„Panamos lyderis gyveno palaidą piniguose skęstančio narkotikų barono gyvenimą: prabangios vilos, kokaino vakarėliai su garsia muzika ir alkoholio jūromis, senovinių ginklų kolekcijos“, – lenta.ru cituoja Manuelio Noriegos biografus.
Daugelis iki šiol mėgina spėlioti, kaip šiam žmogui pavyko vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių: ir dirbti amerikiečių žvalgybai bei kovos su narkotikais tarnybai, ir pardavinėti amerikiečių paslaptis JAV priešams bei informuoti narkotikų kartelius apie rengiamas operacijas.
1990-aisiais Richardas Mortonas Kosteris ir Guillermo Sánchezas Borbónas knygoje „Tironų metai“ (In the Time of the Tyrants) papasakojo apie diktatoriaus dviveidiškumą. Pasak autorių, Noriega Jungtinėms Valstijoms pardavinėjo Kubos vyriausybės paslaptis, o Fideliui Castro tūkstančiais pardavinėjo Panamos pasus, kuriuos vėliau naudodavo Kubos slaptieji agentai. Vien iš šių sandorių jis susikrovė šimtus milijonų dolerių.
Diktatorius iš lūšnynų
Manuelis Noriega 1934 metų vasario 11-ąją gimė Panamos sostinėje – Panamos mieste. Jo tėvas buvo sąskaitininkas, motina – virėja ir skalbėja. Kai jis buvo dar vaikas, motina mirė nuo tuberkuliozės. Mažąjį Manuelį auginti pasiėmė jo krikštamotė, gyvenusi vieno kambario butelyje Terapleno lūšnynų rajone. Nuo šio rajono iki prezidento rūmų – vos penkios minutės kelio. Būtent tada mažasis Manuelis užsidegė svajone ateityje išbristi iš skurdo ir gyventi prabangiai.
Manuelio krikštamotė dirbo mokytoja ir vertė berniuką baigti mokyklą, o po to eiti mokytis į medikų kursus. Ten jis susipažino su studentais socialistais, o šie sugebėjo jam išrūpinti nedidelę stipendiją. Vietoje to, kad jaustų dėkingumą jiems, jis, kaip tvirtina diktatoriaus biografai, apie Panamos socialistų partijos planus papasakojo Centrinės žvalgybos valdybos agentams.
Noriega Jungtinėms Valstijoms pardavinėjo Kubos vyriausybės paslaptis, o Fideliui Castro tūkstančiais pardavinėjo Panamos pasus.
Manoma, kad būtent amerikiečiai padėjo jam įstoti į karo mokyklą Peru. Grįžęs iš Limos jis pradėjo greitai kopti karjeros laiptais. Lotynų Amerikoje kariškiai turi didelį autoritetą ir įtaką. Būtent tuo ir nusprendė pasinaudoti Noriega.
Jam nepaprastai pasisekė septintojo dešimtmečio pradžioje, kai jį pastebėjo majoras Omaras Torrijosas. Pats kopdamas karjeros laiptais Torrijosas visą laiką globojo ir laikė šalia Noriegą, naudodamasis jo paslaugomis, kai reikėdavo atlikti kokius nors nešvarius ar smurtinius darbelius. 1968-aisiais po karinio perversmo tapęs šalies diktatoriumi Torrijosas suteikė Noriegai pulkininko laipsnį ir paskyrė jį karo žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos vadovu. Noriega ėmė įnirtingai persekioti naujo režimo politinius oponentus ir dar artimiau bendrauti su amerikiečių žvalgyba.
Noriegos biografai įsitikinę, kad bendradarbiavimas su CŽV jį praturtino maždaug 10 milijonų dolerių. Naujosios pareigos ir draugystė su amerikiečių tarnybomis pavertė Manuelį turtingu ir įtakingu žmogumi. Tačiau jam to pasirodė per maža.
1981 metais generolas Omaras Torrijosas žuvo per paslaptingą aviakatastrofą. Likus ketveriems metams iki savo mirties jis sugebėjo su amerikiečiais susitarti dėl laipsniško Panamos kanalo, kurį kontroliavo JAV, perdavimo Panamai.
Po globėjo žūties Noriegai atsivėrė kelias į valdžią: paskelbęs save generolu ir Nacionalinių gynybos pajėgų vadu, jis įgijo neribotų galių ir faktiškai tapo Panamos diktatoriumi. Noriega palaipsniui didino savo galias, prastumdamas savo rėmėjus į parlamentą.
Saugus narkotikų kontrabandos uostas
Amerikiečiai įtikino Noriegą įgyvendinti Tarptautinio valiutos fondo siūlomas ekonomikos reformas, tačiau jos nenusisekė ir tik nuskurdino šalį. Tada Noriega nusprendė pakeisti kursą, nusisukti nuo JAV ir suartėti su kaimyninėmis Centrinės Amerikos šalimis. Jis net susigalvojo sau pravardę „stipruolis“, tačiau panamiečiai jos nepriėmė: vietoje to vadino diktatorių „ananasiniu snukiu“ dėl veidą nusėjusių randų, likusių persirgus raupais.
Tuo metu Noriega ėmė vis artimiau bendrauti su narkotikų mafija. Panama nuo seno laikyta tarptautinės narkotikų prekybos tranzito šalimi. Čia visada buvo galima rasti bent vieną banką, kuris sutiktų priimti nešvarius pinigus. Kiekvienas šalies lyderis vienaip ar kitaip buvo įsitraukęs į šį nelegalų verslą, o Noriega nusprendė jame dalyvauti itin aktyviai.
Panamoje iš kolumbiečių pradėtas imti mokestis už nešvarių pinigų išplovimą vietos bankuose. Šalies teritorijoje kūrėsi vis daugiau naujų laboratorijų ir narkotikų siuntų perkrovimo ar saugojimo punktų. Kolumbiečiai vis aktyviau pirko Panamos pasus, o po to su jais keliavo į JAV. Pinigai į Noriegos kišenes tekėjo sraunia upe. Kai JAV spauda ėmė publikuoti Noriegą demaskuojančias publikacijas, šis tik permesdavo kaltę savo vyriausybės ministrams ir atstatydindavo juos.
Noriega buvo įsitikinęs savo nebaudžiamumu. JAV valdžia iš pradžių išties žiūrėjo į Panamos diktatoriaus darbelius pro pirštus, tačiau ilgainiui jo įžūlumas amerikiečiams galutinai įgriso. 1989 metų sausį JAV prezidento postą perėmė George'as Bushas vyresnysis. Tada Baltieji rūmai ryžosi imtis veiksmų.
Visi sotūs iki kaklo
JAV jau seniai suprato, kad Noriega užsiima dvigubais žaidimais, tačiau teko rinktis iš dviejų blogybių: daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių tuo metu buvo juntamas judėjimas į politinę kairę, o Noriega laikėsi dešiniojo kurso. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau Noriega darėsi nekontroliuojamas.
Vašingtono kantrybė galutinai trūko artėjant 1989-iesiems – metams, kai Panamos kanalas turėjo būti perduotas Panamai. Noriega demonstravo užsispyrimą ir nenorėjo daryti jokių nuolaidų amerikiečiams, siūliusiems iš naujo derėtis dėl kai kuri susitarimo sąlygų.
Tuo metu ir šalies viduje tvirtėjo ir būrėsi opozicija. Norėdamas susidoroti su ja, diktatorius sukūrė specialius dalinius, panamiečių pakrikštytus „dobermanų“ vardu. „Dobermanai“ be gailesčio susidorojo su aktyvistais. Paskutiniu lašu amerikiečių kantrybės taurėje tapo liberalo daktaro Hugo Spadaforos areštas, kankinimas ir nužudymas. Jo kūnas nukirsta galva buvo aptiktas įkištas į maišą.
1986 metais JAV Senatas priėmė rezoliuciją, kurioje paragino Panamą nuversti savo diktatorių. Rezoliucijoje Noriega buvo kaltinamas korupcija, rinkimų rezultatų falsifikavimu, prekyba narkotikais ir žmogžudystėmis. JAV nutraukė Panamai finansinę ir karinę pagalbą. Šalyje prasidėjo ekonominė krizė.
O JAV prasidėjo teismo procesai, kuriuose Noriega buvo teisiamas už akių. Tuo metu diktatorius ėmė rėžti griežtus antiamerikietiškus pareiškimus. 1989 metų gruodžio 15-ąją Panamos Nacionalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje paskelbta, kad tarp Panamos ir JAV – karo stovis. Kitą dieną sostinėje buvo nušautas vienas neginkluotas amerikiečių karys, dar vienas sužeistas, o trečias areštuotas.
Amerikiečių ginklas – sunkusis rokas
Šie įvykiai paskatino JAV prezidentą George'ą Bushą surengti intervenciją į Panamą. Amerikiečiai greitai sutriuškino Panamos ginkluotąsias pajėgas. Pats diktatorius išvengė arešto, Kūčių vakarą gavęs prieglobstį Vatikano nunciatūroje.
Amerikos kariai apsupo Vatikano diplomatinę misiją ir ėmė kiaurą parą per garsiakalbius nepakeliamu garsu transliuoti sunkiojo roko muzikos hitus. Šalia nunciatūros tvoros be paliovos griaudėjo „The Clash“, „AC/DC“ ir „Guns N' Roses“ muzika. Ši taktika pasiteisino: 1990 metų sausio 3-iąją Noriega pasidavė amerikiečiams ir buvo išgabentas į kalėjimą Floridoje.
JAV teismas Manueliui Noriegai skyrė 40 metų nelaisvės, tačiau vėliau bausmė buvo sutrumpinta iki 30 metų. Dar vėliau jam buvo suteiktas karo belaisvio statusas ir dėl to jam leista naudotis telefonu ir gauti papildomų pasimatymo su artimaisiais valandų.
Panamoje imta kalbėti, kad buvęs diktatorius buvo sadistas, prievartautojas ir iškrypėlis. Kompiuterinio žaidimo „Call of Duty“ kūrėjai vienoje savo kūrinio dalyje Noriegą pavertė pagrindiniu piktadariu. Čia jis padeda CŽV susekti ir sučiupti teroristą bei narkotikų prekeivį Raulį Mendezą, o vėliau, išduoda sąjungininkus ir padeda jam pabėgti.
2014-aisiais Noriega padavė į teismą žaidimo kūrėjus, kaltindamas tuo, kad šie panaudojo jo įvaizdį be leidimo ir pavaizdavo kaip neigiamą veikėją. Teismas nusprendė, kad kompanija turėjo teisę istorinę asmenybę pavaizduoti išgalvotame siužete.
Iš kalėjimo į kalėjimą
1990-ųjų liepą Prancūzija apkaltino Noriegą ir jo žmoną tuo, kad pora viename šios šalies bankų išplovė 3 milijonus dolerių, uždirbtų iš prekybos narkotikais. Buvusio diktatoriaus advokatai bandė įtikinti, kad tai pinigai, kuriuos Noriega gavo iš CŽV. Už gerą elgesį Noriegą anksčiau laiko paleido iš kalėjimo JAV ir perdavė Prancūzijai. Čia jis buvo nuteistas septyneriems metams nelaisvės.
2011-aisiais buvęs diktatorius sugrįžo į tėvynę, kur buvo teisiamas už žmogaus teisių pažeidimus, žmogžudystes ir korupciją savo valdymo metais. Pagal Panamos įstatymus, vyresni nei 74 metų nuteistieji bausmę gali atlikti namų arešte, tačiau su Noriega buvo pasielgta griežčiau – kalėjimo bausmė į namų areštą buvo pakeista tik 2017 metų pradžioje, kai generolas patyrė insultą ir jo galvoje buvo aptiktas gerybinis smegenų auglys.
Tų pačių metų kovo 7-ąją Noriegai Panamos sostinės ligoninėje buvo atliekama auglio pašalinimo operacija. Po operacijos prasidėjo stiprus kraujoplūdis ir buvusio diktatoriaus, kuriam tuo metu buvo jau 83-eji, būklė tapo kritinė. Jo gyvybė ligoninėje buvo palaikoma dar pusantro mėnesio.
Gegužės 29-ąją šalies prezidentas Juanas Carlosas Varela tviteryje paskelbė apie buvusio lyderio mirtį: „Manuelio A.Noriegos mirtis užverčia mūsų istorijos skirsnį; jo dukros ir artimieji nusipelno teisės palaidoti jį ramybėje.“
