– Berensonas gimė dzūkų krašte, Butrimonyse 1865 metų birželio 26 dieną. Jo tėvai buvo žydai. Tik dabar paaiškėjo, kad prieš kiek laiko Berensonas buvo priėmęs katalikybę. Kai vaikui buvo 10 metų, tėvai emigravo į JAV ir apsigyveno Bostone. Berniukas buvo labai mokslus. Neilgai laukus jis patraukė vienos menų globėjos dėmesį. Ji jam gelbėjo išeiti mokslus ligi Harvardo universiteto, Paryžiaus, Berlyno ir Oksfordo. Jau tada Berensonas buvo pasiryžęs savo gyvenimą ir gabumus skirti meno studijoms.
– Kurios šalies menu jis buvo daugiausia susidomėjęs?
– Ypač jį viliojo Italija ir jos menas. Iš Paryžiaus jis pėsčias keliavo į Veneciją, norėdamas savo svajotą šalį pažinti žingsnis po žingsnio. Venecija jį ne visai patenkino ir jis nusikėlė į Florenciją, kuri tapo jam tarsi antrąja tėviške.
– Ar iš to galima būtų spręsti, kad Berensonas buvo kabinetinis mokslininkas?
Berensonas nebuvo užsidaręs mokslininkas.
– Anaiptol. Berensonas nebuvo užsidaręs mokslininkas. Visą gyvenimą jis nuolat keliavo po įvairiausių kraštų muziejus, apžiūrinėdamas meno paminklus, rinkdamas naujas žinias, tirdamas paveikslus, tikrindamas jų detales. Net žila senatvė nesustabdė jo energijos ir judrumo. Štai, turėdamas 90 su viršum metų, jis keliauja po šiaurinę Afriką susipažinti su antikinio meno iškasenomis. Antra vertus, jo vila prie Florencijos tapo lyg kokia meno istorikų ir kritikų Meka. Pas Berensoną iš visų pasaulio kraštų traukė meno muziejų direktoriai, įvairūs meno specialistai, mėgėjai ir šiaip smalsuoliai. Būdamas vaišingas ir labai šnekus, Berensonas mielai juos priimdavo.
– Kaip trumpai apibūdintumėte Berensono vietą mūsų laikų kultūriniame pasaulyje?
– Visuomenė įprato į Berensoną žiūrėti kaip į vieną didžiųjų mūsų amžiaus humanistų, kurio draugai buvo tokios intelektualinės ir meninės viršūnės, kaip filosofas Benedetto Croce ar rašytojas Marcelis Proustas ir daugel kitų įžymybių. Kai Berensonui suėjo 90 metų, sukakties proga apie jį mirgėjo tokie palyginimai, kaip „meno kritikų kunigaikštis“, „klasikinės kultūros vyras“, „labiausiai apsiskaitęs pasaulyje asmuo“, „paskutinis žodis meno pažinime“. Kaip pats stambiausias Italijos Renesanso meno ekspertas, jis turėjo milžiniškos įtakos nustatant paveikslų autentiškumą. Šia prasme jis per daugel metų buvo pagrindinis patarėjas kiekvienai svarbesnei meno kolekcijai JAV. Abejotinais klausimais jo žodis buvo lemiamas. Šio nediduko žilabarzdžio mokslininko įtaka viso pasaulio meno žinovams buvo beveik legendinė. [...]
– O ar Berensonas turėjo ir kokią savo meno teoriją?
– Apskritai meno teorijų Berensonas privengė. Tačiau jo pažiūroms į meną būdingas iš dalies estetinis, iš dalies psichologinis priėjimas, pabrėžiant įsigyvenimą į meno kūrinį, lyg ir dalyvavimą sykiu su pačiu dailininku kūrybos vyksmo pakilime ir galybėje.
– Čia tektų pridurti, kad ir pats Berensonas savo viloje turėjo vieną geriausių meno rinkinių, kokį galima rasti privačioje rezidencijoje kur nors pasaulyje.
– Ten jis turėjo ir rinktinę biblioteką iš 50 tūkst. su viršum tomų. Visa tai jis paliko Harvardo universitetui.
– Norėčiau dar paklausti, kokių atminimų Berensonas turėjo iš Lietuvos, kurią taip seniai jis buvo palikęs.
Berensonas kalbėjo apie Vilnių ir Trakus ir sakėsi, kad Versalio taikos konferencijos metu kiek pajėgdamas rėmė lietuvius.
– Man apsilankius, Berensonas tarp kitų dalykų taip kalbėjo apie savo vaikystės dienas: „Aš atsimenu rugiapjūtės gražias dainas ir kokios girios ten augo. Prie kelių stovi ten dideli kryžiai.“ Jis pasakojo, kaip tėvas jį buvo pamurkdęs Daugų ežere. Berensonas kalbėjo apie Vilnių ir Trakus ir sakėsi, kad Versalio taikos konferencijos metu kiek pajėgdamas rėmė lietuvius. Iš lietuvių mokslininkų žinojo profesorių Jurgį Baltrušaitį, iš jo studijų apie meną, rašytų prancūzų kalba. O lietuvius su Berensonu bene pirmas supažindino Zenonas Blynas Naujosios Romuvos skiltyse. Kaip įdomią smulkmeną dar norėčiau pridurti, kad, kai Berensono namuose kas nušnekėdavo kokią nesąmonę, šeimoje buvo išlikusi lyg ir tradicija tokį pašiepti lietuviškais žodžiais „sakė pasakė“.
