Pirma tezė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai išgyvena pereinamąjį laikotarpį nuo Immanuelio Kanto prie utilitarizmo.
Abi pusės tapo naudos skaičiuotojais, nenorinčiais skaityti Kanto traktatų, skirtų moralinio ir politinio principo reikšmei. Dabartinį dviejų tautų ir valstybių santykių etapą galima apibūdinti kaip utilitarizmo ir politinio realizmo periodą.
Lietuvos ir Lenkijos politikai į tarpusavio santykius pradėjo žiūrėti taip sudėtingai, kad galiausiai praranda supratimą, kuris naudos išskaičiavimas svarbiausias. Tapo neaišku, kokia nauda iš tos naudos. Sakoma viena, galvojama antra, daroma trečia. Vienu ir tuo pačiu metu žodžiais rodoma ištikimybė tvirtiems principams, bet kartu norima, kad juos atitiktų lenkiškas arba lietuviškas požiūris. Jau kelis metus tiesa tapo lenkiška arba lietuviška.
Prieš dvidešimt metų apie santykius su kaimynais buvo bandoma mąstyti kitaip. Vyravo įsitikinimas, kad moraliniai ir politiniai principai svarbiau, negu trumpalaikiai naudos išskaičiavimai.
Dabar galvojama, kad nėra savaime teisingų arba klaidingų principų, bet viskas priklauso nuo juos teigiančių valstybių galios. Principai tapo tuo, ko laikosi viena pusė, bet būtinai priekaištaujama, kad nesilaiko kita. Atsirado daug politinių moralistų, bet išnyko moralūs politikai. Lietuvos ir Lenkijos santykių ateitis tapo panaši į šimto metų senumo praeitį, kai lenkai ir lietuviai sutardavo tik Antakalnio karių kapinėse.
Antra tezė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai išgyvena geros valios nuosmukio laikotarpį.
Abi šalys nuo geros valios politikos perėjo prie nepasitikėjimo, įtarinėjimų ir įžeidinėjimų. Immanuelis Kantas sakė, kad vienintelis absoliučiai geras dalykas šiame pasaulyje yra gera valia. Susidaro įspūdis, kad šis principas netinka lietuvių ir lenkų santykiams. Dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras mano, kad gera valia yra kaip benzinas ar futbolo rungtynės, t.y. visada pasibaigia. Lietuviai taip pat turi didelių geros valios problemų. Jų noras tesėti duotus pažadus dažnai pasibaigia atsistojus nuo derybų stalo.
Mūsų tarpvalstybiniams santykiams šiandien trūksta ne pinigų, bet geros valios. Turime susirūpinti ne ekonominiais, bet moraliniais ištekliais.
Žvelgiant į dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, žmogui iš šalies sunku būtų suprasti, kodėl šių šalių žmonės save vadina katalikais. Lietuviai ir lenkai atrodo tarytum neskaitę apaštalo Pauliaus žodžių, kad gera valia yra kantri, nesididžiuoja, neišpuiksta ir pamiršta, kas bloga. Abiejų valstybių politikai kalba apie savo tautos žmonių valią. Tačiau taip jie daro ne todėl, kad ši valia teisinga, bet tik dėl to, kad ji padeda išlaikyti valdžią. Prasidėjo neregėto masto pataikavimas miniai. Nepadorūs riksmai tapo pagrindiniu argumentu, įtikinančiu, kad politikai veikia teisingai. Mūsų santykių krizė neabejotinai susieta su demokratijos nuopuoliu iki populizmo.
Trečia tezė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai išgyvena atsilikėlio ieškojimo periodą.
Dabartinis Lenkijos prezidentas suformulavo klausimą, į kurį šiandien būtina atsakyti: kodėl lietuviška ožka neina prie vežimo, kuriame guli šienas?
Atsakymą į šį klausimą galima rasti jau minėto Kanto darbuose – „palieptas tikėjimas yra beprasmybė“. Prieš metus laiko su skaudančia širdimi būčiau pripažinęs, kad lietuviai yra Europos atsilikėliai, kaip tai dažnai mėgsta įrodinėti lenkai. Šiandien taip negalvoju. Praeitų metų rudenį Lietuvos Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad mūsų šalyje nėra būtino ryšio tarp šeimos ir santuokos. Nors nepritariu šiam sprendimui, jį noriu panaudoti kaip argumentą polemikai su progresyviais lenkais.
Pagalvokime racionaliai. Jeigu lietuviai gali taip drąsiai eksperimentuoti su šeima, tai jiems turi būti nesunku įveikti lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo problemą. Mūsų tarpvalstybinių santykių sunkumai kyla ne dėl Henryko Sienkiewicziaus romanuose aprašyto lietuvių užsispyrimo.
Santykių pagerėjimui trukdo nepagarba kaimynams. Būtina nustoti į vienas kitą žiūrėti kaip į atsilikėlius, nepasivejančius pažangos traukinio. Aukščiausias Lenkijos kalnas siekia 2499 metrus, o aukščiausia Lietuvos kalva tik 293 metrus. Tačiau tai nereiškia, kad tarpvalstybiniai santykiai turi priklausyti nuo kalnų dydžio. Jeigu lietuviai elgtųsi kaip Varšuvos vyriausybė, lenkų ožka taip pat neitų prie šieno.
Ketvirta tezė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai įžengė į postmodernizmo fazę.
Postmodernizmo stilistiką atstovaujantis architektas gali viename pastate derinti klasicizmo, baroko ir gotikos elementus. Tai būdinga dabartiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Kai viename namo gale nepadoriai ginčijasi politikai, kitoje jo pusėje gražiai bendradarbiauja verslininkai ir kariškiai. Dabartinė lietuvių ir lenkų santykių eklektika neįsivaizduojama tarpukario metais, kai viešpatavo vienas politinės architektūros stilius.
Praėjusių metų rudenį, skaitydamas lietuviškų interneto portalų komentarus, galėjai pamanyti, kad atsidūrei 1938 metų Kaune, po garsiojo Lenkijos ultimatumo, tačiau išėjęs į Vilniaus gatvę sekmadienį galėjai pasijusti kaip tarpukario Vilniuje. Šį įspūdį sukurdavo įspūdinga turistų iš Lenkijos minia.
Tikru postmodernizmo šedevru tapo Donaldo Tusko praeitų metų rugsėjo mėnesio vizitas į Lietuvą. Leiskite trumpai priminti šį postmodernios diplomatijos šedevrą. Lenkijos vyriausybės vadovas atskrido į Palangą.
Dvi valandas pabuvęs Lietuvos pajūryje, išskrido į Vilnių, kur nuėjo į Šv. Teresės bažnyčią, susitiko su Lietuvoje gyvenančiais lenkais ir nuo altoriaus pasakė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus geri tiek, kiek bus geri Lietuvos santykiai su lenkų mažuma.
Tai neįsivaizduojama Pilsudskio ir Smetonos laikais. Net didžiausios vaizduotės žmonės - Adomas Mickevičius, Franzas Kafka ar Salvadoras Dali – stebėtųsi Lenkijos ministro pirmininko klajonėmis po Lietuvos kurortus ir bažnyčias. Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius neabejotinai prisidėjo prie Tusko partijos rinkimų kampanijos. Tai optimistinis ženklas. Viską norima paversti į rimtą dramą, bet gaunasi tik melodrama.
Penkta tezė. Lietuvos ir Lenkijos santykiai išgyvena ilgalaikio nuosmukio pradžią.
Politinio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo nepalaiko lietuvių noras pažinti lenkų kultūrą, ir atvirkščiai. Paskutinius du dešimtmečius tarpvalstybinė politika yra atitrūkusi nuo Lietuvos ir Lenkijos piliečių vaizduotės.
Lietuviai Lenkiją mato kaip tranzitinę šalį, kurią reikia pervažiuoti vykstant į Vakarų Europą. Lenkai į Lietuvą atvyksta tik tam, kad rastų lenkų kultūros pėdsakų. Mūsų piliečiai kol kas vieni kitiems atrodo kaip filosofinės abstrakcijos, be bendrų darbų patirties. Tai suteikia daug erdvės politinėms manipuliacijoms. Jeigu nebūtų skandalingų abiejų pusių politikų pareiškimų, tai išryškėtų liūdna tiesa – kol kas labai mažai padaryta dviejų tautų bendrumui kurti.
Abi pusės nenori suprasti, kad baigėsi XIX amžiaus politinės diskusijos. 1863 metų sukilimas yra lenkų ir lietuvių santykių lūžio momentas. Po šio sukilimo pradėjo formuotis naujas Lietuvos elitas, 1918 metais paskelbęs nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lenkai per mažai žino, kuo lietuviai gyveno kurdami savo naują valstybę. Lietuviai daro panašią klaidą. Jie dar nepajėgia suprasti, kad lenkai yra lygūs jų valstybės piliečiai, turintys savo kultūrinių poreikių. Gyvendami 2012 metais, mes toliau giedame 1912 metų giesmes.
Stovime ant labai plono ledo. Mokame vieni kitus žeminti, niekinti ir įžeidinėti. Šiuo požiūriu pasiekėme meistriškumo viršūnes. Tačiau turime per mažai bendrų darbų patirties. Abiejų Tautų Respublika pernelyg toli nuo mūsų, kad padėtų kasdieniuose darbuose. Ji tinka šventėms ir turizmo industrijai. Būtina rasti naujas dviejų suverenių valstybių piliečių bendradarbiavimo formas. Tai sunkus ir daug laiko bei kantrybės reikalaujantis uždavinys. Mūsų politinė vaizduotė kol kas iškreipta – ji padidina mažus dalykus ir sumažina didelius.
