Kodėl 1941 metais SSRS kartu su Didžiąja Britanija okupavo Iraną? Kas kaltas dėl pagarsėjusio konvojaus PQ-17 žūties 1942-aisiais? Kodėl Josifas Stalinas 1944 metais perleido amerikiečiams aviacijos bazę Ukrainoje? Ar galėjo SSRS viena pati nugalėti Vokietiją ir ar Rusija atidavė visas skolas už lendlizą? Apie tai portalas lenta.ru kalbėjosi su istorijos mokslų daktaru Michailu Suprunu.
Paniškas J.Stalino laiškas
– Rusijoje dažnai girdimi priekaištai, kad antihitlerinės koalicijos sąjungininkai anglai ir amerikiečiai 1941 metų vasarą ir rudenį neskubėjo su pagalba ir lūkuriavo, kas ką įveiks. Ar tai tiesa?
– Ir taip, ir ne. Didžiajai Britanijai, pagal jos nacionalinę „žiedo užveržimo“ strategiją, buvo paranku Sovietų Sąjungą turėti tarp sąjungininkų kovoje su Adolfu Hitleriu. Winstonas Churchillis suvokė, kad Rytų frontas uždarys žiedą aplink Vokietiją ir atkirs ją nuo gyvybiškai svarbių išteklių. Ne atsitiktinai iš karto po to, kai Vokietija užpuolė SSRS, Britanijos premjeras pareiškė, kad būtina be jokių išlygų palaikyti Sovietų Sąjungą, nepaisant ideologinių prieštaravimų.
– Tai reiškia, kad anglai iš karto įvertino bendradarbiavimo su SSRS kovoje prieš A.Hitlerį naudą?
– Žinoma. Tuo labiau, kad iki pat 1941 m. birželio 22 d. SSRS gausiai tiekė Vokietijai naftą, kitas žaliavas ir maisto produktus. Bet jau 1941 m. liepą į Arktį išvyko britų admirolo Philipo Viano misija, kurios tikslas buvo išsiaiškinti, ar yra galimybė sukurti bendrą anglų-sovietų karinio laivyno bazę Lokių saloje arba Špicbergene. Pirmasis konvojus su britų pagalbos kroviniu į SSRS atvyko 1941 m. rugpjūčio 30-ąją. Pirmojoje Maskvos konferencijoje 1941 m. spalio 1 d. Didžiosios Britanijos ir JAV atstovai (lordo Beaverbrooko ir Averello Harrimano misija) įsipareigojo suteikti Sovietų Sąjungai įvairialypę paramą.
Dėl to negalima sakyti, kad sąjungininkai ne iš karto pradėjo mums teikti pagalbą. Priešingai, jie gelbėjo, kaip galėjo. Kitas reikalas, kad krovinių srautas iš Didžiosios Britanijos išties sulėtėjo 1941 metų spalį – lapkričio pradžioje, kai padėtis prie Maskvos tapo kritinė ir buvo neaišku, ar ji nekris. Ir tik po 1941 m. lapkričio 6-osios J.Stalino kalbos metro stotyje „Majakovskaja“ bei garsiojo parado Raudonojoje aikštėje W.Churchilliui tapo aišku, kad sovietų lyderis liko Maskvoje ir neketina jos atiduoti priešui. Įsitikinę, kad SSRS ketina tęsti kovą su A.Hitleriu, anglai iš karto atnaujino krovinių srautą.
– Kalbama, kad pirmaisiais Didžiojo Tėvynės karo mėnesiais mums daug noriau padėjo būtent anglai, o ne amerikiečiai.
– Tai tiesa, juk JAV iki Japonijos antpuolio prieš Perl Harborą 1941 m. gruodžio 7 d. oficialiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Be to, Amerikos visuomenės nuomonė apie SSRS buvo negatyvi, nes Sovietų Sąjunga buvo vertinama kaip nesena A.Hitlerio sąjungininkė. Dėl to prezidentui Franklinui D.Rooseveltui nepavyko Kongrese prastumti įstatymo dėl pagalbos SSRS. Tada jis ėmėsi gudrybės ir įsakė krovinius Sovietų Sąjungai gabenti per Angliją.
– Kada tai įvyko?
– Jau 1941 metų rugsėjį. Kaip žinoma, 1941 metų rugsėjo 3-iąją J.Stalinas W.Churchilliui išsiuntė panikos kupiną laišką, prašydamas žūtbūt nedelsiant atsiųsti pagalbos. Priešingu atveju, jis nedviprasmiškai užsiminė, SSRS galimai pasitrauks iš karo. W.Churchillis tuoj pat išsiuntė kreipimąsi F.D.Rooseveltui, reikalaudamas kaip įmanoma greičiau paremti tiek Didžiąją Britaniją, tiek ir Sovietų Sąjungą. Rugsėjo 6-osios atsakyme JAV prezidentas patikino W.Churchillį (šis iš karto apie tai parašė J.Stalinui), kad Amerika būtinai padės abiem šalims. Norėdamas apeiti Kongresą, jis leido Britanijos premjerui dalį siuntų iš didesnio Anglijai skirto pagalbos srauto nukreipti į SSRS. Oficialiai JAV lendlizo siuntos į SSRS pradėtos tiekti nuo 1941 m. lapkričio 7-osios, dienos, kai surengtas karinis paradas Raudonojoje aikštėje.
1941 metais Didžioji Britanija ir JAV pačios buvo gyvybiškai suinteresuotos visuotine pagalba Sovietų Sąjungai. Jos suprato, kad jei Rytų frontas žlugs ir J.Stalinas vėl susitars su A.Hitleriu, tai Antrojo pasaulinio karo baigtis taps neaiški. Kitas reikalas, kad išteklių labiau apčiuopiamai pagalbai jos tada turėjo nedaug. Amerikiečių kariuomenė dar buvo silpna ir negausi, o nuo 1939 metų su A.Hitleriu kovojanti Didžioji Britanija balansavo ant pralaimėjimo ribos. Norėdami užsitikrinti paramą iš JAV, anglai net buvo priversti joms užleisti kelias salas Karibų jūroje.
Irano tranzitas
– Kodėl amerikiečiai ne iš karto lendlizą Sovietų Sąjungai ėmė tiekti neatlygintinai, kaip Didžiajai Britanijai ar Kinijai?
– Iki 1942 m. vasario ir Didžiajai Britanijai lendlizas buvo tiekiamas už procentus, nors ir nedidelius. Kai abi šalys susitarė dėl neatlygintinos paramos, su sąlyga, kad pasibaigus karui išlikusi technika bus sugrąžinta, žvalgybos kanalais tai tapo žinoma J.Stalinui. Sprendžiant iš visko, Lavrentijaus Berijos (red. past. – tuometinis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras) ir Pavelo Sudoplatovo (red. past. – NKVD 4-osios valdybos viršininkas) dėka F.D.Rooseveltą ir W.Churchillį pasiekė dezinformacija apie neva vykstančias separatines derybas tarp SSRS ir Vokietijos. Tikėtina, kad baimė dėl naujosios Bresto taikos privertė mūsų sąjungininkus būti sukalbamesnius. Jau 1942 m. vasario 23-iąją Amerikos prezidentas išsiuntė J.Stalinui laišką, kuriame pranešė ne tik apie ankstesnių kreditų sovietams nurašymą, bet ir apie tai, kad nuo tol lendlizo pagalba bus teikiama neatlygintinai, kaip ir Didžiajai Britanijai.
– Kokiais maršrutais į Sovietų Sąjungą būdavo gabenamos lendlizo siuntos?
– Pagrindiniai maršrutai buvo trys: šiaurės jūrų konvojai per Norvegijos jūrą, per Persijos įlanką ir Iraną, o taip pat per Ramųjį vandenyną. Įvairiais karo laikotarpiais egzistavo ir kitų pagalbinių tiekimo kelių: oro keliu „Aliaska–Sibiras“ nuo 1942 m. rudens, oro koridoriumi iš Šiaurės Afrikos po jos išlaisvinimo 1943 metais, o nuo 1944 metų prisidėjo Juodosios jūros maršrutas.
– Kokie iš šių kelių buvo trumpiausi, o kokie buvo laikomi pavojingiausiais?
– Šiaurės kelias buvo ir pats trumpiausias ir tuo pačiu metu pats pavojingiausias. Beveik 40 proc. lendlizo krovinių buvo tiekiama būtent šiuo keliu. Čia kelionė užtrukdavo 10–15 dienų, kai per Iraną – 40–50 dienų. Toks skirtumas labai reikšmingas: kuo ilgiau trunka kelionė, tuo daugiau degalų reikia transportui. Per Iraną vienu garlaiviu buvo galima pervežti perpus mažiau krovinių, nei arktiniais konvojais.
– Būtent dėl to SSRS ir Didžioji Britanija 1941 metų rugpjūtį kartu okupavo Iraną – kad užtikrintų šio transporto koridoriaus saugumą?
– Taip pat ir dėl to. Sovietinė aviacija surengė Teherano antskrydį, sovietinė kariuomenė užgrobė Irano šiaurę, o britų kariai – pietinius ir centrinius rajonus. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir amerikiečių kariai, užtikrinę lendlizo siuntų per Irano koridorių saugumą.
Kalbama, jog kita Irano operacijos priežastimi tapo J.Stalino ir W.Churchillio įtarimai, kad Irano šachas simpatizuoja A.Hitleriui ir greičiausiai dėl to karo išvakarėse pervadino savo šalį iš Persijos į Iraną („arijų šalis“).
Patys iraniečiai tai visada neigė. Bet 1941 metų okupaciją jie prisimena iki šiol, ir tai visada nuodijo Maskvos ir Teherano santykius tiek valdant šachui, tiek ir ajatoloms.
„Germany first“
– Bet šiaurinis lendlizo krovinių maršrutas mums vis dėlto buvo nepalyginamai svarbesnis?
– Ne tik mums, bet ir mūsų antihitlerinės koalicijos sąjungininkams. Manau, kad 1942 metais būtent šiaurės konvojų maršrutuose buvo sprendžiamas viso Antrojo pasaulinio karo likimas.
– Kodėl?
– Pokalbio pradžioje jau kalbėjau apie „žiedo užveržimo“ strategiją. Iš pradžių tai buvo nacionalinė Didžiosios Britanijos strategija, vėliau ji tapo vienu iš visos antihitlerinės koalicijos strategijos komponentų. Ji buvo naudojama iki Teherano konferencijos 1943-iaisiais ir antrojo fronto Europoje atidarymo. Ji dar buvo vadinama „netiesioginių veiksmų“ arba „periferinio karo“ strategija, o galvoje turėta Trečiojo reicho smaugimas jūrų blokada, bombardavimu ir diversijomis iš visų pusių. Kitus du Sąjungininkų principus taip pat pirmas suformulavo W.Churchillis. Tai „Germany first“ (angl. Vokietija pirmiausia) – Europos karo teatro karinių veiksmų prioritetas ir kova su nacistine Vokietija pirmiausia – ir lendlizas, kaip cementuojantis visos koalicijos faktorius.
– Tačiau kaip susijusi „periferinio karo“ koncepcija su šiauriniu lendlizo maršrutu ir Antrojo pasaulinio karo likimu?
– Tiesiogiai. Arktis tapo svarbiausiu antihitlerinės koalicijos ir ypač Didžiosios Britanijos „periferinio karo“ lauku. Karas jūrų keliuose tapo svarbiausiu anglų indėliu į bendrą pergalę. Amerikiečiai šioje koalicijoje užsiėmė ekonomine pagalba savo sąjungininkams ir kova Ramiajame vandenyne su Japonijos laivynu, o su Japonijos armija Rytų Azijoje kovėsi kinai. Na, o mes laikėme Rytų frontą – svarbiausią Antrojo pasaulinio karo karinių veiksmų teatrą.
Jeigu prisimintume principą „Germany first“, tai didžiausią karo sausumoje indėlį įnešė SSRS, o jūrose – Didžioji Britanija. Svarbiausi kariniai veiksmai jūrose vyko būtent Arktyje. Tad ir išeina, kad Antrojo pasaulinio karo jūrose likimas priklausė nuo karinių veiksmų šiaurės konvojų judėjimo rajone. Čia susijungė visi trys antihitlerinės koalicijos strategijos komponentai. Šiaurės jūrų karinių veiksmų teatro reikšmę suprato ir nacistai. Ne veltui jie čia laikė pagrindines savo laivyno pajėgas.
Karavano PQ-17 tragedija
– Vienu iš liūdniausių karo Arktyje epizodų tapo konvojaus PQ-17 žūtis 1942 m. vasarą. Ar tiesa, kad viena iš svarbiausių jo sutriuškinimo priežasčių tapo mūsų sąjungininkų taktika vilioti Vokietijos laivyną iš Norvegijos fiordų, panaudojant šiaurės karavanus?
– Tam tikra prasme taip. Anglai iš pradžių nenorėjo siųsti konvojų vasarą, poliarinių dienų ir štilio jūroje metu, kai laivai priešui matomi kaip ant delno. Jie siūlė krovinius gabenti saugesniu maršrutu per Iraną, bet situacija Rytų fronte 1942 metų vasarą tapo tokia kritinė, kad J.Stalinas primygtinai reikalavo šiaurinio varianto.
Anglai išties naudojo konvojus kaip jauką privilioti Vokietijos karo laivus. Pagrindinį karavaną sekančios britų kreiserių ir linijinių laivų grupės turėjo atakuoti iš Norvegijos fiordų išplaukusią vokiečių eskadrą, vedamą linijinio laivo „Tirpitz“. Bet anglai skaudžiai apsiriko skaičiuodami. Palikę konvojų atviroje jūroje britų laivai pajudėjo perimti „Tirptiz“ para anksčiau, nei jis realiai išėjo į operatyvinę erdvę. Suprantama, jokių vokiečių jie nerado, bet prarado daug laiko ir degalų. Po to anglų eskadra pasuko atgal į savo bazes, o konvojus PQ-17 liko be apsaugos. Rezultatas žinomas – iš 34 karavano laivų iki Archangelsko atplaukė tik 11.
– Bet egzistuoja ir kita versija, kad konvojus PQ-17 buvo pasmerktas nuo pat pradžių, o jo žūtį anglai norėjo panaudoti kaip pretekstą nutraukti Sovietų Sąjungai krovinių siuntimą pagal lendlizą.
– Pirmasis šią versiją iškėlė britų rašytojas Davidas Irvingas, o po to ją pasičiupo Valentinas Pikulis savo garsiajame romane „Rekviem karavanui PQ-17“. Dabar daugelis istorikų šią versiją atmeta.
– Bet po PQ-17 sutriuškinimo anglai iš tiesų dviem mėnesiams sustabdė naujų konvojų siuntimą į SSRS. O tai juk buvo pats baisiausias Didžiojo Tėvynės karo periodas: po sovietinių karinių dalinių sutriuškinimo Barvenkovo katile prie Charkovo vokiečiams atsivėrė kelias į Stalingradą ir Kaukazą, vyko įnirtingi mūšiai prie Rževo, tarp Novgorodo ir apsupto Leningrado žuvo 2-oji smogiamoji armija.
– Visa tai tiesa. 1942 metų vasarą mūsų šalies situacija buvo kritinė, bet ir sąjungininkams reikalai nesiklostė gerai: anglai traukėsi Šiaurės Afrikoje, spaudžiami Erwino Rommelio, amerikiečiai vargais negalais įveikė japonus Midvėjaus atolo mūšyje. Nesutiksiu ir su teiginiu, kad šiaurės konvojai nutrūko dviem mėnesiams. Prabėgus vos porai savaičių po PQ-17 žūties anglai išsiuntė į Archangelską naują karavaną iš pavienių laivų. O kitas pilnavertis konvojus PQ-18 į kelią išplaukė jau 1942 m. rugėjo 2-ąją. Beje, krovinius, kurie buvo prarasti per konvojaus PQ-17 žūtį, anglai Sovietų Sąjungai greitai kompensavo siuntomis per Iraną.
Džipai ir penicilinas
– Ką konkrečiai sąjungininkai lendlizu atgabendavo į SSRS?
– Krovinių nomenklatūra susidėdavo iš tūkstančių pavadinimų ir, priklausomai nuo konkrečios situacijos, galėdavo būti operatyviai keičiama. Sąjungininkai tiekdavo pačius įvairiausius krovinius – nuo amerikietiškų batų mūsų kariams, auksinių sagų mūsų generolams ir admirolams, akinių, odinių portfelių ir mėsos konservų iki laivų, patrankų, tankų ir lėktuvų.
– Dar buvo garsieji sunkvežimiai „Studebaker“, kuriais mes perveždavome sistemas „Katiuša“.
– Taip, sąjungininkai mums atgabeno 430 tūkst. automobilių, tarp jų – 30 tūkst. džipų, kurių mūsiškiai iš pradžių atsisakė.
– Kodėl?
– Jie norėjo, kad amerikiečiai tiektų motociklus, tokius kaip vokiečių. Tik vėliau mūsų kariškiai įsitikino, kokie džipai kare patogūs ir efektyvūs. Labai pravertė amerikiečių radijo stotys, kuriomis pavyko labai pagerinti ryšių būklę fronte. Vėliau Anastasas Mikojanas (red. past. – tuometinis SSRS užsienio prekybos liaudies komisaras) ataskaitoje J.Stalinui pripažino, kad amerikietiškų radijo stočių ir telefonų dėka sovietinė radijo pramonė peršoko dešimtmečiais į priekį.
– Ar tiesa, kad beveik visas penicilinas sovietinėse karinėse ligoninėse buvo amerikietiškas?
– Taip, peniciliną, pirmąjį antibiotiką, dar prieš karą išrado Didžiojoje Britanijoje. Mūsų šalyje jis atsirado daug vėliau ir buvo deficitinis. Dėl to mūsų sužeistuosius iš esmės gelbėdavo importuotu penicilinu iš Anglijos ir JAV.
– Kaip už paramos priėmimą atsakingiems sovietų atstovams JAV ir Britanijoje sekėsi diktuoti savo sąlygas? Juk mes gaudavome būtent tai, ko mums trūko, o ne tai, ką šiaip galėjo įsiūlyti amerikiečiai.
– Anglai ir amerikiečiai suprato išskirtinę Rytų fronto, kuriame susitelkė visas antžeminis karas Europoje, svarbą, todėl mums nieko negailėjo. Yra įžymioji amerikiečių pasiuntinio A.Harrimano SSRS frazė „duoti, duoti ir duoti, nesitikint, kad bus sugrąžinta“, kuri greičiausiai priklauso F.D.Rooseveltui. Sąjungininkai mums noriai atiduodavo naujausią karinę techniką – pavyzdžiui, anglai Raudonajai armijai atidavė savo tanką „Churchill Crocodile“. Kas dėl amerikiečių, tai jie, kaip teigiama A.Mikojano ataskaitoje, mums lendlizu tiekė per 20 tūkst. pavadinimų itin slaptų gaminių ir medžiagų. Kai kurias iš jų mes vėliau panaudojome kurdami atominę bombą.
– Kai mūsų šalyje mėginama sumenkinti sąjungininkų pagalbos karo metu reikšmę, tai užsimenama apie atgalinį lendlizą – siuntinius iš SSRS į JAV arba Britaniją.
– 1942 m. vasarį Vašingtono konferencijoje buvo suformuluota bendro aruodo, pergalės rezervuaro koncepcija. Vaizdžiai kalbant, tai buvo bendras katilas, į kurį kiekviena koalicijos dalyvė pergalės vardan dėdavo tai, ką gali, o mainais gaudavo tai, ko jai reikėjo. Todėl kaip atgalinį lendlizą mes į JAV ir Didžiąją Britaniją siuntėme žaliavas: mišką, anglį ar rūdą. Nors iš esmės užsienietiškus laivus šiomis siuntomis pakraudavo tik dėl to, kad jie namo neplauktų tušti ir neapsiverstų atviroje jūroje. Jeigu SSRS iš sąjungininkų gavo krovinių už maždaug 17 mlrd. dolerių to meto kursu, tai atgalinio lendlizo vertė neviršijo dviejų milijonų dolerių. Tai visiškai nesugretinami dydžiai.
Amerikiečių bazė Ukrainoje
– Kai J.Stalinas perdavė amerikiečiams aviacijos bazę prie Poltavos, tai irgi buvo savotiškas mokestis už lendlizą?
– Taip, žinoma. Amerikiečiai dar prašė J.Staliną leisti naudoti mūsų aerodromus Sibire antskrydžiams prieš Japoniją. Tačiau jis nesutiko, nes tuo metu dar nenorėjo išprovokuoti konflikto su Tokijumi.
Aviacijos bazę Poltavoje J.Stalinas amerikiečiams perdavė 1944 metais, kad jie galėtų čia užpildyti degalais sunkiuosius bombonešius B-17 ir B-25, besibazuojančius neseniai išlaisvintoje Italijoje, ir atlikti jų techninį aptarnavimą. Po antskrydžių prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus amerikiečių lėktuvai prie Poltavos būdavo vėl prikraunami pačių amerikiečių bombų, atsiųstų į ten lendlizu, ir grįždami atgal į Italiją vėl numesdavo jas priešo teritorijoje.
– Pas mus JAV dažnai kaltinama prekyba su nacistine Vokietija Didžiojo tėvynės karo metais. Kiek tokie kaltinimai atitinka realybę?
– Valstybiniu lygiu to būti negalėjo – nuo 1941 m. gruodžio JAV oficialiai kariavo su hitlerine Vokietija. Bet kai kurios amerikietiškos korporacijos galbūt galėjo slapta, aplinkiniais keliais, prekiauti su vokiečiais.
– Ar valstybinės JAV struktūros galėjo į tai žiūrėti pro pirštus?
– Žinoma, ne. F.D.Rooseveltas buvo principingas nacizmo priešas. Jeigu Jungtinėse Valstijose būtų paaiškėję apie valstybės dalyvavimą kame nors panašaus, būtų kilęs milžiniškas skandalas.
– Ar lendlizo patirtis pravertė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui?
– Žinoma. Iš lendlizo sistemos ir su ja susijusios bendro katilo koncepcijos išaugo globalizacijos strategija ir visa pokarinių tarptautinių santykių sistema. Daugelis šiuolaikinių tarptautinių institucijų savo istoriją sieja su organizacijomis, kurias savo veiksmų koordinacijai karo metu sukūrė antihitlerinės koalicijos parnerės.
– Ar tai reiškia, kad lendlizas tapo Jaltos ir Potsdamo taikos pamatu?
– Suprantama, kad mūsų Anglijos ir Amerikos sąjungininkai tikėjosi ir Sovietų Sąjungą įtraukti į globalią ekonominę sistemą. Paskutiniais karo metais 91 proc. lendlizo siuntų į SSRS buvo civilinės paskirties: amerikiečiai atidavė mums kelias naftos perdirbimo, konservų ir žuvies perdirbimo gamyklas. Amerikiečių dėka mūsų šalis gavo patikimą radijo ryšį tarp Maskvos ir didžiausių miestų: Leningrado, Kijevo, Vladivostoko.
– Kaip manote, kodėl mūsų šalį taip ir nepavyko įtraukti į globalius ekonominius institutus?
– Manau, kad net dėl ideologinių priežasčių kokia nors SSRS integracija į kapitalistinę sistemą kažin ar buvo įmanoma. Be to, 1945 metais Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje į valdžią atėjo nauji lyderiai, su kuriais J.Stalinui nepavyko užmegzti tokių pat pasitikėjimu grįstų santykių, kaip su F.D.Rooseveltu ir iš dalies W.Churchilliu. Santykiai tarp buvusių sąjungininkų ėmė vėsti ir artėjo šaltasis karas.
Pavyzdžiui, 1945 m. rugpjūtį Sovietų Sąjunga JAV paprašė 6,5 mlrd. dolerių – milžiniškos sumos tais laikais – lengvatinio kredito liaudies ūkio atstatymui. Dėl tarptautinio skandalo, kai pas mus buvo suimti lenkų generolai, derybos San Fransiske faktiškai žlugo. Po viso to amerikiečiai mums suteikė tik 242 mln. dolerių, kuriuos grąžinome 1947-aisiais. Dėl to atstatyti šalį iš griuvėsių mums teko grynai savo jėgomis.
Žadėtas apmokėjimas
– Kiek pagrįsta sąskaita, kurią mums už lendlizą pateikė amerikiečiai?
– Karo metu mums buvo perduota krovinių už 17 mlrd. dolerių. Reikšminga jų dalis (amerikiečių paskaičiavimais, už 6–7 mlrd. dolerių) liko mūsų šalyje. 1947 metais dvišalių derybų metu mes su šia suma nesutikome ir pradėjome grąžinti lendlizo būdu gautą techniką. Po to mūsų šalis pradėjo palaipsniui siųsti atgal į JAV karo ir „Liberty“ tipo transporto laivus. Šis procesas truko ilgai – pavyzdžiui, dar 1962 metais, Karibų krizės laikotarpiu, šeši lendliziniai „Liberty“ tipo garlaiviai plukdė į Kubą sovietines raketas.
– Dažnai prisimenama J.Stalino frazė, kad „SSRS su kaupu apmokėjo lendlizo skolas krauju“.
– Tai greičiausiai yra apokrifas. Jokiuose dokumentuose ši frazė neužfiksuota, bet prasidėjus šaltajam karui jo nuotaika buvo būtent tokia. 1947 metais J.Stalinas įsakė nutraukti visus lendlizu gautų įrenginių ir technikos grąžinimus. Tuo metu amerikiečiai sumažino SSRS likusios lendlizo technikos vertę iki trijų milijardų, o prie Nikitos Chruščiovo, kai vėl atnaujinome grąžinimą, dar sumažino iki 1,2 milijardo dolerių.
Richardo Nixono vizito į Maskvą ir derybų su Leonidu Brežnevu metu 1972-aisiais jau buvo kalbama tik apie 722 milijonus dolerių. Tai buvo vadinamojo „įtampos mažinimo“ laikotarpis, be to, jau kitais metais į SSRS ėmė plaukti pirmieji naftos doleriai. L.Brežnevas sutiko su šia suma, gavęs užsienio prekybos nuolaidų garantijų. Per kitus dvejus metus mes amerikiečiams išmokėjome 48 milijonus dolerių. Viskas baigėsi JAV Kongresui 1974-aisiais priėmus Jacksono-Vaniko pataisą, apribojusią prekybą su šalimis, darančiomis kliūtis emigracijai ir pažeidžiančiomis kitas žmogaus teises.
Dar kartą lendlizo skolų tema buvo atgaivinta 1996 metais. Tuo metu mūsų šalies ekonominė situacija buvo sunki, tad išmokų atnaujinimas buvo atidėtas iki 2002 metų. Kai atėjo numatytas metas, amerikiečiai sutiko nurašyti likusią sumą su sąlyga, kad Rusija padės JAV kovoje su tarptautiniu terorizmu. Įtariu, kad NATO bazė Uljanovske taip pat buvo šio susitarimo dalis.
– Manote, kad tai toks pat mokestis už lendlizą kaip ir amerikiečių karinė oro bazė prie Poltavos 1944 metais?
– Iš esmės taip. Beje, susitarimas tarp mūsų šalių dėl bendros kovos su teroristais galioja iki 2030-ųjų.
– Tai reiškia, kad lendlizo tema iki šiol nėra baigta?
– Taip. Greičiausiai amerikiečiai mano, kad mes ir dabar dar neatsiskaitėme su jais už lendlizą.
– Kaip manote, kiek svarbi buvo sąjungininkų pagalba karo metu?
– Atsakymas į šį klausimą susijęs su bendro katilo koncepcija – kiekviena koalicijos narė į katilą dėdavo ir iš jo pasiimdavo viską, ką galėjo. Taip buvo ne tik su SSRS, JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir, pavyzdžiui, Mongolija, Naująja Zelandija ar Meksika. Tai iš tiesų buvo bendra pergalė.
– Dabar daug spekuliuojama tuo, ar mūsų šalis galėjo karo metu išsiversti be lendlizo.
– Pirmiausia, tai dar vienas tariamosios nuosakos pavartojimo istorijoje pavyzdys. Antra, toks klausimo formulavimas, mano manymu, yra absoliučiai nekorektiškas ir dabar nebeturi jokios prasmės. Pagal lendlizo kaip bendro katilo koncepciją, ši pagalba mūsų sąjungininkams buvo reikalinga tiek pat, kiek jiems reikėjo kovojančio Rytų fronto.
