HORSĖJUS LIETUVOJE
XVI amžiuje Lietuva išgyveno ekonominį ir kultūros pakilimą. Iš Milano kilusios valdovės Bonos Sforcos įvykdyta reforma užtikrino didelį žemės ūkio produktyvumą. Kultūros erdvėje čia sąveikavo katalikybės, krikščionių ortodoksų ir reformacijos idėjos, mene susitiko ilgai tebesitęsianti gotika, itališkas renesansas ir beužgimstantis barokas, Vilniuje įkurtas universitetas, buvo spausdinamos knygos. Ne mažiau įdomūs procesai vyko ir virtuvėje. Bona Sforca į savo naująją Tėvynę atvyko kartu su savo itališkuoju dvaru ir itališkomis gastronominėmis madomis. Iš tikro tuo metu Lietuvoje beveik ant to paties stalo sąveikavo dvi didžiosios – Viduržemio jūros regiono ir šiaurietiška – Europos gastronominės kultūros. Su Bona Sforca į Lietuvą atkeliavo ir šakutė.
„Kaip tik tuo metu Lietuvoje lankėsi anglų keliautojas, diplomatas ir politikas Seras Jeromas Horsėjus. Savo atsiminimuose jis rašė: „...Tuomet aš atvykau į Vilnių, pagrindinį Lietuvos miestą, prisistačiau ir įteikiau Karalienės privilegijų raštą, patvirtinantį mano titulus, didžiajam kunigaikščiui Radvilai – prakilniam, narsiam ir galingam princui, o kartu ir religingam protestantui. Jis man parodė didelę pagarbą ir tinkamai pavaišino.“ Kunigaikštis Radvila pakvietė J. Horsėjų vakarienės, kurią šis aprašo taip: „...mane palydėjo į labai didelę menę, kurioje buvo grojama vargonais ir dainuojama, prie ilgo stalo sėdėjo kilmingi ponai ir ponios ir pats kunigaikštis po baldakimu. Aš buvau pasodintas priešais jį, prie stalo vidurio; užgrojo trimitai ir timpanai. Buvo pateiktas pirmasis patiekalas, svečiai ir poetai linksmai diskutavo, mėgavosi gražiai atliekama muzika; pasirodė dailiai aprengtų neūžaugų trupė, ji atliko ramias ir liūdnas dainas; <...>. Pasirodymas sutrumpino laukimą ir padarė jį malonų. Jo aukštybe išgėrė į Jos Didenybės angeliškosios Anglijos Karalienės sveikatą, papasakojo apie jos didingumą ir maloningumą. Visi kilnieji princai ir ponios pakėlė savo saldžiojo vyno taures, aš irgi išgėriau į jos sveikatą. Keistos figūros, liūtai, vienaragiai, sparnus išskleidę ereliai, gulbės ir kitos figūros, pagamintos iš cukraus pastos, su vynu ir prieskoniais savo pilvuose ir įvairių skonių ledinukais; <...>. Trumpiau tariant, patiekalai ir retenybės buvo nesibaigiančios; buvau tinkamai palinksmintas ir pagerbtas. Aš buvau palydėtas į savo būstą dvare, iš kur ir buvau atvestas. Man buvo atiduoti privilegijų raštai ir skirtas bajoras, lydėsiantis per jo [Radvilo] kraštą; su juo ir išvykau.“
Vienas įdomiausių aprašytos puotos patiekalų yra „cukraus pastos figūros“. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje yra eksponuojamas įdomus archeologinis radinys, buvęs skirtas tokių figūrų kūrimui, o XVII amžiaus Radvilų receptų knygoje rasime ir minėtos „cukraus pastos“ receptą.
[vertimas R. Statulevičiūtės-Kaučikienės].
Persikų pasta
1,5 kg persikų be kauliukų, 750 g smulkaus cukraus.
Supjaustyk persikus plonomis riekelėmis, įdėk smulkaus cukraus ir virk, kol sutirštės kaip tešla, tiek, kad būtų galima formuoti kokias nori figūras.
