Tačiau, jo teigimu, IAE buvo galima pastatyti saugią, jei Maskvos centrinė valdžia nebūtų trukdžiusi ir stengusis didinti elektros gamybos planų.
– Teigiate, kad pagrindinė iš Černobylio branduolinės jėgainės išsiveržusio radioaktyviųjų medžiagų debesies banga aplenkė Lietuvos teritoriją. Kokios priežastys tai lėmė?
– Deja, geografinės Lietuvos sąlygos nėra palankesnės nei Rytų Lenkijos, nes atstumas iki Černobylio yra tas pats. Bet, remdamiesi tam tikrais duomenimis, turime vilties, kad vėjo kryptis buvo iš pietryčių į šiaurės vakarus, tik artimesnė vakariui vėjui. Taip pat, kiek žinome, toje Europos dalyje buvo giedras oras, galimas dalykas – anticiklonas, tad, pirmajam debesiui slenkant per Lenkiją, vėjo kryptis pasikeitė šiaurės rytų ir rytų kryptimi, ir per Pabaltįjį perėjo jau kiek apsivaliusi oro banga.
– Kokie duomenys leidžia daryti tokią išvadą?
– Duomenis skelbia tik Lenkija ir Švedija, apie Lietuvą žinome labai mažai. Mus palankiau nuteikia lenkų pranešimas, kad Balstogėje buvo tik 20 kartų didesnis radioaktyvumas nei natūraliai. Taip pat yra pranešimų iš Lenkijos, kad kai kuriose Rytų Lenkijos srityse radioaktyvumas buvo didesnis net iki 500 kartų. Švedų pirmieji pranešimai teigė, kad radioaktyvumas buvo 5–10 ar net iki 25 kartų aukštesnis nei natūralus. Radijo laidose buvo pranešta, kad ir Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje, radioaktyvumas padidėjo 20–25 kartus, tačiau tie duomenys nepatikrinti.
– Atrodytų, kad duomenys iš Balstogės gana svarbūs.
– Taip, Balstogės pranešimas reikšmingas. Apskaičiavę, ką tai reikštų gyvybei, matome, kad ten radioaktyvumas galėjo siekti 3–4 remus, kaip ir Kaune bei Vilniuje.
– Kas yra tie remai?
– Remas yra radioaktyvumo vienetas. Jis prilygsta maždaug trims krūtinės ląstos peršvietimams rentgeno spinduliais. 3–4 remai rodo, kad krūtinė būtų peršviesta 10–12 kartų (jei žmogus visus metus būtų toje teritorijoje ir radioaktyvumas būtų pastovus). Tačiau radioaktyvumas kinta, nes tuose teršaluose yra nemažai stroncio, cezio ir jodo. Stroncio ir cezio suirimo periodas ilgas, o vieno iš jodo izotopų skilimo pusperiodis – aštuonios dienos. Jodo komponentas daug mažiau pavojingas dabar nei pirminėmis aplinkybėmis.
– Trumpam grįžkime prie teršimo ruožų. Atrodo, kad pagrindinis ruožas galėjo būti kažkur tarp Varšuvos ir Vilniaus. Ar, jūsų nuomone, pietinis Lietuvos pakraštys taip pat išvengė pagrindinio debesies?
– Atrodytų, kad taip. Išeina, kad pagrindinis ruožas buvo kažkur piečiau Balstogės, t. y. galimai tarp Balstogės ir Varšuvos. Bet jei meteorologinės sąlygos buvo kitokios, vėjo kryptis buvo šiauresnė, tada galėjo būti didelis užteršimas ir Lietuvoje. Galbūt koridorius perėjo per Lietuvą, bet tai turėtų žinoti mūsų specialistai, kurie tyrinėjo šį klausimą. Jei tai viršijo 20–25 remus, blogai. Bet turime vilties galvoti, kad pagrindinis ruožas praėjo piečiau Lietuvos.
– Ar Lietuvai grėsė pavojus, jei pagrindinis ruožas ėjo piečiau Lietuvos?
– Jei užterštumas būtų 20–25 kartus didesnis nei natūralus ir veiktų žmogų visus metus, jis nebūtų didesnis, nei leidžiama branduolinių jėgainių darbuotojams. Jiems leidžiama dirbti, jei radioaktyvumas neviršija 5 remų.
Bet man, kaip ekologui, rūpi pasakyti, kad čia, Amerikoje, jei radioaktyvus veikimas viršija 0,5 remo per metus, nėščioms moterims dirbti branduolinėse jėgainėse neleidžiama. 5 remai, kurie gali būti Lietuvoje, jau yra žalingi gležnai gyvybei. Tai veikia ne tik žmogų, bet ir žiedinius augalus, gyvūnus. Suomijos mokslininkų išvados, kad artimiausiomis savaitėmis po užterštumo nereikėtų padėti naujos gyvybės, yra reikšmingos.
Yra ir jodo komponentas, kurio sunykimas – 8 dienos, o per 80–90 dienų lieka tik viena tūkstantoji jo radioaktyvumo dalis. Tas šiek tiek ramina, nes, laikui slenkant, radioaktyvumo lygis žemės. Kadangi Lietuvoje pavasaris vėluoja, gyvuliai dar neganomi laukuose, vaisiai ant vaismedžių neauga, tad pavojus nėra didelis, jei nėra didesnio užteršimo.
– Trumpai pakalbėkime apie statomą atominę jėgainę Ignalinoje. Juk tai to paties tipo elektrinė, kaip ir Černobylyje.
– Taip, sovietai tokio tipo elektrinių stato daug, tokia pati statoma Ignalinoje. Žinoma, kol viskas yra gerai ir pats užteršimas neviršija 5 remų, radioaktyvumas veikia ten dirbančius žmones, o aplinka to gauna daug mažiau. Bet yra daug nerimo, kad taip, kaip Černobylyje, gali atsitikti ir Lietuvoje. Jei tai atsitiktų grafitiniame reaktoriuje, didelė dalis Lietuvos, o gal net visa Lietuva, gali tapti negyvenama šalimi.
Taigi elektrinės pavojus pasyvus, bet jis yra, nes elektrinė prigludusi prie ežeryno, įvairių upių pradžios, miestai stovi prie tų upių, yra rekreacinė zona ir platus žemės ūkio rajonas. Tas pats pavojus galioja ir Latvijai – labai liūdna, kad elektrinė vandens baseino požiūriu yra aukščiau nei Latvijos sostinė Ryga. Tai labai blogas rodiklis, nes prie Dauguvos yra daug vandens saugyklų – jei įvyktų nelaimė, visas vanduo būtų užterštas. Tas pats galioja ir Kijevui, nes jis naudojasi Dniepro upės tvenkiniu, o prie pat to tvenkinio yra Černobylio branduolinė jėgainė.
– Vakaruose naujai statomos jėgainės pasižymi specialiomis apsaugos priemonėmis. Ignalinoje to nėra?
– Kaip ir Černobylyje, specialaus kevalo nėra, todėl, įvykus nelaimei, būtų labai sunku užkonservuoti.
– O ar būtų galima patobulinti Ignalinos elektrinę?
– Tam tikrus komponentus patobulinti galima. Bet nesu tikras, ar pačiame reaktoriuje galima pastatyti kevalą. Be to, abejoju, ar pats gruntas paruoštas tam, jei įvyktų nelaimė. Yra daug galimybių patobulinti branduolinių atliekų konservavimą, išgabenimą, kuro pristatymą. Bendradarbiaujant tarptautiniu mastu Ignalinai galima nemažai padėti.
– Bet jūs nesipriešinote Ignalinos AE statybai?
– Kai ji dar nebuvo pradėta statyti, nebuvau statybos šalininkas, bet, kai ją pradėjo statyti be Lietuvos mokslininkų pritarimo, priešininku būti jau buvo per vėlu. Vis dėlto pasaulis eina šiuo keliu – ypač tirštai apgyvendinta Vakarų Europa irgi pastačiusi daug tokių stočių. Taigi būti visišku priešininku būtų nelogiška. Juk mūsų energetinio ūkio pagrindas – atvežtinis kuras, mazutas, kuris gabenamas į Elektrėnus ir kitur, o čia yra kito pobūdžio kuras ir didelė jėgainė. Kadangi pasaulis gali tai padaryti tobulai, esant normalioms darbo sąlygoms, galima būtų daryti prielaidą, kad tai įmanoma ir Lietuvoje, jei mums nemaišytų, nesistengtų didinti elektros gamybos planų ir perkrauti mūsų gamtinės aplinkos Maskvos centrinė valdžia.
Parengta pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiagą.
