– Jūsų pastabos paliečia ir tarptautinę padėtį – šiuometines įtampas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Kaip jūs vertinate tai, ką dabar daug kas vadina pačiais blogiausiais santykiais nuo Antrojo pasaulinio karo laikų?
– Taip, man atrodo, tai yra teisybė. Aš žinau, kad net ir Lietuvoje šiuo metu yra žmonių, kurie galvoja, kad JAV valdžia norinti tam tikros tarptautinės įtampos. Šitaip nėra. Viešoji opinija Vakaruose ir visuomenė įtampos absoliučiai nenori ir tuo labiau nenori ginkluoto konflikto.
Bėda yra ta, kad per ilgą laikotarpį Maskvoje susidaręs įspūdis, jog Vakaruose galima daryti beveik viską, kas komunistiniam plėtojimuisi ir komunistinei ekspansijai yra naudinga, kas yra naudinga sovietų valstybei. Todėl bet koks staigus pasipriešinimas šitai ekspansijai sukelia Maskvos rūstybę. Štai kodėl kyla įtampos.
Manau, kad ateityje JAV ir sovietai grįš prie derybų stalo, tik atmosfera bus kitokia. Bus padarytas galas nereikalingiems nusileidimams Maskvai, o sovietai bus priversti derėtis rimtai ir patys padarys tam tikrų nuolaidų, kad tarptautinė padėtis pagerėtų.
– Norėčiau paklausti apie Lietuvos atstovybės reikalus.
– Dabar Lietuvos diplomatinė tarnyba turi labai sunkų uždavinį. Visų pirma – pati išsilaikyti, būti nepriklausoma, o paskui – ir ginti Lietuvos interesus ten, kur jiems gresia pavojus. Ji gina tuos interesus kartu su mūsų politinėmis organizacijomis, su visuomene. Toje visuomenėje ji randa jėgų, randa naujų vilčių, randa nepaprastai svarbią dvasinę paramą.
– Ar galima kalbėti apie Lietuvos diplomatinės tarnybos praktišką naudą, ar kalbame labiau apie nepriklausomos Lietuvos Respublikos simbolių tąsą Vakaruose?
– Žinoma, kad tai pirmiausia simbolis. Mat jei kurią dieną tos diplomatinės tarnybos nebebūtų, pasikeistų visa mūsų krašto padėtis, nepaprastai baisi tyla apgaubtų mūsų reikalus. Toji valanda būtų visiems laisvę mylintiems lietuviams nepaprastai sunki ir labai liūdna.
Šiaip ar taip Lietuvos diplomatai kartu su kitomis politinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis kalba apie Lietuvą, kur gali, atstovauja Lietuvai, kur gali, gina jos interesus. Lietuvos reikalų gynimas dar ir šiandien nėra pametęs savo svarbos ir aktualumo.
– Ateinančiais metais, 1984-aisiais, lietuvių išeivija minės šv. Kazimiero šventę Romoje. Vatikane yra numatyta tam tikras paminėjimas. Ar galėtumėte supažindinti su šiais planais?
– Tą sukaktį bandome minėti kaip galima iškilmingiau. Šiuo tarpu, nors oficialių nutarimų dar nėra, tikimės, kad Šventasis Tėvas laikys Šv. Petro bazilikoje mišias kovo 4 d. Esame paprašę ir specialios, tik lietuviams skirtos jo audiencijos. Mes manome, kad į Romą iš viso pasaulio kraštų atvyks keli tūkstančiai katalikų ir šiaip lietuvių.
– Be kovo 4 d., ar numatyta tam tikra programa, kuri apimtų ilgesnį laiką pačiame Vatikane arba Romoje?
– Mes galvojame, kad lietuviai atvyks likus savaitei iki kovo 4 d. Kiekvieną dieną esame numatę paskirti kuriam nors svarbesniam įvykiui, bus naujų jaunų kunigų šventimai. Vyskupai laikys mišias įvairiose bazilikose, bus suorganizuoti apsilankymai svarbiose vietose. Taigi manau, kad šitoji sukaktis paliks labai gilų, neišdildomą ir labai svarbų įspūdį, kuris mus stiprins ateityje.
– Ar galima tikėtis, kad kas nors atvyks iš Lietuvos?
– Labai tikimės, ypač buvo galvojama apie nors ir mažos kunigų ir vyskupų grupės atvykimą į popiežiaus mišias. Bet aš esu įsitikinęs, kad sovietai leidimo neduos.
– Vartant Lietuvos spaudą, niekur nematyti, kad pačioje Lietuvoje būtų kaip nors ruošiamasi paminėti šią sukaktį, nors šv. Kazimieras, be jo svarbos katalikams, yra ir svarbi istorinė asmenybė lietuvių tautai.
– Čia ir yra paradoksas, kad Lietuvoje šiandien negalima net paminėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio mirties sukakties. Juk visi žinome, kad sovietai Lietuvos istorijos nemėgsta, ją slepia. Ir mes su dideliais sunkumais turime kiekvieną Lietuvos istorijos vadovėlį persiųsti į Lietuvą, kad mūsų jaunosios kartos galėtų susipažinti su savo praeitimi.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
