A.E.Senno tėvas Alfredas Sennas buvo šveicarų kalbininkas, mokėjęs lietuvių kalbą. 1921 m. jis atvyko gyventi į Lietuvą. Čia susipažino su Marija Eva Vedlugaite. Jų dukrą, A.E.Senno seserį krikštijo Juozas Tumas–Vaižgantas. 1930 m. šeima išvyko į JAV, kur po poros metų gimė A.E.Sennas.
Gausiai susirinkusiai auditorijai Kaune JAV Viskonsino–Medisono universiteto profesorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys A.E.Sennas pasakojo apie savo ir tėvų patirtį bendraujant su garsiais lietuvių rašytojais ir kalbininkais. Paskaitos pavadinimas „Istorijos herojai kaip žmonės“ sufleravo, kad apie nusipelniusius lietuvių kultūrai ir mokslui žmones bus kalbama be patoso ir paprastai, per asmeninę patirtį.
Pikantiški ir negirdėti faktai
„Pamenu, rašytojas ir rusų kalbos dėstytojas JAV Vincas Krėvė–Mickevičius turėjo papūgą. Ji laidė labai keistus garsus: tak, tak, tak, žžžžž. Įsiklausęs supratau, kad ji mėgdžioja rašytojo rašomąją mašinėlę“, – juokėsi mokslininkas.
Užtat, kai pagaliau V.Krėvei sutvarkė dantis, jis nušvito labai plačia šypsena, – profesorius pademonstravo tai savo šypsniu.
Paskui A.E.Sennas auditorijai vaizdžiai pademonstravo, kaip V.Krėvė–Mickevičius kalbėdavo – patempęs viršutinę lupą, kad nesimatytų priekinių dantų. „Jis ilgai vaikščiojo be vieno priekinio danties ir visaip bandė paslėpti didelį plyšį. Užtat, kai pagaliau V.Krėvei sutvarkė dantis, jis ėmė dažnai šypsotis labai plačia šypsena“, – profesorius pademonstravo tai savo šypsniu.
Antanas Salys, pasirodo, buvo ne tik geras lingvistas, bet ir krupniko gamybos meistras. To jis išmokė ir A.E.Senno motiną.
„Pamenu, kai pagaliau gavau galimybę apsilankyti Lietuvoje, atėjęs į restoraną Vilniuje pirmiausia paprašiau krupniko. Tačiau jo skonis mane nuvylė, nes toli gražu neprilygo namų sąlygomis pagamintam pagal kalbininko A.Salio receptą gėrimui“, – teigė A.E.Sennas.
Mokslininkas prisimena, kad jo tėvas nemėgdavęs rašytojo Juozo Albino Herbačiausko. „Mano motina buvo labai graži, o J.A.Hebačiauskas tai visada pabrėždavo ir sakydavo, kad ji verta būti gražiausių raganaičių klube“, – sakė A.E.Sennas.
Istorikas pasidalijo prisiminimais ir iš bendravimo su Juozu Kojeliu, Zenonu Ivinskiu, Mykolu Biržiška, Kaziu Škirpa.
Daug bendravo ir su diplomatais
A.E.Sennas 15min.lt sakė, kad jam vienas įdomiausių Lietuvos istorijos tarpsnių yra tarpukaris.
„Kai susidomėjau šiuo laikotarpiu, pamačiau, kad istorinių žinių apie jį yra labai mažai. Lietuvoje pokariu buvo pateikiamas ideologizuotas sovietų vertinimas. Atvykti į Lietuvą ieškoti kokių nors dokumentų ilgai negalėjau, nes turėjau giminių Sibire. Todėl mano istorijos institutas buvo politinių Lietuvos emigrantų pasakojimai. Daug padėjo išeiviai diplomatai Vaclovas Sidzikauskas, Mykolas Krupavičius, Bronius Balutis. Jonas Polovinskas–Budrys paaiškino Klaipėdos sukilimo aplinkybes (jis buvo sukilimo vadas)“, – pasakojo mokslininkas.
Kalbininkas Antanas Salys, pasirodo, buvo ne tik geras lingvistas, bet ir krupniko gamybos meistras.
Savo darbuose autorius taip pat daug gilinosi į lietuvių diplomatijos gimimą, jos veiklą.
Garsina Lietuvą
Istorikas daug metų rūpinosi Vilniaus ir Madisono miestų ryšių plėtojimu.
Už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą JAV ir kitose šalyse 2012 m. A.E.Sennui įteiktas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
A.E.Sennas yra ir VDU garbės daktaras, daugybės mokslinių bei publicistinių straipsnių autorius. Dauguma jų – apie Lietuvos istoriją. Jo darbas „Gorbachev‘s Failure in Lithuania“ („Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“) 1996 m. apdovanotas Edgaro Andersono prezidentine premija, kurią įsteigė Amerikos Baltijos studijų asociacija.