Deja, kalbėdami apie tai dažniausiai prisimename tik Požerūnų malūne 1812 m. gruodžio 31 dieną Prūsijos kariuomenės generolo Johano Jorko fon Vartenburgo (Johann David Ludwig Yorck von Wartenburg) ir Rusijos kariuomenės generolo Ivano Dibičiaus (Hans Karl Friedrich Diebich) pasirašytą konvencijos aktą dėl karinių veiksmų tarp jiems pavaldžių karinių dalinių nutraukimo ir dėl bendrų veiksmų prieš Napoleoną – vadinamąją Tauragės konvenciją.
Prisimenamas ir prieš gerus tris dešimtmečius kolegos žurnalisto Aleksandro Morozovo išaiškintas prancūzų literatūros klasiko O. de Balzako apsilankymas Tauragėje 1843 m. spalio 10 dieną ir čia, belaukiant pietų, parašytas vienintelis Lietuvos teritorijoje laiškas. Tačiau Tauragės vardą rašytojas kitame laiške E.Hanskai mini dar porą dienų prieš tai: „Imperatorius ne tik nedavė man pinigų, bet, priešingai, /.../ išsiuntė mane į Tauragę (Taurogen) ekipažu, kurį prancūzai vadina tiesiog pašto karieta, bet rusai jį puošia imperatoriaus herbu ir kinko bemaž dviem dešimtimis arklių.“ Kitame gi laiške, „Laiškų apie Kijevą“ cikle, O. Balzakas kritiškai pastebi: „Pagrindiniai Rusijos keliai puikūs, lygūs ir platūs kaip Paryžiaus Eliziejaus laukai, tuo tarpu smulkesni keliai atrodo kur kas prasčiau. Visoje imperijoje tėra tik greitkeliai tarp Peterburgo ir Maskvos ir tarp Peterburgo ir Tauragės (Taurogeno), kuris dviem trečdaliais sutampa su keliu, vedančiu į Varšuvą. Nei kaimo, nei gubernijų kelių nėra apskritai, be didesnių kliūčių judėti galima tik rogėmis žiemą.“ Prie viso to galima tik pridurti, jog pašto kelio Tilžė–Lauksargiai–Tauragė–Sankt-Peterburgas statyba buvo baigta 1833 metais.
Kaip žinia, 1805–1807 m. Tauragės dvaras paverstas rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausiąja tvirtove. Čia dažnai lankydavosi Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III.
Tačiau ar daug kam girdėtas faktas, jog, be Aleksandro I, Tauragės žeme vaikščiojo dar bent trys Rusijos carai?
1709 metų spalio mėnesį į Prūsiją antrąjį kartą atvyko caras Petras I. Tai buvo savotiškas nugalėtojo vizitas po švedų armijos sutriuškinimo Poltavos mūšyje. Laivas, kuriuo plaukė caras, Marienverdene (dab. Kvidzynas, Lenkija) prisišvartavo spalio penkioliktosios vakare. Karalius Fridrichas I atsiuntė svečiams keletą karietų, o už kelių šimtų metrų už miesto pats asmeniškai pasitiko Petrą I.
Pradžioje Fridrichas I, kaip ir per pirmąjį vizitą 1697 metais, rengėsi Rusijos carą priimti Kenigsberge. Tačiau mieste siautęs maras spėjo nusinešti apie dešimt tūkstančių gyvybių ir dėl to oficialius susitikimus teko perkelti į Marienverdeną.
Po trijų dienų, pasibaigus deryboms, suplanuotas galutinis Petro I ir svitos grįžimo į Rusiją maršrutas. Spalio 30 dieną caras atvyko į Ragnitą (Ragainę), o kitą dieną jį prisivijo likusi palydos dalis. Išaiškėjo, kad maras apėmęs ne tik Kenigsbergą, bet ir Memelio (Klaipėda) apylinkes, kur jau buvo nusiųstas „transportas“. Todėl, caro nurodymu, jo ir palydos karietos iš Ragainės „turėjo būti pristatytos į Taurogeno miestelį“. Čia jos atvyko ir lapkričio pirmąją Rusijos delegacija, su caru priekyje, išvyko iš Ragainės į Tauragę bei tolyn į Maskvą.
1833 metų rugpjūčio pabaigoje, pakeliui į Tilžę, Tauragėje pabuvojo imperatoriaus Aleksandro II tėvas, Visos Rusijos imperatorius Nikolajus I Pavlovičius. Pirmiausia jis iš Peterburgo laivu mėgino vykti į susitikimus su Austrijos imperatoriumi Munchengratz mieste ir Prūsijos karaliumi Schwedte. Tačiau dėl audros jūroje teko grįžti ir kelionę tęsti arkliais.
Apie tai savo prisiminimuose vėliau rašė jį lydėjęs grafas, generolas, imperatoriaus kanceliarijos skyriaus vadovas Aleksandras Benkendorfas:
„...Arkliai visur buvo užsakyti mano vardu ir mes lėkėme nesustodami iki pat prūsų sienos. Rusijos stotyse, žinoma, imperatorių pažino, o Taurogene muitinės valdytojas, nežinodamas kaip tokiu inkognito atveju elgtis, apsiribojo giliu nusilenkimu mūsų karietai. Imperatorius ir toliau su dideliu malonumu vaidino mano adjutanto vaidmenį, kas sukeldavo nemažai juokingų scenų su paštų viršininkais.“
Ir dar vienas carų šeimos atstovas stabtelėjo Taurogene 1838 metais. Tiesa, oficialiu caru jis tapo praėjus septyniolikai metų po apsilankymo čia. Tačiau faktas lieka faktu – Tauragėje lankėsi Aleksandras II Nikolajevičius. Būsimąjį Rusijos valdovą šioje kelionėje, kaip ir visose kitose po Sibirą bei Vakarų Europą, lydėjo didysis Rusijos poetas, vienas romantizmo rusų poezijoje pradininkų, vertėjas, artimas A.Puškino bičiulis Vasilijus Žukovskis. 1826 metų rudenį jis buvo paskirtas sosto įpėdinio, būsimojo imperatoriaus „globotoju“. Nedidelė ištrauka iš V.Žukovskio tų dienų dienoraščio:
„6, penktadienis. Vakarieniavome Engelgardsgofe. Pusryčiavome Janištuose. Šavliuose (Šiauliuose) susitikimas su kunigaikščiu Dolgorukiu. Pusryčiai. Taurogene pietūs šeštą valandą vakaro. Iš Tilžės išvažiavome puse vienuoliktos vakaro.“
Verta dėmesio ir ištrauka iš rusų literatūros klasiko, romano „Oblomovas“ autoriaus Ivano Gončarovo laiško I.Liachovickiui 1857 metų rugpjūčio pabaigoje iš Paryžiaus: „O Jūsų prašau pasimatyti su Dm. Dm.Markelovu ir paklausti ar negalėtų jis padėti, kad, kai atvažiuosiu į Varšuvą ar Taurogeną, spalio pradžioje, tarp pirmos ir septintos, man iš karto duotų vietą pašto karietoje. Dviejų vietų prašau todėl, kad galbūt tuo laiku į Rusiją važiuos Turgenevas.“
Šiandien vargu ar kas galės patikslinti šį faktą. Galgi tikrai Tauragės vaizdus matė ir du didžiuliai, pasaulinės reikšmės rašytojai... Tačiau netikėtai atrastas 1857 metų liepos 29 (rugpjūčio 9) dienos I.Gončarovo laiškas Julijai Jefremovai leidžia teigti, jog bent jau vienas klasikas Taurogene tikriausiai buvojo:
„Kozlovskiui ir Sredinui – mano linkėjimai: paklauskite jų ar negali jie paprašyti palikti man vietą spalio pradžioje pašto karietoje per Varšuvą arba Taurogeną, jeigu aš rugsėjo mėnesį parašysiu jiems, ir duokite man greitą atsakymą, kai parašysiu iš Paryžiaus, kitaip gali tekti Varšuvoje laukti.“
Kita vertus, visai neatmestinas faktas, jog, pakeliui į Peterburgą, lankėsi Taurogene ir garsusis rusų devynioliktojo amžiaus poetas Nikolajus Nekrasovas. Savo 1857 metų birželio trisdešimtosios laiške I.Turgenevui jis rašė:
„Vykau aš iš Kenigsbergo aštuonias dienas – nelabai nuo to pavargau, bet šuo ir mane pasendino. /…/ Tilžėje, Rygoje, Derbte (Tartu), Narvoje, o Kenigsberge sąžiningi vokiečiai iš manęs išreikalavo dar daugiau, priversdami imti ypatingą vežimą.“
Prisimenant, kad tuo metu iš Kenigsbergo (dab. Kaliningrado) tiesiausias kelias į Rygą ėjo per Šiaulius, N.Nekrasovas neišvengiamai turėjo pervažiuoti Taurogeną. Juo labiau, kad, kaip matome, buvojo ir Tilžėje.
Tai spėlionės. Užtat tikrai žinoma, jog 1847 metų žiemą per miestą prie Jūros važiavo garsusis prancūzų kompozitorius, dirigentas Louisas-Hectoras Berliozas. Štai ką jis rašė viename savo laiške iš Rusijos: „Pašto karieta atvežė mane iki Rusijos sienos, iki Taurogeno. Čia teko persėsti į geležines roges ir išbūti jose iki pat Sankt-Peterburgo; per keturias sunkias dienas bei nemažiau baisias naktis išmėginau visas kančias, apie kurias anksčiau nieko neišmaniau.“
Prancūzų emigranto, karininko perėjūno Žoržo Danteso pavardė nuskambėjo po jo tragiškai pasibaigusios dvikovos su poezijos klasiku Aleksandru Puškinu. Atkakliai asistavęs Puškino žmonai, Georges Charlesas de Heeckeren d´Anthèsas 1837 metų sausio dvidešimt septintą dieną poetą mirtinai sužeidė, o po poros dienų A.Puškinas mirė.
Caro parėdymu, kovo aštuonioliktąją Ž.Dantesas buvo atleistas iš gvardijos, nužemintas iki eilinio ir liepta išvykti iš Rusijos. Kitą dieną pas jį atvyko žandarų karininkas Jakovas Novikovas, turėjęs lydėti Ž.Dantesą iki Tauragės. Prancūzui suteiktas vienos valandos pasimatymas su tėvu ir žmona. Be penkiolikos minučių antrą valandą po pietų rogės su Ž.Dantesu, karininku J.Novikovu ir žandaru – važnyčiotoju pajudėjo Rusijos sienos link. Kovo dvidešimt trečią dieną keliauninkai, per keturias paras įveikę aštuonis šimtus varstų (daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų), pasiekė Tauragę.
Kirtus sieną, Ž.Dantesui keliauti teko jau samdomais arkliais: „Rogės veža mane iš Tauragės. Priekyje tarp sniego kauburių išnyra geltonai – juodas stulpas su vienagalviu, sparnus išskleidusiu, ereliu. Po valandos aš Tilžėje.“
Karininkas J.Novikovas, grįžęs į Peterburgą, raportavo, kad kelionės metu Gekerenas elgėsi ramiai ir labai mažai su juo kalbėjo, o atsisveikindamas davė dvidešimt penkis rublius“...
Nors, tiesą sakant, ta nelemtoji dvikova galėjo neįvykti ir apie Ž.Dantesą (Gekereną) niekas niekada nebūtų sužinojęs. Priešingai, Tauragė gal būtų išvydusi dar vieną pasaulinę garsenybę. Mat, A.Puškinas, būdamas tremtyje Michailovsko kaime 1824–1826 metais, draugų padedamas, visai rimtai planavo pabėgti iš Rusijos. Pirmiausia, iš Michailovsko į Dorpatą (Tartu) per pusantros – dvi dienas. Iš čia į Tauragę ir toliau į Tilžę (dar apie tris dienas). Tačiau planas žlugo, liko tik svajonės. O apie tai, ko nebuvo, galima plačiau ir nekalbėti.
Rusų revoliucionieriaus, publicisto, rašytojo, filosofo, vieno narodnikų judėjimo pradininkų Aleksandro Gerceno pavardę šiandien labiau prisimena iš studijų laikų gal tik vyresniosios kartos žmonės. Tiesa, jo keturių tomų romanas „Praeitis ir godos“, romanas „Kas kaltas?“ skaitomi ir dabar. Tačiau jo gyvenimas perskirtas tarsi į dvi sąlygines dalis: gimęs 1812 metais ir Rusijoje gyvenęs savo sąmoningiausius „tremtinio bei sekamo nusidėjėlio“ metus, 1847 metų sausio devynioliktą dieną su šeima, motina ir dviem motinos draugėmis, A.Gercenas pajudėjo į tolimą kelią. Sausio 31-ąją Tauragėje kirto sieną ir iki gyvenimo pabaigos klajojo po įvairias Europos šalis. Įdomi detalė, paminėta romane „Praeitis ir godos“ – iki Tauragės rašytojo šeimą lydėjo senas bičiulis ir tikras „tėvų namų pavyzdys“ Karlas Zonenbergas bei duktė Natalja (Teta) ir A.Gercenui labai rūpėjo čia surasti jai žindyvę. Viskas išsisprendė teigiamai. Romane atsisveikinimas aprašomas trumpai:
„ – Laimingai! Laimingai! – vis kalbėjo mūsų senas pažįstamas Karlas Ivanovičius, palydėjęs mus iki Taurogeno, ir Tetos maitintoja, graži valstietė, liedama ašaras...“
Tačiau vos už keleto kilometrų keliautojai susidūrė su dar viena problema.
Pasų tikrinimas Prūsijos pusėje (taip pateikia A.Gercenas) Laucagene (Laukscargene), vos nepavirto tragišku absurdu. Atidus sienos sargybinis ėmėsi uoliai tikrinti paties imperatoriaus įsakymu išduotus „pasus“ (leidimus išvykti) su daugeliu antspaudų ir rezoliucijų ir nerado svarbiausiojo, leidžiančio išvykti pačiam „vyriškos lyties jo prakilnybei“ A.Gercenui..
Uolaus sargybinio klausimas: „Jūs, Euer Hochwohlgeboren, kas toks?“ Gerceną ne juokais nustebino. Kontrolieriaus rankose iš tiesų buvo tik trys moterų pasai. O kas tada jis be tų paties vidaus reikalų ministro pasirašytų keleto sulankstytų lapelių, leidžiančių išvykti iš Rusijos?
Arkliai jau rengėsi grįžti atgal į Taurogeną ieškoti pamesto dokumento (gal guli kur užpustytas sniege, o gal liko tikrinant Taurogene), kai netrukus nelaimingasis „pasas“ atsirado. Viską paaiškino „mokytas prūsų seržantas“, uoliu bukumu aplenkęs savo „bemokslį“ Taurogeno pasienio seržantą: „Jūsų rusų seržantas sudėjo keletą lapelių į krūvą, kas galėjo žinoti, o aš nepagalvojau patikrinti.“
Kontrolieriaus rankose iš tiesų buvo tik trys moterų pasai. O kas tada jis be tų paties vidaus reikalų ministro pasirašytų keleto sulankstytų lapelių, leidžiančių išvykti iš Rusijos?
Štai kaip visa šią sceną romane „Praeitis ir godos“ aprašo pats A.Gercenas:
„…Laucagene prūsų žandarai paprašė manęs nueiti į kordegardiją (sargybos patalpą). Senas seržantas paėmė pasus, užsidėjo akinius ir pradėjo garsiai ir ypatingai aiškiai skaityti visa, kas nereikalinga: „Auf befehl s. k. M.Nicolai des Ersten... allen und jeden denen daran gelegen etc, etc... Unterzeichner Peroffski, Minister des Innern, Kammerherr, Senator und Ritter des Ordens St. Wladimir... Inhaber eines goldenen Degens mit der Inschrift für Tapferkeit“. (Komandinė sk M. Nicolai pirmą ... visi ir kiekvienas, kur jis yra ir tt, ir tt ... pasirašiusi Peroffski, Vidaus reikalų ministras, Chamberlainas, senatorius ir riteris Šv Vladimiro ordino ... savininkas aukso kardu su užrašu už drąsą“...)
Šis skaityti mėgęs seržantas primena man kitą atvejį. Tarp Teračina ir Neapolio miestų neapolietis karabinierius keturis kartus ateidinėjo prie mūsų diližano, kaskart reikalaudamas vizų. Aš parodžiau jam Neapolio vizą, bet jam to buvo maža, jis nusinešė pasus į kanceliariją ir, grįžęs po dvidešimties minučių pareikalavo kad mes su mano draugu eitume pas brigadininką. Brigadininkas, senas ir girtas unter karininkas, pakankamai grubiai paklausė:
– Kokia jūsų pavardė, iš kur?
– Taigi viskas čia parašyta.
– Negalima perskaityti.
Mes susigaudėme, kad raštas nebuvo stiprioji brigadininko pusė.
– Pagal kokį įstatymą, – tarė mano draugas, – mes privalome jums skaityti mūsų pasus? Mes privalome juos turėti o ne diktuoti. Aš galiu jums padiktuoti ką tik norite.
– Accidenti! (Prakeiksmas) – sumurmėjo senukas, – va ben, va ben! (Gerai, gerai) – ir atidavė mūsų pasus niekur neregistruodamas.
Mokytasis Laucageno žandaras buvo kitos rūšies; tris kartu išvardijęs trijuose pasuose visus Perovskio ordinus, jis paklausė manęs:
– Jūs, Euer Hochwohlgeboren (Jūsų prakilnybe), kas toks?
Aš išplėčiau akis, nesuprasdamas ko jis iš manęs nori.
– Fräulein Maria E, Fräulein Maria K, Frau H, – visos moterys, čia nėra nė vieno vyro.
Aš pažvelgiau: tikrai, čia buvo tik mano motinos ir dviejų su mumis važiavusių mūsų pažįstamų pasai, – man šiurpas nuėjo per kūną.
– Bet manęs be dokumento nebūtų praleidę Taurogene.
– Bereits so (Vis tiek), – tik toliau važiuoti negalima.
– Ką man daryti?
– Tikriausiai, užmiršote kordegardijoje, aš liepsiu parengti roges, nuvažiuokite patys, o jūsiškiai kol kas pasišildys pas mus.
Negaliu be juoko prisiminti šio kvailo atvejo, todėl kad buvau visiškai pasimetęs. To paso, apie kurį svajojau keletą metų o tvarkiau dvejus metus, praradimas kaip tik pervažiuojant sieną, mane gąsdino. Buvau įsitikinęs, kad įsidėjau jį į kišenę ir pamečiau – kur dabar ieškoti? Jį užpustė sniegas ... reikia prašyti naujo, rašyti į Rygą, gal net važiuoti pačiam; o čia dar patikrins ir išaiškės, kad aš į mineralinius vandenis važiuoju sausio mėnesį.
Žodžiu, aš jau mačiau save Peterburge, Kokoškino ir Sachtynskio, Dubelto ir Nikolajaus veidai sukosi galvoje. Štai tau ir kelionė, štai ir Paryžius, laisvė spausdinti knygas, kameros ir teatrai ... vėl išvysiu ministerijų valdininkus, policininkus ir visokius kitokius policininkus su dviem blizgančiomis sagomis ant nugaros, kuriomis jie tarytum žiūri atgal... ir pirmiausia vėl matau nedidelio ūgio susiraukusį kareivėlį sunkiu šalmu, ant kurio užrašytas paslaptingas skaičius 4, apšarmojusį kazoko arklį... Kad nors maitintoją dar surasčiau „Tavroge“.
Tuo metu į mažytes roges jau pakinkė stambų liūdną ir kažkokį kampuotą arklį. Aš sėdau su laiškininku kariniu uniforminiu paltu ir botfortais; laiškininkas įprastu judesiu užsimojo botagu – ir čia vienais apatiniais į prieangį išbėgo mokytasis seržantas ir suriko:
– Halt! Halt! Da ist der vermaledeite Paß (Stok, pasmerktojo pasas yra), – ir jis laikė jį atverstą rankose.
Aš vos neužspringau iš juoko.
– Ką jūs čia su manimi darote? Kur suradote?
– Pažiūrėkite, – tarė jis, jūsų rusas seržantas sudėjo lapus vieną į kitą, kas galėjo žinoti, aš nesusiprotėjau lapus pasklaidyti...
– O juk net tris kartus perskaitėte: „Es ergehet deshalb an alle hohe Mächte, und an alle und jeden, welchen Standes und welcher Würde sie auch sein mögen» ( Todėl pas visus aukštus įgaliojimus, ir visiems kartu ir kiekvienas atskirai, o valstybės ir ką ji bus, pavyzdžiui)
Taigi, viskas baigėsi sėkmingai, ir A. Gercenas su palyda atsidūrė išsvajotame užsienyje. Tačiau problemos, siejusios jį su Rusija, dar ilgai nesibaigė. 1847 metų kovo mėnesį, gavęs iš savo reikalų valdytojo Rusijoje Grigorijaus Kliučarevo laišką dėl atskirų asmenų (panašu jog susijusių su Taurogenu) finansinių pretenzijų, A. Gercenas be jokių išlygų kategoriškai atsakė:
„Aš visiems Taurogeno žmonėms atsilyginau ypatingai gausiai ir dar daviau arbatpinigių. Daviau tiek daug, kad nelaukiau naujų reikalavimų, juo labiau, atviros apgaulės, todėl kategoriškai atsisakau.“
Dar viena įdomi ištrauka iš generolo – adjutanto V.Šenšino sūnaus Nikolajaus laiško rašytojui, generolui N.Orlovui 1854 metais. Laiško autorius buvo neeilinė asmenybė, nes, pavyzdžiui, Žiemos rūmuose jį krikštijo pats imperatorius Nikolajus I su žmona.
„Kelionė vagone iš Berlyno į Kenigsbergą buvo labai įdomi, keleiviai keitėsi, plepėjo, mane laikė tai švedu, tai austru, labai daug melavo, mus keikė. Rugpjūčio 2 dienos vakare buvau Taurogene.“
Popo Georgijaus Gapono pavardė pažįstama kiekvienam, kuris nors truputį yra girdėjęs apie Kruvinąjį 1905 metų sausio devintosios sekmadienį, kai caro įsakymu buvo sušaudyta taiki darbininkų demonstracija, nešusi į Žiemos rūmus peticiją. Šie įvykiai davė pradžią Pirmajai rusų 1905–1907 metų revoliucijai. Popas Gaponas, pagrindinis demonstracijos organizatorius, ėjo jos priekyje. Vėliau išaiškėjo, kad jis buvo pasamdytas slaptosios caro policijos, tačiau iš tikrųjų siekė išrūpinti vargšams geresnes gyvenimo sąlygas.
Esero P. Rutenbergo iš ugnies ištrauktas, G.Gaponas kurį laiką slėpėsi netoli Peterburgo, kaime, o sausio devynioliktąją slapta išvyko į užsienį. Šioje istorijoje irgi yra nemažai mįslingumo. Mat aštuonioliktą dieną Gaponui iškelta baudžiamoji byla. Dvidešimtą dieną Rutenbergas turėjo atvežti pasą. Bet išvakarėse pas Gaponą atsiradęs „pasiuntinys iš sostinės“ liepė popui skubiai bėgti iš šalies...
P.Rutenbergas: „Aš nusprendžiau į užsienį važiuoti kartu su juo. Nusiunčiau jam pasus, nurodymus kur ir kaip su manimi Rusijoje susitikti. Bet jo kaime jau nebebuvo. Nesulaukęs iš manęs žinių, jis išvažiavo pats ir perėjo sieną prie Taurogeno visa diena anksčiau už mane.“
G.Gapono prisiminimu, pirminis kelionės planas buvęs toks: „Aš turėjau važiuoti iki Pskovo, ten persėsti į Varšuvos traukinį, bet, atvykęs į Vilnių, grįžti į Dvinską (Daugpilį), o iš ten per Šiaulius vykti iki sienos.“
Tačiau, kaip neretai būna, jau nuo pirmųjų minučių planas nesuveikė. G.Gaponą pakeliui į stotį užklupo pūga, jis paklydo ir pavėlavo į traukinį. Pagaliau, įsėdus susirodė, jog yra sekamas. Tada išlipo Subačiaus stotyje ir, revoliucingai nusiteikusių piliečių padedamas, atėjo iki sienos.
Bent jau taip pats G.Gaponas vėliau pasakojo. Toliau viskas buvo paprasčiau:
„Po 4-rių dienų nepertraukiamo važiavimo atvykom į kaimą, buvusį už keleto varstų nuo sienos, kur mano lenkas turėjo mane palikti. Atsisveikindami mes draugiškai apsikabinome ir aš patraukiau pas asmenį, kurį man buvo nurodę draugai Peterburge ir kuris turėjo pervesti mane per sieną. Tas asmuo pasirodė esąs labai atsargus ir nors aš buvau pas jį dieną keletą valandų, nakčiai jis nuvedė mane pas kaimyną. Mes susitarėm, kad paliksiu pas jį savo bagažą ir jis atsiųs man jį vėliau, jeigu tik pavyks sėkmingai pereiti sieną.
Kitą dieną aš persirengiau valstietiškais drabužiais ir nuvažiavau į pasienio kaimelį T.(sunku pasakyti, kokią vietovę turi galvoje G. Gaponas, bet kad veiksmas tikrai vyksta prie Taurogeno, akivaizdu, nes pats popas ne kartą Taurogeno pavadinimą yra minėjęs savo prisiminimuose – A.J.). Buvo sekmadienis ir mano palydovai išėjo į cerkvę, palikę mane ilsėtis troboje. Ši diena vos netapo paskutine mano gyvenime. Smarkūs šalčiai vertė valstiečius sandarinti savo trobas, užtepant dvigubus langų rėmus.
G.Gaponą pakeliui į stotį užklupo pūga, jis paklydo ir pavėlavo į traukinį. Pagaliau, įsėdus susirodė, jog yra sekamas.
Džiaugdamasis krosnies šiluma, atsiguliau pamiegoti ir kada po dviejų valandų mano kontrabandininkai sugrįžo, jie aptiko mane pusiau be sąmonės. Nedelsiant buvo atidaryti langeliai, o mane išnešė į kiemą, kur aš netrukus atsigavau. Penkiese mes nuvažiavom iki namo, stovėjusio visai prie sienos. Čia mane perdavė vienam jaunam lenkui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo labai patikimas. Jis iš karto nuėjo perspėti budinčio kareivio apie mūsų atvykimą.
Turiu paaiškinti, kad visame Rusijos vakariniame pasienyje gyvena žmonės, dauguma kurių – profesionalūs kontrabandininkai, kartu užsiimantys ir bėglių pervedinėjimu per sieną, pajungdami tam sienos sargybą. Vakare norintys pereiti sieną susirenka po vieną ar grupelėmis ir moka pasieniečiams po tris rublius nuo kiekvieno žmogaus. Pavojų kelia tik gretimuose kaimuose gyvenantys sekliai, taip pat netikėtai pakeisti sargybiniai, negavę savo dalies, todėl šaudantys į kiekvieną, mėginantį pereiti sieną. Būna ir tokių atvejų, kad, sužinoję apie piktnaudžiavimus, iš Peterburgo specialiai stebėti atsiunčia karininką ir tada griūna visi planai.
Anksčiau bėgančiųjų per sieną kontingentą sudarė daugiausia valstiečiai, darbininkai, žydai, lenkai, lietuviai ir kiti, vejami iš Rusijos į laisvas šalis, ypatingai į Ameriką, nevilties ir įvairių negerovių. Gauti pasą jiems kainuoja didelius pinigus ir todėl jie renkasi pigesnį, nors daug rizikingesnį, būdą peršokti sieną. Paskutiniaisiais metais bėgančiųjų iš Rusijos kontingentą papildė politiniai, nusikaltėliai, bėgantys nuo karo prievolės ir dezertyrai rezervininkai. Visi tie žmonės, žinoma, negali teisėtai gauti paso ir todėl moka didelius pinigus kontrabandininkams, kurie ir ima už tai labai brangiai, todėl kad sulaikius jie irgi patenka į kalėjimą, nukenčia ir jų šeimos.
Be to, pasienyje gyvena žmonės, patys priklausantys revoliucinei partijai ir talkinantys poliniams pabėgėliams. Kontrabandos, tarp jos ir draudžiamos literatūros, pernešimas vyksta taip pat ir, kaip pavojingas amatas, apmokama brangiai. Pavyzdžiui, įvežti į Rusiją pūdą nelegalios literatūros kainuoja nemažiau kaip 50 rub., kai kada 100 ir daugiau. Turint galvoje, kad dažnai tie pakai areštuojami, įmetami į upę ar kokiu nors kitu būdu sunaikinami, galima įsivaizduoti, kokios didelės šios literatūros įvežimo išlaidos tenka revoliucinei partijai.
Mano palydovas ilgai negrįžo; paaiškėjo, kad visą tą laiką jis gėrė su kareiviais ir tas užsiėmimas jam taip patiko, kad kai parsirado, buvo tiek girtas, jog netiko jokiam reikalui. Iš jo šeimos kalbos supratau, kad jis pragėrė visus mano duotus papirkimui pinigus. Jis nuvirto į kampą miegoti, o kai po keleto valandų atsibudo, paaiškėjo, jog kareivis pakeistas. Ta žinia sujaudino visą jo šeimą, kadangi ji suvokė savo įsipareigojimą man. Nebuvo kitos išeities kaip tik likti pas juos nakvoti. Kitą rytą mano palydovas, šį kartą blaivus, pažadino mane ir liepė eiti paskui. Mes pasiėmėm kokių 12-os metų berniuką.
Po keleto minučių mano palydovas sutiko draugą, kuris pasakė, jog dabar pereiti sienos neįmanoma, nes ten stovėjo du nauji kareiviai, bet aš liepiau eiti toliau, kadangi buvo tirštas rūkas ir mes buvome jau per kokius 100 žingsnių nuo vielos, skyrusios Rusiją ir Vokietiją. Aš likau vienas su berniuku ir mes ėmėme perbėginėti nuo vieno pastato iki kito. Mačiau, kad tai pavojinga ir laikiau paruošęs savo revolverį. Staiga berniukas sugriebė mane už rankos ir išsigandęs suriko: „Paskui mus bėga kareivis“. Po to išgirdau šūksnį: „Stok!“ ir atsisukęs už 20 žingsnių pamačiau per gilų sniegą bėgantį kareivį. Mes nestojome, o kareivis vis artėjo. Kai liko vos keletas žingsnių, jis pargriuvo. Tai buvo nepaprastai laimingas atsitiktinumas.
Pasijutęs sąlygiškai saugus, paklausiau savo mažojo palydovo, ar jis neišsigando. „Išsigąsti kareivio? Niekada!“ – atsakė jis nuoširdžiai.
Kitą minutę mes jau lindome pro vielos tvorą ir greitai pirmąjį kartą savo gyvenime aš stovėjau svetimoje žemėje. Laukiau šūvio, bet jo nebuvo ir mes nuėjome toliau. Pradžioje man tai pasirodė keista, tačiau vėliau sužinojau, jog prieš mėnesį rusų kareivis užmušė žmogų, jau perėjusį sieną. Prūsų pasieniečiai apie tai pranešė savo valdžiai. Tai iššaukė tam tikrų problemų, o rusų pasienio sargyba gavo tikslesnes instrukcijas.
Na o mes tuo metu bėgome link artimiausio namo. Pasijutęs sąlygiškai saugus, paklausiau savo mažojo palydovo, ar jis neišsigando. „Išsigąsti kareivio? Niekada!“ – atsakė jis nuoširdžiai. Tas namas, link kurio mes bėgom ir kur mus vaišingai priėmė, priklausė vienam vokiečiui. Aš paprašiau duoti man kitus drabužius ir palikau savuosius.
Buvo pakinkyti arkliai, šeimininkė sėdo į roges su manimi ir berniuku ir nuvežė mus į gretimą, už pusės mylios buvusią, karčemą (greičiausiai, Lauksargiuose – A.J.) Čia kontrabandininkai turėjo atvežti mano bagažą, bet jo dar nebuvo. Pagaliau laisvai atsikvėpiau ir pasistiprinęs atsisveikinau su berniuku, duodamas jam 5 rublius, kuriuos jis kruopščiai paslėpė užantyje. Po keleto valandų viešbutyje pasirodė aukštas vyras įžūlia fizionomija ir, priėjęs prie manęs, rusiškai paklausė: „Kur važiuojat ir kaip reikalai Peterburge?“ Aš atsakiau: „Nieko apie Peterburgą nežinau“. Bet jis neatstojo ir pradėjo klausinėti kas aš. Atsakiau, kad esu dezertyras. „A, – tarė jis – tai aš atvesiu jums jūsų tėvynainius, kurie labai jumis apsidžiaugs.“
Po šių žodžių išėjo iš kambario. Šeimininkė, pamojusi man pirštu, sušnabždėjo: „Tai rusų policijos agentas; jums dabar geriau išvažiuoti“ ir liepė vežikui ruošti arklius. Tačiau agentas, šį kartą su dviem draugais, grįžo anksčiau už ją. Buvau įspėtas, kad Vokietija išduoda dezertyrus, tačiau tas žodis man išsprūdo kažkaip netyčia. Būtinai reikėjo bėgti. Per langą pamačiau, kad arkliai jau pakinkyti. Į kambarį įėjusi šeimininkė užkalbino agentą. „Aš užmiršau atiduoti jums laišką,“ – netikėtai ištarė mosteldama man galva ir išsivedė agentus į kitą kambarį. Apsimetęs, kad einu kartu, puoliau pro duris, įšokau į roges ir išvažiavau. Atsisukęs atgal, pamačiau, kaip agentas išbėgo iš viešbučio, bet kitų arklių nebuvo ir aš galėjau ramiai judėti į Tilžę.“
Tris artimiausias dienas Grigorijus Gaponas gyveno pas Lietuvos socialdemokratų partijos veikėją Joną Vanagaitį, vėliau 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis dalyvavusį Didžiajame Vilniaus Seime. O G.Gaponas vasario pradžioje atvyko į Ženevą.
