traukos centrais, tai yra juntama. Kiek išsaugosime kultūros paveldo, tiek kitos kartos galės tą potencialą išlaikyti ir naudoti“, – sako pašnekovas.
Pasak Europos kultūros paveldo metų koordinatoriaus, Europos kultūros paveldo metai net ES lygmeniu yra suvokiami kaip reikšmingi. „Kai paveldas būna sugrąžinamas, jis keičia gyvenimo kokybę, supratimą. Dvarai bene paprasčiausias pavyzdys, kaip sėkmingai prikeltas kultūros paveldas duoda visokeriopą naudą – ir ekonominę, ir kultūrinę, ir politinę“, – sako A.Jomantas.
Paveldo prikėlimas gali duoti atsakymus į daugybę dabartinių iššūkių, kad ir migracija, daugiakultūriškumas. Lietuvai tai nėra jokia naujiena, istoriškai mes turime daugiakultūriškumo patirties.
A.Jomantas primena, kad ne tik Vilnius buvo ir yra ukrainietiškas, žydiškas, baltarusiškas, lenkiškas: „Šio daugiakultūriškumo ženklai tebėra visoje Lietuvoje. Mažame, ištuštėjusiame bažnytkaimyje iki šiol dar galima atrasti liudijimus apie čia gyvenusias žydų bendruomenes bei labai tragišką jų istoriją, apie stačiatikius, katalikus, sentikius ar totorius. Taip, labai nukentėję mūsų istoriniai senamiesčiai, ir bažnytkaimiai, miesteliai. Visa tai reikia ir vėl atrasti, restauruoti, prikelti. Tai milžiniškas darbas, reikalaujantis daug žinių, pastangų, pinigų. Bet pirmiausia reikia prikelti vietos žmonių poreikį ir suvokimą, kad tai daryti reikia“.
Turime būti aktyvesni, bet prieš tai patys turime suprasti, ką mes turime. Kokius ženklus dar privalome perskaityti, kad jie natūraliai cirkuliuotų kultūriniame lauke. Šiame projekte keletas pavardžių, istorijų, paveldo objektų. Bet jo daug daugiau iš skirtingų laikotarpių.
„Pabaigai noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms, ne tik paveldosaugos lauke dirbantiems mokslininkams, muziejininkams, nors, žinoma, pirmiausia jiems, didelį ir prasmingą darbą dirbantiems savivaldybių specialistams. Atskirai ir labai nuoširdžiai dėkoju Lietuvos žmonėms, kurie dabar ar ateityje atras savyje norą keisti – gilinti, plėsti ir įvairinti – savivoką ir lietuvio pasaulėžiūrą. Tai būtų pats prasmingiausias Europos kultūros paveldo metų tęsinys ir, kartu, investiciją į Lietuvos ateitį“ – apibendrina Europos kultūros paveldo metų koordinatorius.
