Tai trumpas epizodas iš garsiojo gruzinų kilmės rusų kompozitoriaus ir chemiko Aleksandro Borodino kelionės tipišku to meto „transportu“. Medicinos-chirurgijos akademija komandiravo jį, jau apsigynusį organinės chemijos daktarinę disertaciją mokslininką, pasitobulinti ir grįžus tapti Peterburgo mokslų akademijos profesoriaus padėjėju. Žinoma, gali pasirodyti labai keista, kad būsimosios, tegu dėl mirties ir nebaigtos, operos „Kunigaikštis Igoris“ su garsiaisiais poloviečių šokiais, simfonijų, fortepijoninių pjesių autoriui teko per Europą šešias paras kratytis tokiomis varganomis sąlygomis. Tačiau tuomet jam tebuvo dvidešimt šešeri ir tik po dešimtmečio Peterburge bus atlikta jo „Pirmoji simfonija“, atnešianti didelę šlovę.
Mums gi šiandien svarbiau, kad 1859 metų lapkričio 1-ąją A.Borodinas lankėsi Tauragėje. Pašto karieta atvežė jį iki Taurogeno, iki Prūsijos sienos. Čia – neilgas poilsis. O toliau kelionė tęsėsi per visą Vokietiją iki Badeno kunigaikštystės Heidelbergo miesto.
Nedaug trūko, kad Tauragės žemę būtų lietęs ir klasikinės rusų muzikos pradininku vadinamas Michailas Glinka, kurio operos bei instrumentiniai kūriniai nuolatos yra garsiausių pasaulio teatrų bei atlikėjų repertuare. 1834 metų kovo mėnesį jį su seserimi Berlyne pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Ilgai nelaukę, jiedu iškeliavo namo į Maskvą. Tačiau iš Tilžės per dabartinius Mikytus nuvažiavo ne tiesiai link Taurogeno, bet, kaip prisiminė jis pats, „mes važiavom per Jurburgą, Kovną, Vilno, Minską ir Smolenską“.
Užtat su Taurage gana neblogai susipažino pasaulinio garso mokslininkas – fiziologas, Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos garbės narys, fiziologijos mokslo srities sukūrėjas Ivanas Sečenovas, dėl kurio tyrinėjimų ligų diagnostika pažengė toli pirmyn. Jo vardas suteiktas Maskvos medicinos institutui.
Nedaug trūko, kad Tauragės žemę būtų lietęs ir klasikinės rusų muzikos pradininku vadinamas Michailas Glinka.
1860 m. sausio pabaigoje po pusketvirtų metų darbo užsienyje trisdešimtmetis I.Sečenovas vyko namo – pirmiausia traukiniu iki Kenigsbergo, po to pašto karieta per Tauragę, Rygą iki Peterburgo: „Kenigsberge gavau vietą galinėje keturių vietų kupė su trimis damomis: prancūze – modiste, grįžtančia iš Paryžiaus į Peterburgą, laisvai kalbėjusia prancūziškai rygiete ir labai jauna vokietaite, vykusia kažkur netoli už Kenigsbergo. Neaišku, ar dėl to, jog nebuvo pratusi važinėti uždara lingių laikoma karieta, ar dėl to, jog mes su ja sėdėjome priekyje nugara pirmyn, bet jau pačioje kelionės pradžioje vargšė vokietaitė staiga pradėjo balti aiškiai rodydama pykinimo požymius. Laimei, mano skrybėlė – cilindras – buvo po ranka ir išgelbėjo priešais sėdėjusias. Labai nervinausi, kad per ją praradau išmestąją per langą skrybėlę, tačiau dėl šios nedidelės aukos įsigijau mano palydovių prielankumą ir toliau visą kelionę bendravome labai draugiškai.
Taurogene manęs, be kita ko, laukė ne visai malonus siurprizas. Kada mus, keleivius, pakvietė į biurą atsiimti pasų, valdininkas pranešė man, kad privalau sumokėti trisdešimt rublių, nes, išvykdamas į užsienį, sumokėjau tik už pusmetį, o užsienyje buvau trejus su puse. Šito aš Heidelberge neplanavau ir kišenėje buvo likę vos keletas rublių maistui iki Peterburgo. Išgelbėjo mane greta stovėjęs priekinio kupe keleivis. Šitas keleivis pasirodė esąs violončelininkas Davydovas, vykęs į Peterburgą iš Leipcigo konservatorijos ir jau spėjęs sužavėti Berlyno publiką. Jis mane čia pat, stotyje, pristatė kažkokiam garbaus amžiaus žydui ir šis už paliktą užstatą – auksinį laikrodį – davė man 30 rublių. Į Peterburgą atvykome vasario pirmosios vakare, apie devintą valandą.“
Koks, vis dėlto, keistas dalykas yra istorija. I.Sečenovas, aiškiai nebūdamas didelis muzikos žinovas, lyg tarp kita ko, pamini savo pasakojime kažkokio Davydovo pavardę. Ir jeigu nežiūrėtum giliau, tikrai nesužinotum apie dar vieno didelio žmogaus, vieno ryškiausiųjų XIX a. antrosios pusės Rusijos muzikinės inteligentijos atstovo, lankymąsi Tauragėje.
Karlas Davydovas, prabėgus po aprašytosios kelionės šešiolikai metų, tapo Sankt-Peterburgo konservatorijos direktoriumi ir buvo juo vienuolika metų. Tiesa, prieš tai baigė ... Maskvos universiteto fizikos-matematikos fakultetą ir nutarė paskirti gyvenimą kompozitoriaus veiklai. Išvyko tobulintis į Vokietiją, Leipcigą. Po sėkmingo pasirodymo Gevandhauze, kur K.Davydovas atliko savo pirmąjį koncertą, jis buvo pripažintas neginčijamu violončelės virtuozu. Tapo Leipcigo konservatorijos profesoriumi, sėkmingai gastroliavo Vokietijoje ir Olandijoje.
Ir vis dėlto Tėvynės ilgesys nugalėjo. Nedvejodamas K.Davydovas priėmė kompozitoriaus A.Rubinšteino pasiūlymą tapti pirmosios organizuojamos Rusijos Sankt-Peterburgo konservatorijos profesoriumi. Čia ir dirbo visą likusį gyvenimą.
O kol kas jam tebuvo vos dvidešimt dveji, šiandien gerai žinoma sėkmės istorija laukė ateityje ir Tauragėje jis išgelbėjo iš labai painios finansinės situacijos kitą būsimą pasaulio garsenybę I.Sečenovą.
Kiekvienam, nors truputį besidominčiam pasaulio geografija, tikrai žinoma ar bent jau girdėta legendinio rusų mokslininko Piotro Semionovo-Tianšanskio pavardė. Daugiau nei 40 metų jis vadovavo Rusijos geografų draugijai, buvo pagrindinis pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo ir baudžiavos panaikinimo reformos iniciatorius. O svarbiausia, jis pirmasis iš europiečių ėmėsi tyrinėti Tian Šanio kalnų masyvą, už ką įgijo pelnytą teisę prie pavardės prisijungti garbingą antrąją dalį – Tianšanskis. Jo vardu pavadinta nemažai Vidurinės bei Centrinės Azijos, Arktikos, Aliaskos ledynų, kalnų viršukalnių, įsteigtas jo vardo auksinis medalis.
1953 metais Berlyno universitete jis studijavo geografiją ir geologiją, artimai susidraugavo su genialiu mokslininku A.Humboltu. Ir štai 1855 metais, baigęs mokslus, P.Semionovas-Tianšanskis grįžo namo į Rusiją. Kaip pats vėliau prisiminė, „...iš Berlyno iki Kenigsbergo geležinkeliu, bet, kadangi toliau jo nebuvo, tai samdytu ekipažu turėjau vykti iki pasienio miestelio Taurogeno.“ Čia, kiek palaukęs, jis persėdo į kitą ekipažą ir tęsė kelionę į Peterburgą.
Ir pagaliau faktas, tikrai galintis prilygti nemariajai O.Balzako viešnagei bei akivaizdžiai tampantis savotišku atradimu. Jis jokiu būdu nemenkina Hektoro Berliozo, Aleksandro Gerceno, Grigorijaus Gapono ir kitų asmenybių lankymosi Tauragėje. Tačiau nuo šiol rajono muzikos mokytojai, kalbėdami mokiniams apie garsiausius pasaulio muzikus, galės pasakyti: Tauragėje viešėjo ir vokiečių kompozitorius bei įtakingas muzikos kritikas, vienas ryškiausių XIX amžiaus kompozitorių romantikų, pianistas, dirigentas, pedagogas Robertas Šumanas. Galima visai nesidomėti klasikine muzika, nemėgti jos, tačiau, išgirdus R.Šumano legendinę „Svajonę“, pačiam didžiausiam pesimistui ima spurdėti širdis.
Trisdešimt ketverių metų jau gerai Europoje žinomas kompozitorius su žmona, jo gyvenimo, kūrybos mūza ir daugelio kūrinių įkvėpėja bei atlikėja, garsia pianiste, savo mokytojo dukra Klara Vyk (Clara Josephine Wieck Schumann) 1844 metų sausio 25-ąją išsirengė tolimon koncertinėn kelionėn iš Leipcigo į Rusijos sostinę Sankt Peterburgą ir Maskvą. Beje, Klaros tėvas buvo įsitikinęs, jog R.Šumanas gali tapti geriausiu Europos pianistu. Tačiau susižeidęs ranką Robertas turėjo atsisakyti pianisto karjeros ir atsidėti kūrybai.
Taigi, Berlynas ir pasimatymai su kompozitoriumi Feliksu Mendelsonu, dainininke Wilhelmine Schröder-Devrient bei poetu Friedrich Rückert. Dirschau (dabar Lenkijos miestas Tčevas). Marienburgas. Kenigsbergas, kur vasario 3-iąją ir 4-ąją Klara surengė du solinius koncertus. Štai ką ji pati apie tai rašė savo kelionės užrašuose: „Mes išvykome iš Berlyno šeštadienio vakare greituoju traukiniu (patogiausiu, kokiu aš kada nors esu keliavusi) ir pasiekėme Kenigsbergą antradienio vakare, kur buvome priimti ypatingai maloniai. Tai bjaurus miestas, bet tai tik daro visus jo žmones gražesnius. Penktadienį ir šeštadienį turėjau koncertus teatre pilnose salėse, bet buvo labai šalta, kadangi salė didelė ir nešildoma.
Sekmadienį mes pervažiavome į Tilžę, kur leidome vakarą su pašto skyriaus viršininku Nernstu (nepaprastai maloni šeima); aš daug grojau, nežiūrint kad po koncerto Kenigsberge pusę nakties užtrukau pakuodama daiktus, pakilau penktą ir visą dieną važiavom. Pirmadienį atsikėlėm trečią valandą, o ketvirtą išvykome į pasienį. Negaliu nepasakyti, kad Kenigsberge buvo fortepijono meistras, kurio instrumentais aš buvau grojusi (jį vadino Marty). Jis maloningai paskolino mums roges nuvykti iki pasienio (toliau pusę kelio iš Kenigsbergo vykome išimtinai rogėmis ir radome joms padarytas vėžes). Iš Tilžės į Taurogeną važiavome su ekstra paštu.
Taurogene mes patys radome puikią pašto stotį ir ypatingai apetitą žadinančius pusryčius.
Taurogene Nernstas jau buvo užsakęs mums vietas kelionei gražiomis, patogiomis dvivietėmis greitosiomis rogėmis į Rygą. Kenigsberge Rusijos konsulas įteikė laišką muitinės inspektoriui (labai gražus vyras) ir mus čia priėmė labai maloniai. Kaip visur kitur, mūsų bagažas buvo atidarytas, paviršutiniškai apžiūrėtas ir uždarytas vėl. Jie niekada smarkiai netikrindavo muzikų.
Taurogene mes patys radome puikią pašto stotį ir ypatingai apetitą žadinančius pusryčius. Dar daugiau, konsulas rekomendavo mus vienam oficialiam pasienio pareigūnui, kuris elgėsi labai kultūringai, padėjo viską greičiau sutvarkyti su pasais ir lagaminais ir pan. Todėl atvykome į Rygą labai komfortabiliai, bet koks nemielas tai buvo miestas!“
Prie viso to lieka tik priminti, jog Klara ir Robertas Šumanai Tauragę pasiekė 1844 metų vasario penktąją, o pusryčiavo tuometėje pašto stotyje (šiandieniniame Tauragės centriniame pašte) praėjus vos keturiems mėnesiams po O. Balzako apsilankymo. Gaila, nepavyksta rasti jokios informacijos apie šeimyninio dueto grįžimą atgal. Žinant, jog 1844 metais iš Maskvos į Kenigsbergą geležinkelio linijos tikrai nebuvo, K. ir R.Šumanai neišvengiamai turėjo važiuoti karieta arba rogėmis, vėlgi per Taurogeną. Vadinasi, galimi nauji atradimai.
Tiesa, aiškinantis kompozitoriaus lankymosi Lietuvoje detales, Šilutės ir Pagėgių krašto laikraščio „Panerys“ interneto svetainėje pavyko aptikti unikalų, tikrai negirdėtą, faktą:
„Senuoju pašto traktu, ėjusiu per Piktupėnus, 1808 m. gruodžio mėnesį iš Berlyno į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgas) važiavo garsus vokiečių kompozitorius Robertas Aleksandras Šumanas (Robert Alexander Schumann) su žmona Klara. Sustoję Piktupėnuose, jie skundėsi dideliu speigu ir blogais keliais.“
Unikalus ir negirdėtas šis faktas yra todėl, kad 1808 metais R.Šumanas jokiu būdu negalėjo važiuoti per Piktupėnus, nes gimė tik po dvejų metų – 1810-ųjų birželio aštuntąją. Be to, lietuviškai Petrapiliu o oficialiai Petrogradu Sankt Peterburgas vadinosi tik nuo 1914 iki 1924 metų.
Rusijos politinis veikėjas Aleksandras Benkendorfas, lydėjęs per Tauragę ir imperatorių Nikolajų I, prisiminė, kaip po Tilžės taikos pasirašymo 1807 m. liepos mėnesį pas imperatorių (turimas galvoje Aleksandras I) buvo iškviestas grafas Tolstojus: „Nežiūrint mūsų skubotumo, pasivijome jį tik kitą dieną Taurogene.“ Grafas, generolas leitenantas, diplomatas Piotras Tolstojus 1805 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Napoleoną bei Rusijos-Prancūzijos derybose Tilžėje.
Sutarties pasirašymą jis sutiko kaip tragediją ir atsisakė Napoleono jam suteikto Garbės legiono ordino. Išliko įdomus pasakojimas, kaip būdamas Tilžėje Aleksandras I norėjo pavaišinti prancūzų gvardiečius, tačiau nepavyko surasti tiek stalo įrankių. Tai sužinojęs, nepatenkintas imperatorius pasakė ober gofmaršalui grafui Tolstojui: „Surink iš kiekvieno žmogaus nors ir po dvidešimt penkis červoncus, bet kad pietūs būtų.“ Grafas Tolstojus, garsėjęs savo atvirumu, atšovė: „Tai negi liepsite kiekvienam kareiviui padėti ant stalo červoncus? Įrankių iš viso tik dvylika. Daugiau Jūs liepėte į žygį neimti...“
Po Tilžės taikos grafas pasiųstas ambasadoriumi į Paryžių stebėti, kaip laikomasi sutarties reikalavimų. Tačiau imperatoriaus pasitikėjimo nepateisino ir buvo iš posto atšauktas.
Vienas ryškiausių Europos karo strategų Karlas fon Klauzevicas gimė 1780 metais Burge (prie Magdeburgo). 1806 metais dalyvavo kare su Napoleonu I. 1812 metais, pastarajam užpuolus Rusijos imperiją, K.Klauzevicas paliko prūsų kariuomenę ir perėjo tarnauti Rusijos carui Aleksandrui I. Su I.Dibičiumi vadovavo Rusijos derybų delegacijai, kuri 1812 metų gruodžio 30 dieną pasirašė Tauragės konvenciją.
Tai štai, pareiškęs norą tarnauti Rusijos kariuomenėje, jis 1812 metų gegužės 2-ąją per Tilžę, Tauragę ir Vilnių išvyko į Peterburgą. Tilžėje paviršutiniškai apžiūrėjo 1807 metų istorinės Tilžės taikos pasirašymo vietą, o Taurogene, prie Rusijos sienos, teko ilgokai palūkėti, kol bus sutvarkyti visi reikiami formalumai. Mat jo atsistatydinimo prašymą Prūsijos karalius atmetė. Taurogene Klauzevicą priėmė pasienio pulkininkas kazokas. Jo žmona, stambi, maloni moteris iš Novočerkasko, kaip prisiminė pats Karlas, tiko tik gaminti, skalbti, valyti ir gimdyti vaikus.
Nors Klauzevicas nė žodžio nesuprato rusiškai, šeimininkai stengėsi daug bendrauti. Kad neliktų visiškai abejingas tokiam vaišingumui, svečias parodė šeimininkams nedidelį savo žmonos Marijos portretą. Pulkininkas su žmona labai gyrė jos išvaizdą, o kai Klauzevicas pagaliau susirengė vykti toliau, pulkininko žmona atsistojo ir, nesivaržydama vyro, pabučiavo į abu skruostus. Rusijos carui K.Klauzevicas buvo pristatytas kaip geriausias karo istorijos specialistas. 1812 metų žiemą kartu su generolo P.Vitgenšteino armija grįžo į Tauragę, kur, kaip jau minėta, dalyvavo Tauragės konvencijos rengime ir derybose.
Kaip nebūtų keista, rusų žvalgybos kanalais Klauzevico laiškai žmonai laisvai pasiekdavo su Rusija kariavusios Prūsijos sostinę Berlyną. Gaudavo jis ir žmonos Marijos atsakymus. Keletas laiškų parašyta iš Lietuvos, o vienas – mums ypatingai įdomus:
„Taurogenas, 1812 m. gruodžio 18
Rašau tau, brangioji Marija, paveiktas užburiančio šio miestelio, kuriame prieš devynis mėnesius pirmąkart įžengiau į Rusiją ir kur dabar esu pagrindinėje prūsų būstinėje, įspūdžio. Aplinkybes, atvedusias mane čia, tu lengvai suprasi iš jus pasieksiančių žinių. Aš sutikau sveikus kūnu ir siela savo brolius, įvertintus ir gerbiamus, pasidabinusius ordinais (deja, ne prancūziškais) ir išgyvenau šiandien su jais neapsakomai malonią pasimatymų dieną. Rytoj likimas mus vėl išskirs, bet dabar mes bent jau nestovėsime vienas prieš kitą. Jeigu Imperatorius panorės, tai niekada nepasikartos. Aš išgyvenau keturias siaubingų rūpesčių dienas. Mes atkirtome generolą Jorką ir kiekvieną dieną buvome pasirengę susigrumti su juo. Aš visiškai sveikas ir esu Vitgenšteino armijoje. Po vieno arba dviejų mėnesių tikiuosi pereiti į vokiečių legioną, kuriame jau 4000 žmonių. Man sakė, kad Gneizenau grįžta ir, greičiausiai, taps legiono vadu. Tai man būtų džiaugsmo! Dabar negaliu daugiau rašyti, kadangi laikas eina per greitai. Artimiausiu metu tikiuosi būti Kenigsberge.“
